captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Bučelytė: neverta sureikšminti emigracijos

„Nereikia skųstis, kad Lietuva – nepriklausoma, bet iš jos visi bėga. Žmonės visais laikais išvažiuodavo, ieškojo laimės, nuotykių, geresnio gyvenimo. Tik mes Sovietų Sąjungoje tokios galimybės neturėjome. Jei būčiau jaunesnė, ir aš mielai važiuočiau pasimokyti, padirbėti, pamatyti pasaulio, bet su perspektyva grįžti. Bet kuriuo atveju, žmogus grįžta namo: vienas anksčiau, kitas – vėliau“, – interviu portalui LRT.lt sako LRT TELEVIZIJOS žurnalistė Eglė Bučelytė.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos – proga šalies vadovė Dalia Grybauskaitė apdovanojo ilgametę LRT TELEVIZIJOS žurnalistę ir šalies nepriklausomybės puoselėtoją E. Bučelytę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Trisdešimt metų LRT dirbanti žurnalistė pripažįsta, kad šis medalis jai buvo didelis netikėtumas.

E. Bučelytė buvo viena pirmųjų Lietuvoje, apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu. „Sausio 13-osios medalis man labai brangus, jį labai vertinu ir juo didžiuojuosi, o šis apdovanojimas man buvo netikėta staigmena.  Esu įsitikinusi – tai sakiau ir per apdovanojimo ceremoniją kolegoms iš radijo, –  kad jau pasirinkdamas specialybę žurnalistas pasirenka būti objektyvus, sąžiningas, o apdovanoti  už tai, kad būtent taip jis ir atlieka savo pareigą, nemanau, kad būtina. Kita vertus, toks įvertinimas yra labai garbingas“, – teigia E. Bučelytė.

Buvote pristatyta kaip nepriklausomybės puoselėtoja. Ką jums reiškia puoselėti nepriklausomybę?

Man pasisekė gimti nuostabiu laiku, kai produktyviausias ir kūrybiškiausias metas sutapo su Lietuvos atgimimu, nepriklausomybe, valstybės kūrimusi. Turėjau progą, kaip ir daugelis mano kartos žurnalistų ir kitų specialybių žmonių, tai patirti. Tuo metu nebuvo abejonių turėti kitą pasirinkimą, juolab kad ir visa šeima buvo įsitraukusi į Sąjūdį. Mano tėtis tuo metu buvo aktyvus žurnalistas,  rengė reportažus ne tik apie tai, kas vyko Lietuvoje, bet buvo vienas iš labai nedaugelio, perdavinėjusių žinias iš Maskvos pučo metu, iš degančių Rusijos Baltųjų rūmų.  Sausio 13-osios atminimo medaliais apdovanoti ir mano tėtis bei vyras. Didžiuojuosi visa savo šeima, kad virsmo, Sąjūdžio metu niekam nekilo jokių dvejonių. Tačiau buvo žiniasklaidos atstovų, kurie perėjo į kitą barikadų pusę.

Tas virsmas, ko gero, yra vienas įdomiausių dalykų, kurie gali nutikti žurnalistui.

Taip, žinoma. Iš vienos sistemos į kitą perėjome su dideliu entuziazmu, euforija – didžiulis džiaugsmas kalbėti apie dalykus, apie kuriuos Sovietų Sąjungoje vien užsiminęs galėjai tapti persekiojamas. O kai turi galimybę pats tai pranešti į eterį, pavyzdžiui, apie didžiuosius mintingus, Baltijos kelią ar šiaip naujus jau savos valdžios sprendimus, patikėkite, tai yra nepakartojamas jausmas. Pamenu, kai dirbome „Vakaro žiniose“, informacijos nebuvo daug, nebuvo naujienų portalų, tik viena naujienų agentūra ir savi šaltiniai. Sėdėdavai prie telefono, ieškodavai, kas galėtų patvirtinti kad ir menkiausią žinią. Tuo metu daugelyje Sovietų Sąjungos respublikų taip pat vyko pasikeitimai, pagaliau, buvo smalsu, ar kitur gyvenančiuosius pasiekia žinios iš Lietuvos, kaip vertinami mūsų žingsniai, nes sovietinė propaganda įvykius bandė nušviesti kitaip. Viena ausimi nugirsdavai, kad buvo kažkoks įvykis Ukrainoje, mitingas Moldovoje. Tuomet ieškodavai kontaktų, skambindavai kolegoms, kad sužinotum, kas nutiko, ir galėtum perpasakoti žiūrovui. Ne visos žinios tuo metu buvo iliustruotos vaizdais, bet didžiausias džiaugsmas buvo, kad tai gali pranešti žiūrovui.


Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė Valstybės apdovanojimus. Nuotraukoje – E. Bučelytė, V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Kodėl žmonės yra nusivylę laisve ir savo pasirinkimu?

Žmonės negali būti nusivylę laisve. Juk turime tai, kas per amžius buvo labiausiai siekiama vertybė. Ir jei šiandien pasiūlytų grįžti atgal, manau, nedaugelis pasinaudotų šia galimybe. Pasižiūrėkite reportažus iš Ukrainos, Gruzijos. Jei nori pajusti, kaip gyvenai prieš 26 metus, išvažiuok į buvusią Sovietų Sąjungą, ir tau pasidarys labai aišku, iš kur ištrūkai. Matome nuotraukas iš Rusijos gilumos – mes taip gyvenome, bet nesusimąstome, kad taip gali būti ir dabar, kad laisvė tikrai nėra duotybė. Mes ją susikūrėme, labai jos norėjome, bet nepamirškime, kad ji gali būti prarasta. Aš tikrai nesiilgiu Sovietų Sąjungos. Ir po 1990-ųjų Kovo 11-osios buvo žmonių, žiūrinčių, kaip pasisuks įvykiai, gal geriau pralaukti ir kol kas niekur nesikišti . Ne visa Lietuva ir Baltijos kelyje stovėjo, galvojo, kaip viskas tęsis. Todėl dabar taip pat būtina galvoti apie kiekvieno atsakomybę už Lietuvos ateitį.

Paminėjote, kad virsmo metu buvo žiniasklaidos atstovų, perėjusių į kitą barikadų pusę. Ar daug matote nesąžiningų žurnalistų ir nesąžiningos žiniasklaidos?

Visuomenė žiniasklaida pasitiki labiau nei daugeliu valdžios institucijų – tai rodo, kad dirbame ne veltui. Deja, prarasti reputaciją labai lengva. Turime situaciją, kai žiniasklaida būna priklausoma nuo vietos valdžios, politikų, ar tuomet galima kalbėti apie sąžiningą žurnalistiką? Ar gali sąžiningai informuoti asmens ar interesų grupės valdomas leidinys ar žiniasklaidos priemonė? Didesnių pinigų besivaikantys žurnalistai, kuriantys lengvas nepatikrintas naujienas, paskalas, nedarančias jokio socialinio pokyčio? Kartais matau savo kolegas kitose televizijose, per žinių laidas pasakojančius apie nugraužtas močiutės kojas. Nelaikau to žurnalistika ir galvoju, kaip turi jaustis žmogus, priverstas skaityti tokią žinią. Manęs kartais klausia, kodėl tik vienoje televizijoje visą laiką dirbu. Aš čia jaučiuosi komfortiškai dirbdama taip, kaip suprantu žurnalisto darbą.

Bet greičiausiai ne kartą esate sulaukusi pasiūlymo dirbti kitame televizijos kanale?

Yra kvietę, bet, ačiū Dievui, nesusigundžiau. Esu patenkinta dirbdama LRT.

Daug kas atkreipia dėmesį į tai, jog televizija pastaraisiais dešimtmečiais tampa vis labiau pramoginė ir paviršutiniška – esą joje mažėja rimtos analizės, turiningų diskusijų, žiūrovo išprusimo reikalaujančių temų. Ar Jūs asmeniškai pastebite šią tendenciją? Jei taip, tai kokias įžvelgiate priežastis ir kokią ateitį prognozuojate?

Pramoginė televizija nėra blogai, blogiau – paviršutiniška. Pati esu rimtosios televizijos šalininkė. Rimtosios ta prasme, kad net ir linksmindama televizija neturi būti pigios pramogos šaltinis. Mūsų kanalas pastaraisiais metais puikiai įrodo, kad galima kurti dėmesį pritraukiančias laidas, randa formas kokybiškiems projektams.

Žmones taip pat traukia ir socialinės aktualijų laidos, kuriose rodomos mušamos žmonos, vaikai, iš sielvarto raudančios motinos...

Manau, kad tai vis dar besivaduojančių iš sovietinės praeities žmonių bruožas. Statistika rodo, kad Lietuvoje mušama kas trečia moteris. Yra žmonių, kurie nori matyti, kad ne jiems vieniems gyvenime yra blogai. Kiti galbūt iš to juokiasi – mėgaujasi kito nelaime. Tą rodant ir tuo mėgaujantis, pažeidžiama žurnalistinė etika. Negalima iš to daryti pramogos. Iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad žiūrimiausi – kriminalai. Buvo laikas, kai ir mes rodėme eilinius kriminalus, tačiau nusprendėme, jog tai – nesolidu, ir to rodyti nebūtina. Beje, reitingai nuo to nesumažėjo. Ko gali iš to pasimokyti, sužinoti? Tai – visiškai nemąstančio žmogaus žiūrėjimas: pamatė, paliūdėjo, pasijuokė, ir tuo baigėsi. Tai neskatina galvoti ar apmąstyti reiškinį.


V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Daugybę metų dirbate žiniasklaidoje, kas vakarą pranešate gausybę žinių. Ar jus dar stebina kokie nors įvykiai Lietuvoje?

Be abejo, daug kas stebina. Iki šiol negaliu susitaikyti su į akis meluojančiais politikais. Mane stebina pastarieji įvykiai, susiję su aplinkos ministru Kęstučiu Trečioku. Mane tai stebina ne tik kaip žurnalistę, bet ir kaip pilietę.

Dirbau tą dieną, kai Rusijos Dūma balsavo už tai, kad būtų galima įvesti karines pajėgas į Ukrainą. Negalėjau patikėti savo akimis ir ausimis. Kodėl, kaip tai įmanoma? Dabar, žvelgdamas į Ukrainos situaciją, supranti, kad ji ne tokia, kokia buvo Lietuva prieš 26 metus. Ukraina jau yra paveikta Rusijos, galbūt ir tuomet buvo paveikta labiau nei mes. Tuomet džiaugiesi, kad vis dėlto labai laiku pasprukome – susidariusios sąlygos išeiti iš Sovietų Sąjungos buvo mums palankios, galėjome tai padaryti. Matome, kas būtų buvę, jei nebūtume to padarę.

Kaip prieš 26 metus įsivaizdavote, kokia galėtų būti Lietuvos žiniasklaida? Žurnalistas Rimvydas Valatka yra teigęs, kad Lietuvos universitetai žurnalistus ruošia neegzistuojančiai profesijai, esą nesuteikiančiai jokios perspektyvos žmogui. Traukiasi ir darbo vietos žurnalistams.

Visuomet atrodo, kad vėliau bus gera, gražu, lengva ir paprasta, tačiau kuo ilgiau gyveni, tuo geriau suvoki, kad nieko lengvo gyvenime nėra. Viskas dažniausiai yra tavyje – kaip tu žiūri į reiškinį ir sugebi daryti jam įtaką. Nemanau, kad žiniasklaidos ateitis yra beviltiška. Ji yra labai išsisluoksniavusi, yra daug skirtingos žiniasklaidos – kiekvienam pagal pasirinkimą. Žmonės skundžiasi, kad visi portalai rašo tą patį. Palauk, neskaityk tų penkių – skaityk kitus tris. Jie piktinasi, kad televizija rodo lavonus, bet tai juk galima išjungti. Žmogui galbūt sunku pasirinkti tarp to, ką nori matyti, ir to, kas iš tiesų yra svarbiausia. Žiniasklaida visuomet bus reikalinga kaip tarpininkas tarp žmogaus, kuris nori žinoti, ir to, kuris perteikia žinią.

Tie, kurie iš tikrųjų nori būti žurnalistais, jais ir bus, nes tai tampa gyvenimo būdu, o ne pinigų ieškojimu. Iš tiesų tai yra sunkus darbas, ir dažniausiai jame nėra nieko romantiško.

Diktorės darbas, ko gero, yra vienas objektyviausių? Galbūt netgi objektyvesnis nei žurnalisto, reporterio?

Taip, nes, dirbdamas reporteriu, pasirenki, kurį pašnekovą kalbinti, o kurio – ne. Tuo metu naujienų laidos vedėjas savo nuomonę privalo pasilaikyti sau, žiūrovas pats turi daryti išvadas. Niekada nepalieku reportažų pristatymuose žodelių „net“, „vos“, kad informacija būtų be mano vertinimo.

Kas Jums yra sunkiausia šiame darbe – kai yra daug naujienų, įvykių? O gal kaip tik labiausiai vargina rutina?

Iš tiesų pavargsti nuo įvykių gausos, tačiau tuomet dirbti yra daug smagiau, nei kai nėra įvykių. Man patinka, kai atsitinka netikėtų, nelauktų įvykių.  Įdomiausia – kai turime „gyvą“ eterį, kai apie vos sužinotą naujieną gali pranešti tiesiogiai. Štai, kad ir praėjusių metų balandį, kai prie prezidentūros stovėjo žmogus su lagaminu ir grasino viską susprogdinti. Kolegė Ugnė Galadauskaitė tuomet išvažiavo tiesiogiai pasijungti iš įvykio vietos, o aš transliavau informaciją į eterį. Man įdomu, kai vyksta svarbūs pasitarimai ir sprendimų priėmimai Briuselyje, buvo įdomu dirbti Maidano įvykių metu. Toks jau mūsų naujienų žurnalistų darbas: geriausia naujiena – netikėta naujiena. Gaila, kad Lietuvoje tokių būna ne kasdien.

Daug darbo turėjome 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją, kai griuvo Niujorko bokštai dvyniai. Buvo rami diena, sukome galvas, kurią žinią kelti į laidos pradžią, nuo ko pradėti „Panoramą“. Ir staiga – kolegos Vykinto Pugačiausko „vau!“, visi subėgome į jo kabinetą. Matėme, kaip dega vienas iš dvynių, spėliojome, kas nutiko, ir tuomet rėžėsi antras lėktuvas. Po truputį pradėjo tekėti informacija. Paprastai tokiais ekstremaliais atvejais pirmiausia ištinka informacijos badas, vėliau – perteklius, dažnai žinios prieštaringos ar perdėtos. Tuomet eteryje su kolegomis dirbome pakeisdami vienas kitą, žinias transliavome nepertraukiamai, bet dirbti buvo nepaprastai įdomu. Grįžti namo pavargęs, bet jauti labai didelį moralinį pasitenkinimą, kad pavyko gerai atlikti darbą.

Kaip Jums pavyksta suvaldyti jaudulį, ar tai – patirtis? Prisiminus Sausio 13-osios įvykius, eteryje buvo jaučiamas šioks toks jūsų jaudulys, nes dirbti tokiomis sąlygomis išties nebuvo lengva. Bet apskritai darbą atlikote labai profesionaliai.

Matyt, tai lemia patirtis, nors lemtingąją Sausio 13-ąją dar neturėjau jos tiek daug.


V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Noriu Jūsų pasiteirauti apie pilietines iniciatyvas. Sausio 13-ąją įsisegate neužmirštuolės žiedą, tačiau kitose akcijose jūsų nematyti. Lietuvoje netrūksta pilietinių iniciatyvų: buvo referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams, kova dėl skalūnų žvalgybos... Kaip jūs žiūrite į kitas pilietines iniciatyvas?

Palaikau racionalias pilietines iniciatyvas nesireklamuodama. Mano supratimu, žurnalistas turi santūriai vertinti kai kurias iniciatyvas, kitaip jis bus neobjektyvus. Save laikau tokia pačia, kaip ir visi Lietuvos žmonės. Nenoriu spekuliuoti savo vardu arba leisti kažkam kitam spekuliuoti.

Jūs nenorite naudotis savo vardu, o kiti nori? Ar partijos jus kvietė dalyvauti rinkimuose? Esate gerai žinomas veidas.

Ne, nekvietė. Aš noriu būti žurnaliste, o ne visuomenės veikėja. Mane dažnai kviečia į mokyklas pasikalbėti su vaikais apie Sausio 13-ąją.  Skamba banaliai, kad vaikai – mūsų ateitis, bet vaikai turi žinoti apie mūsų praeiti, visiškai netolimą istoriją. Jei tai galima pavadinti tam tikra pilietine akcija, tai mielai jose dalyvauju.

Ir kokia ta būsima Lietuvos ateitis? Kokie jums atrodo dabartiniai vaikai?

Nuostabūs, visiškai kitokie, nei buvome mes! Jie drąsūs, natūralus, jiems kyla klausimų. Mums, kai į mokyklą ateidavo kokie nors karo veteranai papasakoti apie Didįjį tėvynės karą, tai buvo taip svetima ir neįdomu, nenorėdavome nieko klausti. Mokyklai reikėdavo užsidėti pliusiuką, kad kažkas atėjo papasakoti, mes pasėdėdavome, pakikendavome, pasistumdydavome salėje, ir tiek. Dabartiniams vaikams viskas įdomu, aktualu, nes tai – jų tėvynės istorija. Šie vaikai yra smalsūs, daug žinantys. Nueini į penktokų auditoriją ir sulauki tokių klausimų, kokių neužduotų suaugę.

Apie pilietiškumą mėgstama kalbėti cituojant Johno F. Kennedy šūkį – neklausk, ką valstybė gali duoti tau, klausk, ką tu gali duoti valstybei. Kaip manote, ar, praėjus 26 nepriklausomybės metams, Lietuvai sparčiai nykstant dėl rekordinės emigracijos, nereikėtų labiau susimąstyti ir apie tai, ką turėtų duoti ir – ko neduoda – valstybė?

Visi bijo, kad Lietuva išsivažinės. Bet kodėl visas pasaulis per egzistavimo laikotarpį neišsivažinėjo vieni pas kitus? Mes buvome uždaryti 50 metų, niekur negalėjome ištrūkti, o dabar galime tai padaryti. Jei tais laikais būtų buvę galima išvažiuoti, nė vieno nebūtų likusio. Nereikia skųstis, kad Lietuva – nepriklausoma, bet iš jos visi bėga. Žmonės visais laikais išvykdavo iš vienų šalių į kitas, kartais buvo priversti bėgti, tautos maišėsi, ieškojo geresnio gyvenimo, todėl emigracijos neverta sureikšminti. Be to, daug kas grįžta.

Jei būčiau jaunesnė, ir aš važiuočiau kuriam laikui svetur – mokytis, dirbti, pasaulio pamatyti. Tikrai tai daryčiau, nes tai – įdomu.  O valstybė, be abejo, atsako už tai, kad kuo daugiau žmonių norėtų pasilikti Tėvynėje. Deja, jokio realaus plano iki šiol nesu girdėjusi...

Bet kuriuo atveju, žmogus dažniausiai grįžta namo: vienas anksčiau, kitas – vėliau.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...