captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Istorijos detektyvai“: ar tikrai amerikiečiai žadėjo ateiti partizanams į pagalbą?

Vienas populiariausių ir, deja, iki šiol gajų mitų apie pokario partizanines kovas – tai, kad Vakarų valstybės ragino Lietuvos partizanus kovoti su okupantais, žadėdamos greitu metu ateiti į pagalbą pavergtoms Baltijos tautoms.
Vytauto apygardos partizanai, ginkluoti įvairių modelių kulkosvaidžiais. (Už laisvę ir tėvynę. Vilnius: LGGRTC, 2007)
Vytauto apygardos partizanai, ginkluoti įvairių modelių kulkosvaidžiais. (Už laisvę ir tėvynę. Vilnius: LGGRTC, 2007)

Ar tikrai taip buvo, aiškinosi LRT laida „Istorijos detektyvai“, kurią veda Virginijus Savukynas. Šio mito autorystę drąsiai galima priskirti sovietinės propagandos meistrams, siekusiems sukurti įspūdį, jog Vakarai niekingai išdavė partizanus, šaukė juos stoti į pralaimėjimui pasmerktą kovą, o patys jokios realios pagalbos nesuteikė.

Toks vaizdinys yra naudingas ir dabartinei Rusijos propagandai, nes leidžia kalbėti apie tikėtiną precedentą ateityje – esą jeigu Baltijos valstybėms vėl kiltų agresijos grėsmė, Vakarų sąjungininkai ir vėl paliktų šių šalių gyventojus kovoti vienus. Šiame straipsnyje bus pabandyta galutinai sugriauti šį žalingą mitą. Partizaninio karo pradžioje būta daug entuziazmo. Tikėta, jog sovietai sugrįžo neilgam, kad netrukus kils karas tarp Vakarų valstybių ir Sovietų Sąjungos ir Lietuva bus išvaduota.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas, vienas žymiausių partizanų vadų, savo prisiminimuose rašė: „Dauguma tuomet tikėjo greita pergale ir norėjo, kad ir jų sūnūs būtų vertinami kaip prisidėję prie Lietuvos laisvės kovos. Dar ir dabar prisimenu vienos motinos iš Meškasalio apylinkės pasakymą: „Ponuli, tik būkit toks geras ir priimkit mano Juozuką... Jeigu po kokios savaitės pasikeis valdžia, tai kaipgi jis pasirodys prieš kitus...“ Tačiau valdžia nesikeitė, kova darėsi vis nuožmesnė ir sunkesnė. Vis dėlto viltis, kad kils Vakarų karas su Sovietų Sąjunga, tebebuvo gyva. 1948 metais Lionginas Baliukevičius-Dzūkas savo dienoraštyje rašė: „Aš esu įsitikinęs, kad turi būti konfliktas. Žinoma apie šiuos metus aš negalvoju. Jeigu tai žinotų partizanai, mane eretiku apšauktų. Jie visi, kaip ir žmonės, dienomis skaičiuoja, kada karas kils.“ O karas nekilo. 1970 metais sukurtame Lietuvos kino studijos filme „Vyrų vasara“ (rež. Marijonas Giedrys) pavaizduota scena, kurios metu bunkeryje sėdintys partizanai klausosi Vakarų radijo transliacijų ir liūdnai konstatuoja, kad Vakarai juos išdavė.

Toks lauktos ir nesulauktos Vakarų pagalbos vaizdinys ilgainiui buvo įtvirtintas daugumos lietuvių sąmonėje. Tačiau ar ši iliuzija turėjo kokį nors realų pagrindą? „Po šito klausimo ir po mano atsakymo į mane dažniausiai skrieja pomidorai, nes man tenka sudėtinga misija paneigti šį mitą, kurį suformaavo sovietinė propaganda“, - laidai „Istorijos detektyvai“ teigė Inga Zakšauskienė. „Amerikos balsas“– radijo stotis, kuri dažniausiai minima kalbant apie pagalbą žadėjusius Vakarus – transliacijas lietuvių kalba pradėjo tik 1951 m. vasario 16 d. Pirmojoje laidoje dalyvavo Povilas Žadeikis, Lietuvos diplomatijos vadovas JAV, ir aukštas amerikiečių pareigūnas - Valstybės Sekretoriaus pavaduotojas. „Šių asmenų dalyvavimas pirmojoje laidoje turėjo labai stiprią reikšmę parodant, jog Vakaruose nepripažįstama Lietuvos okupacija. Aukšto rango JAV pareigūno pasisakymas simbolizavo palaikymą žmonėms, likusiems už geležinės uždangos“, - pasakoja I. Zakšauskienė. Vis dėlto istorikė kategoriškai neigia, jog „Amerikos balsas“ galėjo raginti lietuvius kovoti su okupantais. Pasak jos, „Amerikos balsas“ buvo Valstybės departamento institucija, reprezentavusi oficialią JAV užsienio politiką, tad laidų pobūdis buvo įspraustas į šios politikos rėmus: nuokrypis nei į kairę, nei į dešinę nebuvo galimas. Šios radijo stoties transliacijose nebūta griežtos komunizmo kritikos, taip siekiant išvengti didesnio susipriešinimo su Sovietų Sąjunga. Reikia atsiminti ir tai, kad 1951 metais partizaninė kova jau buvo smarkiai nusilpusi – tai dar vienas aspektas, leidžiantis teigti, jog „Amerikos balsas“ neskatino kovos prieš sovietus.

Pačių partizanų tikėjimą Vakarų karine pagalba, I. Zakšauskienė aiškina tuo, kad partizanai išmanė apie geopolitinę padėtį. Klausydamiesi anksčiau prasidėjusių „Amerikos balso“ transliacijų rusų kalba, partizanai galėjo sekti pasaulio įvykius ir tikėtis, jog kažkada gali kilti ginkluotas Vakarų konfliktas su Sovietų Sąjunga. 1950 metais prasidėjo Korėjos karas – konfliktas, ko gero, galėjęs įžiebti Trečiąjį Pasaulinį karą. Istorikė teigia, jog partizanai įvykius tolimoje Korėjoje sutiko su viltimi, kad kils didelis karas, kurio metu bus išlaisvinta ir Lietuva. Žinios apie aštrėjančią tarptautinę situaciją skatino partizanų viltis, tačiau nėra jokių nuorodų, kad lietuviai būtų tiesiogiai skatinami kovoti prieš Sovietų Sąjungą. Ir juo labiau – nebuvo žadama karinė pagalba. Tokie pažadai, nuskambėję oficialią JAV Valstybės departamento poziciją atspindinčioje radijo stotyje, būtų reiškę karo paskelbimą Sovietų Sąjungai. Kuo tai galėjo baigtis visi suprato.

Tuoj po Antrojo Pasaulinio karo sovietinė valdžia susirūpino užsienio radijo stočių transliacijų blokavimu. Buvo sukurta be galo brangi signalų slopinimų sistema. I. Zakšauskienės teigimu, ši sistema kainavo virš 250 milijonų dolerių, o sistemos palaikymas – 150 milijonų dolerių kasmet. Palyginimui, „Laisvosios Europos radijo“, vėlesniuoju laikotarpiu transliavusio savo programas į sovietų okupuotus kraštus, metinis biudžetas buvo 35 milijonai dolerių. Taigi, rengti laidas kainavo daug pigiau nei jas slopinti. Maža to – istoriko Arvydo Anušausko teigimu, CŽV netgi rinko informaciją apie Vakarų radijo stočių girdimumą Lietuvoje: būdavo apklausiami Lietuvos gyventojai, atvykę į JAV aplankyti savo giminaičių. Iš jiems pateiktų užpildyti klausimynų būdavo siekiama sužinoti kiek įmanoma daugiau apie padėtį sovietinėje Lietuvoje, o taip pat būdavo ir klausimas apie Vakarų radijo stočių girdimumą sovietinės Lietuvos teritorijoje. Nesnaudė ir sovietai – KGB bandė infiltruoti savo žmones į Vakarų radijo stočių redakcijas. I. Zakšauskienė mini, jog buvo ir sėkmingų bandymų – sovietiniams agentams pavyko prasiskverbti į „Amerikos balso“ redakciją Vašingtone bei „Laisvosios Europos radijo“ redakciją Miunchene.

Šie agentai turėjo tikslą surinkti apie laidų rengimą, redakcijų darbuotojus lietuvius, jų giminaičius, likusius Lietuvoje – buvo tikimasi, esant reikalui, šią informaciją panaudoti. Apibendrinant, reikia pasikartoti, jog nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad partizaninio karo laikotarpiu į Lietuvą galėjo būti transliuojamos radijo programos, raginančios kovoti su sovietais. Vis dėlto Vakarų radijo stočių įtakos galutiniam Lietuvos išsilaisvinimui sumenkinti negalima – jos neabejotinai veikė vėlesniojo laikotarpio sovietinės Lietuvos visuomenę, ypač jaunimą. Vakarų radijo bangomis sklido laisvas žodis, informacija apie įvykius, kuriuos sovietai buvo linkę nutylėti bei... vakarietiška roko muzika. Muzika, kurią ilgainiui perėmė ir lietuvių grupės, muzika, kuri vienijo žmones Atgimimo metais. Bet tai – jau kita istorijos, kurias tikrai nagrinės „Istorijos detektyvai“.

„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadieniais 16.10 val. per LRT televiziją.

 

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...