captcha

Jūsų klausimas priimtas

LRT RADIJO „Metų žmonės“: prasmingas darbas nusidirba paprastai ir su dideliu džiaugsmu

Didžiajai daliai vaikų šis projektas – vienintelė galimybė gauti kalėdinių dovanų. Taip sako iniciatyvos „Vaikų svajonės“ sumanytojai, pusbroliai Julius Gregorauskas ir Andrius Čepkus, šiemet už projektą apdovanoti LRT RADIJO „Metų žmogaus“ titulu.
 
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Vienos kelionės į aukščiausią Europos kalną metu vyrai sumanė idėją ir jau šeštus metus tarpininkauja tarp sunkiai gyvenančių vaikų ir norinčiųjų išpildyti žemiškas jų svajones. Per tuos metus pavyko išpildyti daugiau kaip 35 000 vaikų svajones. 

– Kas sugalvojo šią iniciatyvą ir kaip ją pradėjote?

J. Gregorauskas: Idėja kilo abiem. Tai įvyko įdomiomis sąlygomis: kopėme kartu į aukščiausią Europos kalną Monblaną, pasitaikė blogi orai ir turėjome daug laiko pasėdėti, pašnekėti apie tai, ką norime daryti, kaip norime daryti. Idėja kilo natūraliai, pamatėme, kad, pasitelkus technologijas, galima suvesti tuos žmones, kurie nori padaryti gerą darbą, su vaikais, kuriems reikia pagalbos ir dėmesio. Tada beliko viską padaryti. Pirmi metai tikrai nebuvo lengvi, nes buvome tik dviese, o darbo – per akis. Kai viskas įsibėgėjo, atsirado daug kitų mus palaikančių žmonių. Per šešerius metus viskas išaugo, turbūt niekada ir nesvajojom, kad taip bus.

– Kaip veiklos pradžioje įgijote pasitikėjimą?

A. Čepkus: Buvo sunku, iš pradžių ir patys nesupratome, kaip viską teisingai daryti. Buvo visko, bet žmonių pasitikėjimą užsitarnavome pakankamai greitai, nes nuo pradžių mūsų projekto esmė ir buvo tik tarpininkavimas. Didžioji dalis žmonių dovanas įteikinėjo patys. Manau, kad vienas iš projekto sėkmės faktorių ir yra tas, kad pats žmogus turi galimybę įteikti dovaną vaikui. Pastebėjome, kad, kai atsirasdavo kažkoks neigiamas ar įtarus straipsnis ar komentaras „Facebook“, mums net nereikėdavo komentuoti, žmonės, kurie dalyvauja tame projekte, atsako ir gina projektą už mus. Dabar tokių klausimų jau beveik nebekyla.

J. Gregorauskas: Žmonės dažnai klausia, kur galima paaukoti pinigų. Sakome, kad tokios galimybės iš principo nėra. Tokį sprendimą priėmėme tam, kad užtikrintume 100 proc. skaidrumą, kad žmonėms nekiltų klausimų. Kai atsiranda pinigų, jie kažkur nukeliauja, visada atsiranda klaustukas – kaip, kas, kur. O čia žmogus pats nuperka dovaną, pats nuvažiuoja ir ją įteikia. Būna ir taip, kad nusiunčia socialiniam darbuotojui, nes vaikas – kitame mieste ir žmogus neturi galimybės nuvažiuoti. Tačiau tada prašome socialinių darbuotojų, kad jie tą vaiką su dovana nufotografuotų, kad žmogus pamatytų, kaip viskas atrodė, kad nekiltų jokių klausimų dėl skaidrumo.

– Ar tiesa, kad su Jumis bendradarbiauja 850 savanorių?

A. Čepkus: Taip. Žinoma, didžioji dalis – socialiniai darbuotojai, kurie šiame projekte daro milžinišką darbą. Mes juos traktuojame kaip savanorius, nes tai nėra jų darbo dalis, už kurią būtų mokami pinigai. Dažnai jie ir savaitgaliais, ir savo laisvu laiku lydi svajonių įgyvendintojus pas tas šeimas ir padeda pildyti svajones. Esame jiems labai dėkingi, nes be jų projektas tikrai negalėtų gyvuoti. Yra ir daug kitų geros valios žmonių, kurie, pvz., padeda suvesti 11 tūkst. svajonių į projekto puslapį. Taip pat – projekto komanda, apie 20 žmonių, kurie tuos kelis mėnesius kasmet visą savo laisvalaikį aukoja tam, kad projektas gyvuotų. Ši veikla yra prasminga ir žmonės mato rezultatą, mato, kaip vaikai džiaugiasi, todėl tas darbas nudirbamas paprastai ir su dideliu džiaugsmu. 

˜– Ar per šešerius metus vaikų svajonės keičiasi, ar išlieka tokios pačios?

A. Čepkus: Yra dalis svajonių, kurios būna visada: mašinytės su pultu, lėlės barbės. Yra mados: iš pradžių tai buvo žaidimų kompiuteriai, dabar – MP3, ir dar viena iš dominuojančių svajonių –  žieminiai drabužiai. Tokios svajonės pasirenkamos ir įgyvendinamos pirmiausiai. Žavu tai, kad, pildydami tokias svajones, žmonės dažnai pasiima vaiką kartu, tada nuperka ne tik žieminius batus, bet ir nusiveda ledų, dar ir striukę nuperka. 

– Ar jaučiate, kad atsiranda daugiau norinčių padėti?

A. Čepkus: Jaučiame, kad kiekvienais metais projekto laikas trumpėja. Dabar projektas apima visą Lietuvą. Didžiajai daliai vaikų šis projektas yra vienintelė galimybė gauti kalėdinių dovanų. Žavu, kad sudalyvavę vienais metais, 90 proc. dalyvauja ir kitais.

– Girdėjau, kad projektas peržengė Lietuvos ribas. Panaši iniciatyva vyksta ir Maltos respublikoje?

A. Čepkus: Lietuvė, gyvenanti Maltoje, išgirdo apie mūsų projektą. Jai labai patiko idėja, ji susisiekė su mumis. Padėjome jai, perdavėme žinias, kaip valdyti projektą. Maltoje tai – labai sėkmingas projektas. Toje šalyje nėra daug socialinės rizikos vaikų, tad pagrindinis reikalavimas šiai iniciatyvai buvo tas, kad visų vaikų svajonės būtų išpildytos. Ji pakankamai rizikavo, bet išpildė visų vaikų svajones, ir tai vyksta jau trečius metus.

– Ar esate patentavę šią idėją?

A. Čepkus: Manau, kad gerų darbų nereikia patentuoti. Netgi skatiname visus, kurie nori tai daryti kitoje šalyje, susisiekti su mumis, padėsime. Kuo daugiau vaikų bus laimingesni, tuo mums geriau.

– Prieš mūsų pokalbį sakėte, kad gražūs darbai daromi tyliai. Tyliai dirbate šeštus metus, ar sulaukiate asmeninių padėkų?

J. Gregorauskas: Esame tik tarpininkai. Tad daugiausia dėmesio ir padėkų susilaukia tie žmonės, kurie įgyvendina svajonę. Manau, jie to ir yra nusipelnę. Kaip sakėte, gerus darbus darome tyliai, ir visai nereikia daug žinomumo ar padėkų. Pats viduje jauti, kad tas geras darbas ir skirtas laikas buvo to vertas, vien to visiškai užtenka.

– Skatinate, kad dovanos būtų įteikiamos asmeniškai. Ar susiduriate su tuo, kad žmonės dovanodami jaučiasi nejaukiai?

A. Čepkus: Būna tokių, kurie nenori patys įteikinėti, tad nusiunčia į socialinės paramos centrą ir dovaną įteikia socialinis darbuotojas. Dažniau susiduriame su įspūdžiais tų, kurie perlipa save, nueina, įteikia dovanas. Būna, kad ir užmezga ryšį su vaikais ir, pasibaigus projektui, padeda, aplanko ir panašiai.

– Taigi, puikus pavyzdys, kaip nereikia prašyti valdžios, kaip žmogus žmogui gali padėti.

J. Gregorauskas: Galiu pasakyti, projekto biudžetas yra 50 eurų, kurį padengiame iš savų lėšų, o žmonių laikas ir energija – esminis dalykas, reikalingas tokiam projektui gimti.

Svajonės renkamos iš socialinės rizikos šeimose augančių vaikų. Pagal įstatymus, į šią grupę patenka šeimos, turinčios problemų dėl smurto, priklausomybės ar finansų. Jos oficialiai įtraukiamos į savivaldybių socialinės rizikos šeimų sąrašus, todėl socialiniai darbuotojai periodiškai aplanko net ir pačius tolimiausius vienkiemius – tokiu būdu visų vaikų norai būna išgirsti.

LRT RADIJO „Metų žmogaus“ rinkimai vyko jau dvyliktą  kartą. Pirmasis LRT RADIJO „Metų žmogus“ – prezidentas Valdas Adamkus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...