captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Matonis: reikalauti, kad LRT būtų kaip BBC, tas pats, kaip iš „Vairo“ gamyklos – paleisti raketą į Marsą

„Žinoma, gali žiūrėti BBC ir galvoti: oi, kaip mums dar toli. Taip, mums toli iki BBC, bet tai – korporacija, kurios metinis biudžetas – beveik lygus visos Lietuvos biudžetui. Reikalauti, kad mes būtume tokie kaip BBC, tai tas pats, kas reikalauti iš Šiaulių „Vairo“ gamyklos paleisti raketą į Marsą. Kodėl NASA ruošia misiją į Marsą, o gamykla „Vairas“ neruošia misijos į Marsą?“ – sako žurnalistas, politikos apžvalgininkas, LRT TV naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis.
BNS/Scanpix nuotr.
BNS/Scanpix nuotr.

Jo teigimu, iš kolegų užsienyje tikrai yra ko pasimokyti, tačiau svarbiausia, ko reikia išmokti, – mažiau saviplakos, mat LRT tikrai nuolat tobulėja ir jau daro dalykus, kuriuos kiti dar tik pristato kaip naujienas.

„Būtų kvaila sakyti, kad esame lyderiai, bet mes tikrai ne „lūzeriai“ ir žengiam koja kojon. Tai – tam tikra prasme nedidelės šalies privalumas, mes lankstesni, mūsų inercija truputėlį mažesnė, mes, pamatę kažką naujo, perimti galime greičiau nei koks didelis gigantas“, – mano A. Matonis, išbandęs save tiek radijuje, tiek televizijoje, o dabar jau aštuonerius metus vadovaujantis LRT televizijos naujienų tarnybai.

– Kaip prasidėjo Jūsų, kaip žurnalisto, karjera?

– Tais laikais vidurinėje mokykloje mokėmės tik iki 11 klasės. Paskutiniais metais bandau įsliūkinti į savo kambarį, mama vis dėlto pasigauna tarpduryje ir sako: „Klausyk, Audriau, jau tuoj abitūros egzaminai, kažką turi galvoti, kažkur turi stoti“. Ir aš sakau: „Suprantu, kad kažkur turiu stoti. Suprantu, kad tą būtina daryti, bet kur?“

– Ar tėvai tikėjosi, kad stosite kažkur konkrečiai?

– Mano tėvai buvo ir yra pakankamai liberalūs, jie nebandė man įpiršti kokios muzikos mokyklos ar sporto būrelio, lygiai taip pat nepiršo ir profesijos. Pradėjau svarstyti. Kai kurie dalykai mokykloje gerai sekėsi, kai kurie – visiškai nesisekė: nei chemijos, nei matematikos, nei fizikos normaliai niekada taip ir neišmaniau, šiaip ne taip gaudavau teigiamą pažymį. Mokėjau kalbas. Buvo įdomu istorija. Galvojau – gal anglų kalbą [studijuoti]? Vėliau – gal istoriją? Tačiau abu mano tėvai yra baigę istoriją ir sakė: „Tau paskui iš to reikės duoną valgyti“. Man visada labai romantiška atrodė gydytojo profesija, bet vėlgi – ačiū tėvams, kad nepuoselėjo nepamatuotų iliuzijų ir nesakė „eik į daktarėlius“, kur reikia ir chemiją išmanyti, ir daugybę kitų dalykų, kurių mano smegenys gal nebūtų patempusios.

Ir tada man mama sako: „O tu apie žurnalistiką niekad negalvojai?“ Ir man lyg perkūnas iš giedro dangaus: ei, tiksliai, kodėl aš niekada negalvojau apie žurnalistiką? Taip, aš noriu į žurnalistiką! Po abitūros stojau į Vilniaus universitetą (VU) ir, tiesą pasakius, nelabai gailiuosi. Jei dabar kas paklaustų, ar norėčiau turėti tikresnę, labiau apčiuopiamą profesiją, vienareikšmiškai sakyčiau „taip“: norėčiau mokėti daryti kažką, kas žmonėms iš tikrųjų reikalinga.

– Bet juk dar ne vėlu. Kas tai galėtų būti?

– Provokuojate mane paatvirauti. Prieš kokius ketverius metus susiradau Darbo biržos profesinio mokymo kontaktus – ten rengia ir stalius. Man atrodė, kad būtų įdomu krapštytis, bet viskas pasibaigė net neprasidėjus, nes lankyti kursus reikia dieną, o dieną turiu darbą, kurį reikia dirbti.

– Tik pradėjęs studijuoti iš karto ir supratote, kad ten papuolėte, kad tai – Jūsų rogės?

– Taip, kita vertus, nebuvo su kuo lyginti, kitose rogėse nesėdėjau. Bet taip, studijos Žurnalistikos katedroje (tuo metu taip vadinosi) turbūt buvo pats smagiausias užsiėmimas visame VU.

– Šiuo metu vadovaujate LRT TV naujienų tarnybai, bet esate kūręs ir ne vieną autorinę laidą. Kas įdomiau: vadovauti ar kurti laidas?

– Yra fantastiškas posakis – gerai ten, kur mūsų nėra. Kol nekuri laidos, atrodo, kad tai – labai puikus užsiėmimas, kai kuri, galvoji, kokio velnio čia ėjau, juk turiu normalų darbą, su įprasta rutina, su dalykais, kuriuos išmanau.

Kiekvieną kartą prieš laidą buvo šitas galvos sukimas ir priekaištų lavina: kodėl, kodėl aš tai darau? Bet kai tik išsijungdavo kameros, galvodavau – oh, labai gerai čia pavyko. Kitaip tariant, labai ilgiuosi to adrenalino, kurį gauni sėdėdamas prie mikrofono, ir tų emocijų, kurias gauni bendraudamas su žmogumi prie mikrofono. Vis tiek tai yra truputėlį kitoks bendravimas – tarsi distiliuotas: ir žmogus labiau atsiskleidžia, ir tu didesnes kvotimo galias įjungi, negu šiaip kalbėdamasis laisvalaikiu. Ir kurti laidas, ir vadovauti yra labai gerai ir labai įdomu. 

– Sakykite, su kokiais iššūkiais šiandien susiduriate?

– Dažnai sakau, kad esu apsigimęs tinginys, kurį likimas įmerkė į darboholiko grafiką. Man vis atrodo, kad kai aš rytoj laimėsiu didelį aukso puodą, su bent keletu milijonų, tai iš viso nedarysiu nieko. Ir kai žmonės man pradeda kalbėti apie iššūkius, man prasideda alergija, nes žodis „iššūkiai“ mane nervina. Nenoriu iššūkių, bet tie iššūkiai mane kažkodėl patys susiranda ir puikiai suprantu, kad man jų ieškoti nereikia.

Dabartiniai iššūkiai, jei iš tikrųjų tai galima pavadinti iššūkiais, yra suvokimas, kad LRT TV naujienų tarnyba pagamina iki 14 naujienų laidų per dieną. Per dieną naujienų tarnyba sukuria 8 valandas originalaus eterio. Suvokimas, kad tą reikia padaryti, kad reikia užtikrinti, jog visos laidos pasirodytų laiku, kad būtų kokybiškos, kad naujienos būtų operatyvios, objektyvios, įdomiai pateiktos – tai yra iššūkis ir, patikėkite, pakankamas.

– Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

– Jeigu aš dabar viską papasakosiu, tai man atlyginimą gali sumažinti, jei išvis nepasiūlys išeiti į užtarnautą poilsį. Jeigu rimtai, mūsų darbo procesas niekada nenutrūksta, tačiau, jei reikėtų kažkokio atskaitos taško, tai 9 val. naujienų komanda susirenka į susirinkimą, kuriame bandome susidėlioti tos dienos darbus bei tai, kaip atrodys laidos.

– Kiek žmonių susirenka?

– Iš viso naujienų tarnyboje dirba apie 100 žmonių: kartais – 99, kartais – 101. Tai nėra vien tik žurnalistai, o ir įvairių sričių profesionalai. Tai – operatoriai, garso ir vaizdo inžinieriai, žurnalistai, administratoriai, prodiuseriai. Tačiau į susirinkimą ateina apie 20 žmonių, nes kažkas tą dieną nedirba, kažkas jau būna išvažiavęs, kažkas dirbti pradės vakare ir panašiai. Paprastai gali prognozuoti 20–30 proc. įvykių, kai jau išvakarėse žinai, kad įvyks koks posėdis Seime, kuris bus įdomus visuomenei, pvz., apie šeimos sampratą ar pensijų dydį. Gali prognozuoti vyriausybės posėdį, kad atvyksta kokia svarbi persona su vizitu į Lietuvą ar vyksta koks didelis kongresas, forumas ir panašiai. Tokius dalykus gali prognozuoti ir lengvai išsidalinti iš pat ryto darbus. Bet visada žinai, kad nutinka dalykų, kurių neįmanoma prognozuoti. Pvz., ateina STT, pasibeldžia į kokio nors Seimo nario kabinetą ir padaro ten kratą. STT mums vis dar nepraneša iš anksto.

Kai maždaug susidėliojame darbus, kuriuos reikia padaryti, išsidaliname, kas ką darys. Žmonės pas mus gana universalūs, bet vis tiek – vienas daugiau su švietimu dirba, kitas – daugiau su verslu, vienas – su kultūra, kitas – su teisėsauga. Darbai pradedami realizuoti ir nuolat sekamas procesas: o kas gi dar vyksta? Žinoma, mes nuolat naudojamės didžiuliu kiekiu įvairių šaltinių. Jei matome, kad kolegos kažką atkapstė anksčiau nei mes, žinių neklonuojame, tačiau yra dalykų, kai visiškai nesvarbu, kas tai pamatė ir išgirdo, jie svarbūs, nepaisant kažkieno pirmenybės, tad nevagiame kitų įdirbio, bet nespjauname ir naudojamės.

– Ar yra dar ko pasimokyti mūsų žinių korespondentams ir apskritai žinių tarnyboms Lietuvoje iš kolegų užsienyje?

– Žinoma, pasimokyti visada yra ko, ką ir iš ko. Mes tai nuolat darome ir neakivaizdžiai, turiu galvoje, kad naujienų tarnyboje 24 valandas per parą įjungti BBC, CNN, žiūri ir mokaisi. Taip pat dalyvaujame įvairiose mokymosi ir tobulinimosi programose ir esame atviri bet kokioms naujienoms. 

Ko iš tikrųjų turėtume išmokti – mažiau saviplakos, nes mes tikrai labai neblogai atrodome. Regiono kontekste – mes atrodome puikiai, nei latviai, nei estai už mus geriau tikrai nedirba. Žinoma, gali žiūrėti BBC ir galvoti: oi, kaip mums dar toli. Taip, mums toli iki BBC, bet tai – korporacija, kurios metinis biudžetas – beveik lygus visos Lietuvos biudžetui. Reikalauti, kad mes būtume tokie kaip BBC, tai tas pats, kas reikalauti iš Šiaulių „Vairo“ gamyklos paleisti raketą į Marsą. Kodėl NASA ruošia misiją į Marsą, o gamykla „Vairas“ neruošia misijos į Marsą?

Kai būnate kokioje Ispanijoje ar Portugalijoje, tikiu, kad tada retai įsijungiate televizorių, bet pasižiūrėkite – jie mažiau įdomūs negu mes, jie, turėdami geresnes galimybes, išspaudžia tikrai ne geresnį produktą nei mes.

Paskutinį kartą, kai buvau EBU (Europos transliuotojų sąjunga, jai priklauso ir LRT) renginyje Briuselyje, kalbėjome apie naujas technologijas žiniose ir du lektoriai, vienas – iš Švedijos, kitas – D. Britanijos, atvežė, jų supratimu, pačią didžiausią naujovę, kurios niekas dar nėra išmėginęs, tai – filmavimas 360 laipsnių kampu. Kaip man smagu buvo pasakyti, kad mes jau pusę metų žinių laidoje „Šiandien“ eksperimentuojame ir žaidžiame su kamera 360 laipsnių kampu.

Būtų kvaila sakyti, kad esame lyderiai, bet mes tikrai ne „lūzeriai“ ir žengiam koja kojon. Tai – tam tikra prasme nedidelės šalies privalumas, mes lankstesni, mūsų inercija truputėlį mažesnė, mes, pamatę kažką naujo, perimti galime greičiau nei koks didelis gigantas.

– Kokios naujienos Jums yra geros naujienos?

– Geros naujienos yra tos, kurios iš tikrųjų yra naujienos, o ne įsivaizduojamas ar pritemptas dalykas. Aš jums pasakysiu, kas yra blogos naujienos ir mes jų stengiamės vengti: man nepatinka kriminalai. Tiksliau, jų aukštinimas. Kol kriminalai yra mūsų kasdienybės dalykas, nesi tas dievas, kuris gali juos išbraukti iš darbotvarkės. Tai, kad mes neparodysime kokio kriminalo, nereiškia, kad banditizmo Lietuvoje bus mažiau. Bet mes to tikrai neaukštiname ir apie kaimyną, pavogusį vištą iš kitos kaimynės, ar kokį „degradą“, lakstantį su kirviu po kaimą, mes stengiamės nerodyti.

Kai yra kriminalas, kuris sukrečia visuomenę iki pagrindų, na, pvz., nušaunamas teisėjas, tai suprantama, kad tokio dalyko negalime neparodyti. Tačiau mūsų akcentas visada yra tas, kad kiekvienas nusikaltimas privalo būti ištirtas, o nusikaltėlis – gauti bausmę. Visai nesvarbu, kokio dydžio yra bausmė, bausmės neišvengiamumas, mano supratimu, yra tas leitmotyvas, kurį turėtų naudoti atsakinga žiniasklaida kalbėdama apie kriminalus.

Gera naujiena man visada yra apie mūsų visuomenės, valstybės sėkmę, apie didesnį saugumą, piliečių laimėjimus, darbštumą, gebėjimą kažką nuveikti ir nustebinti pasaulį, praturtinti mūsų visuomenę, padaryti ją laimingesne. Visos naujienos, kurios kelia pasitikėjimą tauta, valstybe, kurios stiprina bendruomeniškumo jausmą, – visa tai yra geros naujienos.

– Kiek šaltinių reikėtų patikrinti skaitytojui ar žiūrovui, kad galėtų įsitikinti informacijos objektyvumu?

Manau, kad mūsų žiūrovas jau gali nebetikrinti, mes patikriname už jį. Žiūrėkite LRT TV naujienų tarnybos laidas ir mes Jūsų neapgausime. Kiek mes tikriname, priklauso nuo daug ko. Pirmiausiai – kokie šaltiniai. Mes jų turime labai daug, tam tikra prasme esame privilegijuoti lyginant su kitais, nes turime daug agentūrų, kurių informacija galime naudotis. 

Jeigu imi žinią iš „Reuters“, tau jos tikrinti praktiškai nereikia, nes jei jau „Reuters“ suklydo, tai už šią agentūrą geriau niekas nežinos. Klysta visi, taip nutinka, bet tam ir esi atsakinga žiniasklaida, kad paskui tą klaidą išsitaisytum. Jeigu mums koks nors anonimas paskambina ir sako, kad mačiau tą ar aną, suprantama, kad reikia tikrinti, klausti atitinkamų tarnybų, ieškoti kitų liudininkų. Esame linkę pasitikėti kompetentingomis institucijomis, jeigu mums praneša policija arba Vidaus reikalų ministerija, kad įvyko tas ar anas, mes linkę tikėti, nebetikriname.

– Ko palinkėtumėte mūsų auditorijai besibaigiančios vasaros proga?

Palinkėčiau turbūt to paties, ko linkiu sau ir savo artimiesiems. Nesijuokit, suprantu, kad tai nėra pageidavimų koncertas su atitinkama auditorija, bet sveikata yra fantastiškas dalykas. Tad žmonėms visada linkiu sveikatos. Linkiu laisvės pojūčio, kitaip tariant – laisvės nuo baimės, laisvės nuo netikrumo, laisvės nuo rutinos. Mano supratimu, laimingiausias yra tas žmogus, kuriam nereikia bijoti rytoj prarasti darbą, nes nežino, iš ko gyvens, kaip maitinsis, už ką nusipirks butą ir panašiai. Tai šito laisvės pojūčio mes neturėsime be laisvos valstybės, todėl visiems be išimties to visada linkiu.

Tam tikra prasme esu laimingas žmogus. Nedaug tokių yra – spėjau pagyventi ne tik skirtinguose šimtmečiuose, bet ir skirtinguose tūkstantmečiuose. Mačiau keletą santvarkų, mačiau pūvantį, griūvantį socializmą su iliuzijomis sukurti komunizmą, visą sovietinį marazmą ir šlamštą, besikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės vargus ir dabar matau to rezultatą. Žmonės bamba: ar už tokią Lietuvą kovojom? Taip, už tokią! Ji galėtų būti dešimt kartų blogesnė, nei yra, ir vis tiek būtų tūkstantį kartų geresnė nei sovietinė. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kokia gera ji bus.

Žmonės, atsipeikėkit, mes esam be galo laimingi ir turim visas įmanomas galimybes būti laimingi ir sulaukti sėkmės, todėl visiems linkiu – nebijokit būti laimingi, nebijokit būti laisvi. Imkit iš gyvenimo viską, ką įmanoma, ir duokit viską, ką įmanoma. Todėl, kad dalindamiesi sėkme ir galimybėmis, didiname savo sėkmę ir galimybes.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...