captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Krupavičius apie tarnybą kariuomenėje: pirmą dieną nespėjau net nusiprausti

Prieš kiek daugiau nei savaitę kartu su 460 šauktinių savanorių tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo LRT TELEVIZIJOS žurnalistas Ignas Krupavičius. Nors prieš patekdamas į kariuomenę I. Krupavičius žinojo, kad kiekvienos komandos vykdymui turės labai nedaug laiko, pirmąją dieną sako patyręs lengvą šoką.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

– Ignai, ką tik prasidėjo Tavo tarnyba Lietuvos kariuomenėje. Kokios Tavo pirmosios dienos Rukloje?

– Įspūdžiai – patys geriausi. Žinoma, pirmą dieną buvo lengvas šokas, šaltas dušas. Aš galėjau įsivaizduoti, kad yra komandos ir joms vykdyti – atsikelti, nusiprausti, pavalgyti ir batus nusivalyti –  skiriama nedaug laiko. Bet kai patekau čia, supratau, kad viskas yra kiek kitaip, nei įsivaizdavau. Tad pirmą dieną buvo šokas ir pasimetimas. Net nespėjau nueiti į dušą, nes buvo paskelbta komanda miegoti. Tačiau dabar jau priprantu prie komandų ir gyvenimas darosi lengvesnis. Nors, žinoma, dar viskas prieš akis.

– Kaip atrodo pats mokymo centras, kuriame Tau teks praleisti tris mėnesius? Kokios ten mokymosi sąlygos?

– Mokymosi sąlygos – labai geros, kai kur dar kvepia dažais. Vėliau persikelsime į naujas patalpas, o dabar draugiškai dalijamės kareivinėmis. Tikrai neturiu kuo skųstis, seržantai – puikūs. Buvome susitikę su Mokomojo bataliono vadu mjr. Algiu Ramanausku, jis visiems davė savo telefono numerį, kuriuo galime kreiptis, jei turime klausimų. Tad sąlygos čia yra puikios. Galbūt grąžinta privalomoji tarnyba įnešė šiokios tokios sumaišties, tačiau visi vieni kitiems padedame.

– Ignai, o kokios gyvenimo sąlygos?

– Nepatikėsite, bet dabar miegu kiečiau, nei anksčiau. Niekad nesapnuodavau tiek daug, tai reiškia, kad mano miegas čia yra tikrai gilus. Tiesą sakant, yra gana lengva. Tam, kad atsikelčiau į darbą, turėdavau užsistatyti tris žadintuvus, o juos vieną po kito išjungęs, lovoje prasivartydavau visą pusvalandį. O dabar mus praktiškai išverčia iš lovų komanda „kuopa, keltis“ ir mes turime iškart atsikelti, nes kitaip niekur nespėsime. Tad turime vykdyti komandas.

O maisto tiek, kiek duoda čia, pats niekuomet nevalgiau. Ką tik pas mus buvo pietūs. Gavome didelę bulvių plokštainio porciją su spirgučiais, didelę vištienos ir makaronų sriubos porciją, stiklinę kompoto, tris mandarinus, salotų lėkštę su dviem kumpio gabalėliais ir dar galima buvo pasiimti kriaušę. Aš visko neįveikiau, tad tikrai neturiu dėl ko skųstis.  

– Kaip atrodo Tavo pirmosios dienos? Žinome, kad keltis anksti jau esi pripratęs, nes į darbą televizijoje keldavaisi dar anksčiau, nei dabar. O kokia yra kario diena?

– Kariuomenė į mano gyvenimą įnešė elementarios disciplinos, apie kurią aš visada svajojau. Turiu nedidelių skrandžio problemų, tad man visuomet sakydavo, kad turiu valgyti reguliariai, visada tuo pat metu. To aš niekada nedarydavau, nes mano ritmas buvo išbalansuotas. Taip pat yra ir su miegu. Tam, kad gerai išsimiegočiau prieš „Labas rytas, Lietuva“ laidas, teoriškai turėdavau eiti miegoti 22 val., tačiau to niekada nebūdavo.

O kario diena yra aiški. Ji tokia pati ir pirmąją dieną, tokia pat bus ir po devynių mėnesių. Aš jau dabar bijau, kad tokios disciplinos [pasibaigus tarnybai] ir pasiilgsiu, ir nesugebėsiu jos tęsti.

Kario diena atrodo taip: keliamės be penkiolikos šešios, per dešimt minučių turime nusiprausti ir apsirengti, padaryti mankštą, tuomet pavalgyti, susitvarkyti. Po to seka rytinis patikrinimas, vėliavos pakėlimas, himno giedojimas, įvadiniai kursai. Didelę laiko dalį užima rikiuotės, žygiavimo mokymasis, turime daug paskaitų.

Laisvo laiko lieka nedaug, bet net ir jo metu stengiamės rasti užsiėmimą: mokytis statutą, mokytis laipsnių ir kt. Juk yra toks pasakymas, kad, jei karys turi laisvo laiko ir per jį nieko neveikia, jis yra potencialus nusikaltėlis.

– Ignai, Rukloje praleisi tris mėnesius, o vėliau keliausi į konkretų batalioną. Tu, kaip savanoris šauktinis, turėjai teisę pasirinkti, kur tarnauti. Tad koks Tavo pasirinkimas?

– Iš pradžių norėjau rugpjūčio pabaigoje vykti į Klaipėdą [Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalioną], tačiau dėl darbų grafiko teko tai nukelti. Tad likau Vilniuje. Manau, kad toks pasirinkimas taip pat yra neblogas, nes būsiu Sausumos pajėgų Ryšių kuopoje. Juk tai yra tam tikra komunikacija ir atitinka mano tikrąją specialybę. Tad manau, kad būsiu naudingas jiems ir labai tikiuosi, kad man pačiam bus įdomu.

– Malonu girdėti, kad pirmosiomis dienomis Lietuvos kariuomenėje Tau puikiai sekasi. O ką Tu pasakytum jaunuoliams, svarstantiems, ar eiti į kariuomenę?

– Šimtu arba net dviem šimtais procentų – net nesvarstyti, o tai daryti. Tai yra labai gera mokykla. Buvau šaukiamas prieš dešimt metų, bet tuomet mano sveikata man neleido tarnauti kariuomenėje. Jei atvirai, tuo net apsidžiaugiau. O dabar aš pajutau, kad tai yra ne tik pareiga, bet ir asmeninis ugdymas. Jei seržantai ir šaukia, tai tik dėl to, kad įspraustų į tam tikrus rėmus, kad išmoktume atskirti tiesą ir netiesą.

Daugelis žmonių čia yra dvidešimtmečiai, jie yra ambicingi, turi savo nuomonę ir labai nori ją reikšti. Man – trisdešimt treji, tad savo nuomonę aš moku uždaryti kiek giliau. Seržantas pasakė vieną labai gerą pavyzdį: „Mums neįdomios jūsų asmenybės, mums svarbu, kad jūs vykdytumėte mūsų komandas. Nes išėjus į mūšio lauką, nuomonės bus nesvarbios, reikės klausyti vieno vado, antraip kils sumaištis ir mūšis bus pralaimėtas“.

Be to, būryje yra penkios jaunuolės iš 105 jaunuolių. Šiandien kaip tik buvo testas, darėme atsilenkimus, atsispaudimus. Viena jaunuolė mane aplenkė, ir tai yra paskata man, kaip žmogui, sustiprėti.

Manau, kad išties net nereikia galvoti, ar eiti, ar neiti į kariuomenę. Tai yra būtinybė. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...