captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Auksinio proto“ laimėtojas apie Dubajaus karštį, ramadaną ir ilgą kelionę namo

Auksinio proto nugalėtojas Jonas Mikalkėnas baigia savo kelionę aplink pasaulį. Dubajuje jis lankėsi ne pačiu tinkamiausiu laiku – vyko ramadanas, o ir tvankus  40 laipsnių oras neskatino čia pamatyti kuo daugiau. J. Mikalkėnas savo dienoraštyje atskleidžia, kad Dubajus nepateikė tiek daug staigmenų, kaip kelionė namo.
J. Mikalkėno nuotr.
J. Mikalkėno nuotr.

Auksinio proto nugalėtojas Jonas Mikalkėnas baigia savo kelionę aplink pasaulį. Dubajuje jis lankėsi ne pačiu tinkamiausiu laiku – vyko ramadanas, o ir tvankus  40 laipsnių oras neskatino čia pamatyti kuo daugiau. J. Mikalkėnas savo dienoraštyje atskleidžia, kad Dubajus nepateikė tiek daug staigmenų, kaip kelionė namo.

Liepos 1 diena. Pažintis su ramadanu

Miegame „kiek lenda“, nes dėl jau minėto nesusipratimo su viešbučiais gauname kambarį be pusryčių. O ryto laukiame su savotišku smalsumu ir baime, nes Dubajų užvaldęs musulmonų šventasis mėnuo ramadanas – tai reiškia, kad galioja daugybė draudimų ir neįprastų europiečiams taisyklių, kurių, gerbiant vietinių tradicijas, geriau būtų nepažeisti ir būnant atsitiktinai užklydusiu turistu. Apie tai, kad nuolat keičiantis savo datą ramadanas šiemet tęsiasi nuo birželio vidurio iki liepos vidurio, iš savo neseniai ten apsilankiusio olando kolegos sužinojau dar mūsų kelionės pradžioje ir ta naujiena mums ne itin patiko. Taigi turėjau gražaus laiko pasiskaityti kuo daugiau apie arabų papročius ir islamo reikalavimus bei ko iš jų reikėtų laikytis Dubajuje.

Pagrindinis ramadano keliamas nepatogumas – draudimas valgyti ir gerti viešumoje nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Uždaryti beveik visi restoranai, valgyklos, maisto galima gauti tik parduotuvėse ir keliose dar likusiose maitinimo įstaigose, gaminančiose maistą išsinešimui specialiai netikintiesiems. O tos maitinimo įstaigos, kurios dar dirba, uždengia valgančius savo klientus aklinomis uždangomis nuo atsitiktinių musulmonų praeivių akių.

Pavartome savo viešbučio restorano meniu: restoranas veikia, tačiau patiekalų kainos visiškai nesužavi keliautojų, kurių besibaigiantis kelionės biudžetas šiąnakt patyrė beveik mirtiną smūgį. Pusryčiai kainuoja beveik po 30 eurų žmogui, kiti patiekalai – irgi panašiai. Nusprendžiame dėtis prie vietinių ir laikytis pasninko kartu su jais, padarydami išimtį tik arbatai bei kavai ir vandeniui – viso šito gėrio randame savo kambaryje. Tarsi paerzinimui šaldytuvas–minibaras tiesiog sausakimšai prikimštas gaiviųjų ir alkoholinių gėrimų, o ant jo – krūva įvairiausių užkandžių, kurių kainininkas taip pat mūsų nesužavi ir nusprendžiam būti valingi.

Nusileidžiu į viešbučio registratūrą susitvarkyti formalumų – baigiasi mano iš savos kišenės apmokėtas laikas ir prasideda tas, kuriam turiu organizatorių duotą rezervaciją. Nors naktinis administratorius žadėjo, kad mus perkels į kitą kambarį, jo kolega mielai leidžia pasilikti tame pačiame. Tuo pačiu išlendu į „žvalgybą“ – gatvėje tvyro 40 laipsnių karštis ir dar neregėta mano organizmui tvankuma. Bandau aplinkinėse gatvelėse surasti bankomatą ir susiorganizuoti vietinės valiutos – dirhamų. Deja, randu tik parduotuvėlę, kurioje galima įsigyti šiokio tokio maisto – vaisių, traškučių, riešutų ir kitų užkandžių bei konservų. Tačiau joje neįmanoma atsiskaityti kortele, taigi toliau ieškau pinigų šaltinio.

Visiškai šalia viešbučio – aiškiai matoma nuoroda, sakanti, kad iki artimiausios metro stoties – 250 metrų. Nuojauta sako, kad pinigų reikia ieškoti ten, taigi klusniai seku rodyklėmis ir iš tiesų, atlikęs pora manevrų gretimomis gatvelėmis, atsiduriu prie didelio greitkelio, virš kurio nutiestas geležinkelis (panašiai, kaip Bankoko  „dangaus traukiniams“), o šalia – moderni stotis. Joje – ir parduotuvėlė, ir tai, ko ieškojau.

Grįžtu į viešbutį mirtinai suprakaitavęs ir keikdamas nesveiką karštį. Teko prieš keliolika metų gal mėnesį praleisti pietų Prancūzijoje ir Italijoje, kai irgi tvyrojo 40–45 laipsnių karštis, tačiau ten tikrai nebuvo tokio tvankumo, kaip čia. Su Raminta vėl sutariam vienbalsiai – dieną čia tikrai neverta niekur eiti, kad ir koks gražus tas Dubajus. Lauksime vakaro, kuriam turime konkrečių planų – aplankysime Dubajuje dirbančią draugę iš Lietuvos.

Kol laukiame, kylame į viršų – ant viešbučio stogo įrengtas nemažas baseinas. Toks karštis iš tiesų tinka tik maudytis ir degintis... Vaizdas nuo stogo – irgi puikus: gerai matosi netoli esantis vienas iš žymiausių Dubajaus pastatų „burė“ („Burj Al Arab“), kuriame yra įsikūręs prabangiausias pasaulyje septynių žvaigždučių viešbutis.

Baseine jau maudosi jaunų afrikiečių porelė, o mes įsitaisome ant gultų, gavę didžiulius rankšluosčius iš baseino prižiūrėtojo. Greitai suprantame, kad tiesiog gulėti tokiame karštyje taip pat ne išeitis, ir lendame į sūkurinę vonią, po to – ir į baseiną. Afrikiečiai išsimaudę išeina ir ant stogo liekame vieni. Su pertraukėlėmis gal pusantros valandos mirkstame vandenyje ir nusprendžiame grįžti į kambarį, juokaudami, kad per šį trumpą laiką įdegėme tiek, kiek Lietuvoje pavyksta per visą vasarą.

Grįžtame į kambarį, šiek tiek pailsime vėsumoje ir sulaukiame vakaro: metas lankyti vienintelę pažįstamą lietuvaitę Dubajuje. Mildą nemažai vilniečių ir miesto svečių keletą pastarųjų metų pažinojo, kaip populiaraus baro „Piano man“ barmenę, o dabar ji jau keletą mėnesių tuo pačiu užsiima Dubajuje. Taigi klausome Mildos rekomendacijų ir mėginame susirasti taksi. Paprašome pagalbos viešbučio administratoriaus, tas mosteli „lagaminų berniukui“ ir šis lekia į gatvę gaudyti automobilių – šiame mieste taksi kvietimas telefonu visiškai nepopuliarus ir gerokai brangesnis, nei įsėdimas „iš gatvės“. Visgi tiek administratorius, tiek nešikas vienos nuomonės – labai netinkamas laikas gaudyti taksi, nes visi leidžiantis saulei važiuoja į miestą atsigauti nuo Ramadano apribojimų. Juolab, kad važiuojam ganėtinai netoli – prie „Marina Mall“ prekybos centro, kur įsikūręs baras, į kurį mus kviečia Milda. Vienintelis pasipainiojęs taksistas susiraukia ir kategoriškai atsisako važiuoti nurodyta kryptimi bei nulekia ieškoti pelningesnio užsakymo. Viešbučio personalas pataria vėl važiuoti traukiniu, taigi pasitiksliname, kokioje stotelėje turėtume išlipti ir mielai paklūstame.

Žingsniuojame į metro stotį, kurioje jau buvau ieškodamas grynųjų, perkame bilietukus po 12 dirhamų (po 3 EUR) ir riedame „Marina Mall“ link. Pakeliui grožimės naktinio Dubajaus vaizdu – vaizdas iš tiesų įspūdingas... Išlipę Marina stotelėje atpėdiname prie prabangaus prekybos centro, randame, pro kur į jį patekti, truputį pasidairome, susirandame su centru koridoriais sujungtą pastatą „Pier 7“, kuriame įsikūręs Mildos baras. Kadangi dar turime laiko, nusprendžiame užkąsti – skrandžiai primena, kad ramadano laikytis jie nėra pratę. Tarp prabangių restoranų ir McDonalds susirandame azijietiško maisto užkandinę ir kertame vištieną su ryžiais, užgerdami labai skaniomis sultimis, o už šiuos neįmantrius pietus paklojame nei daug nei mažai – 120 dirhamų (~30 eurų). Ir šiaip Dubajus kainomis smarkiai lenkia visus mūsų aplankytus miestus, išskyrus nebent Brisbaną.

Pavalgę koridoriais einame į „Pier 7“ pastatą: aplinkui matomos reklamos byloja, kad šiame pastate galima rasti vien puikius restoranus ir barus patiems įvairiausiems skoniams. „Atelier M“ įsikūręs per tris aukštus pačiame pastato viršuje: šeštame ir septintame – ganėtinai prabangus restoranas su baltomis staltiesėmis, o pačiame viršutiniame 7M, sujungtame su pastato stogu – baras–klubas. Mildos bare nerandame, tad užklausiame personalo, kur ji: pastarieji pataria sėstis prie stalo, o Milda esą tuoj pasirodys.

Iš tiesų, išsirenkame staliuką ir netrukus pas mus atbėga kaip visad besišypsanti Milda – šiandien, pasirodo, ji paskirta darbuotis ne bare, o restorane aukštu žemiau, tačiau diena ne itin įtempta, todėl ji žada dažnai lankyti mūsų staliuką ir rasti laiko pabendrauti su tautiečiais. Negana to, supažindina mus su dar dviem savo kolegomis lietuviais – Tomu ir Vitalijumi. Vitalijus darbuojasi už baro, o Tomas, kaip pats sako, „bendrauja su žmonėmis“. Nesunku susigaudyti, kad jis čia bent jau pamainos, o gal ir dar didesnis vadovas (tolesni pašnekesiai parodė, kad neklydau).

Kalbamės su Milda ir sužinome dar daug įdomybių apie šį barą, Dubajų, ramadaną... Po to Milda lekia į savo darbo vietą, o prie mūsų prisėda Tomas, dirbantis čia jau šeštus metus – žmogus turi nemažai ką papasakoti apie emigranto gyvenimą tiek Londone, tiek čia Dubajuje (ir ten, ir ten praleido po 5–6 savo gyvenimo metus) ir vienareikšmiškai teigia, kad Dubajuje gyventi daugybę kartų geriau: čia net emigrantu nesijauti. Tuo metu būti mergina čia kur kas sunkiau – moterys šioje kultūroje gerbiamos tik tada, kai yra šalia savo vyrų.

Tiek Milda, tiek Tomas sutaria dėl vieno – mudu lankomės Dubajuje bene pačiu netinkamiausiu metu. Visų pirma, aišku, dėl ramadano – kitu metu šis baras–klubas būna pilnas žmonių, garsiai skamba muzika, tuo metu dabar užimti vos keli staliukai, prie kurių taip pat akivaizdžiai sėdi atvykėliai iš Europos ar kitų nemusulmoniškų šalių.

Vietiniai, pasak mūsų draugų, taip pat kartais užsuka ramadano metu, bet gurkšnoja tik sultis arba vandenį – jokio alkoholio, o muzika privalo groti tik labai tyliai. Tiesa, musulmoniškų tradicijų griežtai laikosi tik senoji Dubajaus karta – jaunimas kartais čia, Tomo žodžiais, „dar blogesnis, nei mūsiškis“ ir jiems nesvetimos jokios kito pasaulio nuodėmės: alkoholis, prostitucija ir t.t. Antra priežastis, kodėl pataikėme ne laiku – beprotiškas karštis, tvyrantis čia tik tris vasaros mėnesius. Kitus devynis mėnesius Dubajus orų prasme – „tobula vieta gyventi“.

Pasišnekame, sutariame su Milda susitikti už savaitės kitos, kai ji pati atostogaus Lietuvoje, pasidarome kolektyvinę fotosesiją tema „Lietuviai Dubajuje“, pasigrožime tikrai prabangiu baru, Tomas mums parodo ir vaizdą nuo stogo, nors ši baro dalis šiandien uždaryta.

Labai smagu svečiuotis, tačiau pasijuntame labai pavargę – laiko skirtumas vėl daro savo, nes Bankoke ir Honkonge jau paryčiai, o čia – irgi artėja vidurnaktis. Taigi, atsisveikiname su senais ir naujais draugais ir keliaujame medžioti taksi. Nors draugai sakė, kad taksi turėtų kainuoti 30–40 dirhamų, taksistas nuplėšia 80 – patys kalti, kad nesusitarėm iš anksto. Pasiekiame savo viešbučio kambarį ir griūvame miegoti. „Atsijungiame“ akimirksniu.

Liepos 2 diena. Profesinis smalsumas bei Dubajaus grožis pro traukinio langus

Ramadano sunkumai šįryt nebegresia: šiandien mums jau priklauso viešbučio „Golden Tulip“ pusryčiai, kurie, beje – tikrai puikūs, kaip ir pridera tokio lygio viešbučiui. „Švediško stalo“ patiekalų pasirinkimas tikrai gausus ir įvairus – omletas, kepta šoninė, dešrelės, košės, įvairūs vaisiai ir desertai, arabiški saldumynai ir bandelės ir dar nemažai visko. Valgomojo salė užtverta aklina širma nuo atsitiktinių registratūroje besilankančių musulmonų žvilgsnių – jei ne ta „dekoracija“, apie ramadaną šįryt būtume visai pamiršę...

Po pusryčių kuriame naują planą, ką veikti – svajojome tiesiog pasivaikščioti, apžiūrėti iš arti ir nufotografuoti legendinius žmonijos šedevrus, kuriais garsėja Dubajus: dirbtinę salą–palmę, „Burės“ viešbutį su nuostabiais paplūdimiais, Burj Khalifos dangoraižį...

Deja, lauke nuo pat ryto tvyrantis 40 laipsnių karštis nuo šių minčių atgrasė. Vakar sutikti lietuviai taip pat nerekomendavo tokiu oru bastytis po lauką, nes tai fiziškai nepakeliama net vietiniams – Tomas siūlė vietoj to praleisti dieną garsiojoje saloje–palmėje esančiame vandens pramogų parke, esą, tikrai nepasigailėsime. Mintis pasirodė viliojanti, bet dienos planus nusvėrė profesinis smalsumas.

„Ikea“, kurioje abu su Raminta dirbame – tikrai unikalus prekinis ženklas: po jos vėliava veikia gal 400 baldų ir kitų namams reikalingų dalykėlių parduotuvių visame pasaulyje. Visos parduotuvės pastatytos ir tvarkomos pagal tuos pačius gana griežtus reikalavimus, todėl visame pasaulyje jos panašios – bet tuo pačiu ir ganėtinai skirtingos, nes kiekvienos šalies atstovai skirtingai pasinaudoja „Ikea“ koncepcijos palikta laisve prisitaikymui prie vietinių sąlygų bei specifikos.

Taigi smalsūs „Ikea“ darbuotojai, besilankantys kitose šalyse, dažniausiai nepraleidžia progos apsilankyti tos šalies parduotuvėse ir grįžę rengia kitiems kolegoms pristatymus. Ne išimtis ir mudu – „Ikea“ parduotuvės buvo absoliučiai visuose mūsų šios kelionės metu aplankytuose miestuose, bet pernelyg tolimas atstumas ar kitoks nesuderinamumas su mūsų trumpų vizitų planais neleido aplankyti šių parduotuvių nei JAV, nei Honkonge, nei Tailande. Dėl to pernelyg nesikrimtome, bet Dubajaus „Ikea“ norėjosi pamatyti labiausiai: tai – viena sėkmingiausių parduotuvių visame šiame tinkle ir buvo smalsu sužinoti, kuo ji skiriasi kad ir nuo mūsiškės Vilniuje ne vien iš paveikslėlių internete.

Sėdu prie kompiuterio ir nagrinėju „Google“ žemėlapius, mėgindamas suprasti, ar paprasta pasiekti mūsų tikslą, naudojantis Dubajaus viešuoju transportu. „Ikea“ įsikūrusi prie pat oro uosto, taigi misija pasirodo ganėtinai paprasta: metro be jokių persėdimų veža ten nuo pat prie mūsų viešbučio esančios „Sharaf DG“ stoties. Išlipus „Emirates“ stotelėje už oro uosto, iki parduotuvės liktų tik kiek daugiau nei kilometras. Normaliomis aplinkybėmis įveiktume šį atstumą pėsčiomis, tačiau kepinant tokiam karščiui, kur kas geresnė mintis atrodo važiavimas autobusu arba taksi.

Nusiperkame stotyje bilietus į abi puses – kainuoja po 19 dirhamų kiekvienam, bet taip pigiau, nes į vieną pusę mokėtume po dvylika. Įsitaisome priekiniame vagone ir pakeliui fotografuojame Dubajaus vaizdus: modernūs visiškai automatizuoti traukiniai be vairuotojų turi savų privalumų, nes galime laisvai žvalgytis iš vairuotojo paprastai užimamos pozicijos ir matyti praktiškai viską.

Pravažiuojame ir didžiulį verslo rajoną, pilną tvarkingai eilėmis sustatytų dangoraižių–bokštų – visiškas kontrastas su Honkongu ar Bankoku, kur visi dangoraižiai sustatyti tarsi be jokios sistemos, atsitiktine tvarka. Vėliau dienos šviesoje apžiūrime ir milžiniškąją Burj Khalifą – dėl karščio ir smogo iš toliau šio pastato nesimatė, bet traukinys privežė visai šalia.

Akis taip priprato prie didžiulių pastatų, kad šio architektūros stebuklo aukštis vizualiai nebedarė jokio įspūdžio  – bet vien jau žinojimas, kad 829 metrų aukščio statinys yra kol kas aukščiausias žmonijos istorijoje verčia domėtis šiuo objektu. Visgi kairėje matoma „burė“ (Burj Al Arab viešbutis–dangoraižis) atrodo kur kas įspūdingiau, nors yra kone trigubai mažesnė (nors sąvoka „mažesnė“ skamba gana paradoksaliai, nes jos aukštis prilygsta Vilniaus TV bokštui iki antenos galiuko – 321 metras) – gaila, kad neturėsim progos apžiūrėti šio pastato–gražuolio iš arčiau...

Pervažiuojame visą Dubajaus verslo kvartalą išilgai ir „dangaus geležinkelio“ trasa neria po žeme – paskutinįjį maršruto trečdalį žvalgytis nebeturime galimybės. Visgi privažiavus oro uosto terminalus vėl išneriame į viršų, kol atsiduriame mūsų stotelėje šalia „Emirates“ avialinijų pastato. Išlipame ir stikliniu koridoriumi patenkame į šio pastato vidų bei ieškome išėjimo į lauką, kur galėtume rasti autobusų bei taksi stotelių. Pavyksta ne iš pirmo karto – pastatas tiesiogiai koridoriais sujungtas su oro uostu ir susidaro vaizdas, kad visi keliai ir takeliai veda į jį, pakeliui reikalaudami nuskanuoti savo įlaipinimo pasą, atidarantį užtvaras. Visgi greitai randame ir rodyklę su nupieštais autobusiukais ir taksi mašinomis ir, nusekę ta kryptimi, atsiduriame tvankumos persisunkusioje gatvėje.

Autobusų stotelė pasirodo pritaikyta čionykščiam klimatui – laukiančiųjų keleivių patogumui čia įrengta dengta uždara būdelė su įjungtu kondicionieriumi, kad nereiktų laukti autobuso po atvira saule. Neriame į ją ir mes, bet sulaukę autobuso, vežančio mūsų tikslo link, nusiviliame – panašiai, kaip Londone, vairuotojas nepriima nei grynųjų, nei kredito kortelės ir siunčia mus į tolėliau esantį savitarnos automatą nusipirkti dar vienos transporto kortelės į kolekciją šalia „londoniečio“ ir „los andželiečio“.

Pažvelgę į arabiškais rašmenimis išmargintą mašiną, nusprendžiam, kad bus paprasčiau šįkart pasiimti taksi ir atsisakyti malonumo turėti „dubajiečio korteles“. Visa virtinė užsakymų laukiančių taksi stovi visai netoliese, „Emirates“ pastato pavėsyje. Užkalbiname artimiausią – šis nusiunčia link pirmojo automobilio eilėje, bet mielai atsako į mano klausimą, kiek turėtų kainuoti kelionė iki „Ikea“: 10–12 dirhamų (2,5–3 eurai).

Pirmasis taksistas eilėje į tą patį klausimą atsako, gestu parodydamas į taksometrą ir visa kūno kalba akivaizdžiai demonstruoja nepasitenkinimą dėl tokio trumpo maršruto. Visgi vežti neatsisako ir po keleto minučių esame paleidžiami ties „Ikea“ parduotuve.

Dubajaus „Ikea“, pasirodo, sujungta su nemažu prekybos centru, pilnu pačių įvairiausių parduotuvių – nemažai klajojame aplink, kol randame įėjimą antrajame prekybos centro aukšte. Parduotuvės išplanavimas, dydis ir bendras vaizdas itin panašus į mūsiškės Vilniuje, mūsiškė mudviems pasirodė netgi jaukesnė.

Visgi vietinės specifikos neįmanoma nepastebėti: žmonių parduotuvėje nedaug, bet tradiciniais arabiškais baltais drabužiais ir galvos apdangalais apsirengę klientai, kuriuos mes vadinam „šeichais“ negali nedaryti įspūdžio: jie tiesiog rodo norimas prekes savo tarnams arba parduotuvės darbuotojams ir žingsniuoja toliau, o tie rūpinasi tolesniu jų paėmimu iš sandėlio arba savitarnos skyriaus. Verslo klientų skyriuje vaizdelis irgi panašus ir suvokiame, kad tokie klientai mūsų akivaizdoje galbūt ką tik išleido daugiau pinigų nei kitur parduotuvės uždirba per visą dieną. Vietinis koloritas labai juntamas ir miegamojo skyriuje – lovos čia panašios į mūsiškes, bet padabintos baldakimais tarsi iš arabiškų pasakų apie sultonus ir visokias šachrazadas, kai kurių baldų dizainas irgi turi rytietiškos specifikos.

Pastebime ir prifotografuojame daug dalykų, tačiau neapkrausiu jais skaitytojų – dauguma viso šito bus įdomu tik mums bei mūsų bendradarbiams. O neįprasčiausiai visgi atrodo „Ikea“ restoranas – jis tiesiog užtvertas grandine, per kurios vidurį – didžiulis plakatas „Ramadan Kareem“ (palinkėjimas „dosnaus ramadano“ ar kažkas tokio). Tuo metu bistro užkandinė pirmajame aukšte aklinai užtverta plakatais, sakančiais, kad čia galima gauti sumuštinių išsinešimui.

Pagastroliavę po „Ikea“, bastomės po milžinišką prekybos centrą šalia jos. Pastebime, kad drabužių kainos čia kandžiojasi kur kas mažiau, nei kitos Dubajaus kainos.

Nusiperkame mėsos ir duoną atstojančių bandelių bei sulčių – vešimės į viešbutį, nes antrą dieną iš eilės dorais pasninkautojais būti nebenorime. O po to gaudome taksi ir keliaujame atgal į „Emirates“ stotį ir traukiniu viešbučio link – tokiame karštyje įmanoma išbūti tik prekybos centruose, o keletas žingsnių atvirame lauke išsekina akimirksniu...

Viešbutyje vėl, kaip vakar, mėgaujamės baseinu ant stogo – pradžioje visiškai vieni, po to kompaniją mums palaiko pora verslininkų, akivaizdžiai, iš Vakarų Europos. O vakare tiesiog ilsimės ir niekur nebeiname – paryčiais taksi išveš mus į oro uostą, iš kur per Londoną pagaliau pasieksim namus. Namo jau tikrai norisi, tad žadam sau, kad į Dubajų kada nors gyvenime dar grįšim savo iniciatyva – miestas tikrai vertas dėmesio, bet nebėra jėgų susipažinti su juo taip, kaip derėtų.

Liepos 3 diena. Sudėtingas kelias namo

Keliamės anksti, kraunamės daiktus ir viešbučio hole laukiame taksisto, turinčio pasirodyti šeštą valandą ryto. Skrydis numatytas 9:10, taigi laiko daugiau nei pakankamai. Taksistas vėluoja, bet nepanikuojam – jei nepasirodys, per 20 minučių nulėksime su metro (patikrinta vakar). Visgi po dešimties minučių pasirodo ir per pusvalandį pristato į reikiamą terminalą.

Susirandame australiškųjų „Qantas Airlines“ stendą – kaip ir Bankoke, australai čia glaudžiai bendradarbiauja su „Emirates“ aviakompanija – jų stendai šalia, o juos aptarnauja „Emirates“ uniformomis apsirengęs personalas. Visgi priėjus prie langelio, darbuotoja įtartinai ilgai varto mūsų dokumentus ir kažką tikrina sistemose, o po to ištaria nejaukią frazę „mes turime problemų su jūsų skrydžiu“.

Ir vėl... Atsidūstame, nes tai reiškia, kad galime nespėti į kitą šios dienos skrydį iš Londono į Vilnių. Registratorė iškviečia „pastiprinimą“ ir atbėgę jos įtakingesni kolegos pažada pamėginti įsodinti mus į kitą šiandieninį skrydį. Tuo metu mūsų lėktuvas dėl saugumo problemų esą net neatskrido iš Australijos. Dėkojame likimui, kad atvažiavome čia ganėtinai anksti – prie gretimo langelio mūsų likimo broliams jau siūlo skrydžius tik rytoj.

Stovime prie langelio gal valandą – personalas laksto, skambina, tariasi, vėl skambina, nardo po kompiuterius ir nieko mums nesako. Visgi sugebu įžiūrėti jų popieriuose, kad mus bando „įdėti“ į „Emirates“ skrydį 9:40 – taigi, tik po pusvalandžio nuo originalaus skrydžio.

Ką gi, jei pavyks, tai bus nebloga naujiena. Netrukus apie šį faktą mus informuoja oficialiai, tačiau dar pusvalandį sugaišta, mėgindami rasti mums vietas šalia vienas kito. Nesigauna, bet nepergyvename – vėl išsispręsime lėktuve, jau turim patirties. Po mūsų atėjusiam britui verslininkui su žmona pasiseka ne taip gerai – vietos po mūsų liko tik vienam iš jų, taigi teks skristi vakariniu skrydžiu ir nespėti į kažkokį svarbų įvykį. Pora demonstruoja nepasitenkinimą, o oro uosto personalas mėgina juos nuraminti.

Pagaliau mums leidžia pereiti apsaugos procedūras ir patekti į „Duty free“ zoną prie įlaipinimo vartų. Turime dar pusvalandį, per kurį spėjame nupirkti saldainių kolegoms. Kitose šalyse to nedarėm dėl labai paprastos priežasties: būtų ištirpę iš karščio.  Per likusias keliolika minučių iki įlaipinimo suvalgome po mėsainį greito maisto restoranėlyje – visos kitos aplinkinės kavinukės ir restoranėliai akivaizdžiai nebuvo pajėgios mūsų taip greitai pamaitinti dėl klientų kiekio jose.

Pagaliau atsiduriame lėktuve – įlaipinimas irgi prasideda penkiolika minučių vėliau, nei turėtų, taip dar truputį atitolindamas mūsų galimybes laiku spėti į „Ryanair“ lėktuvą Stanstede. O įsitaisius lėktuve ir atėjus laikui kilti, greit vėl pasigirsta jau girdėta dainelė „turime problemų, todėl pakilimas atidedamas...“.

Pradžioje atidėjo penkiolikai minučių, po to – dar keturiasdešimt penkioms. Laivo vadas per garsiakalbius įvardino ir priežastį: pasirodo, kažkur verslo klasėje į šį lėktuvą įsėdusi pora susipyko ir moteris nusprendė, kad niekur nebeskrenda. Kol į konfliktą įtraukta lėktuvo įgula išsprendė šią problemą, praėjo beveik dvi valandos.

 Pasidarė visiškai akivaizdu, kad į savo skrydį niekaip nespėsim – tarp nusileidimo Londono Heathrow ir pakilimo iš Stanstedo ir taip turėjom nepilnas penkias valandas, dvi iš jų jau praradome ir tai dar ne pabaiga... Parašiau žinutę su pagalbos prašymu Sonatai iš agentūros ir greit gavome komandą segtis diržus – pagaliau kilsime.

Skrydis su „Emirates“ lėktuvu, lyginant su kitais mūsų išbandymais, buvo pakankamai sklandus ir lengvas – tiesą sakant, nėra prie ko net prikibti, kai lėktuvas puikus, maistas skanus, personalas malonus, o skrydis trunka ne keliolika valandų, o tik keletą.

Taigi, pažiūrime filmą per „linksminimo ekranus“, po to pažaidžiu ten pat surastą visai neblogą loginį kompiuterinį žaidimą ir laikas prabėga ganėtinai greitai. Vejame mintis apie galimas komplikacijas dėl skrydžio namo – ar tik nestrigsim dienai kitai Londone? Kelionės biudžetas jau visiškai tuščias, „rezerviniai fondai“ nenumatytiems atvejams irgi jau pakankamai nukentėję, be to, jau taip norim namo...

Vos tik lėktuvas baigia nusileidimo procesą, skubiai įjungiu mobilų telefoną, ieškodamas svarbių naujienų. O naujienos geros – agentūra jau suorganizavo mums bilietus į kitą šiandienos skrydį namo. Tiesa, ne su „Ryanair“, o su „Wizz Air“, ir nebe iš Stanstedo, o iš Lutono oro uosto.

Iš karto užduodu klausimą dėl bagažo: mūsiškis rankinis bagažas atitinka maksimalius „Ryanair“ reikalavimus, o „Wizz Air“, kiek pamenu, leidžia turėti gerokai mažesnių išmatavimų lagaminėlius, o už didesnius ima papildomus mokesčius. Sonata nuramina – ji ir užsakė didesnius. Vienintelė problema – turim kur surasti atsispausdinti įlaipinimo bilietus pagal jos atsiųstą rezervacijos kodą.

Transportavimas tarp Heathrow ir Lutono taip pat užsakytas – vairuotojas turėtų laukti prie valiutos keityklos, tačiau jo ten nerandame ir puolame skambinti transporto kompanijos pagalbos numeriu: turim tik keturias valandas iki kito skrydžio ir tikrai būtų gerai sunaudoti transportavimuisi ne daugiau kaip pusę to laiko. Balsas kitame ragelio gale maloniai manęs išklauso ir sujungia tiesiai su vairuotoju.

Pastarasis  atsiprašo, kad kažkur nuklydo ir pasižada per 10–15 minučių atsirasti. Atsiranda gal per dvidešimt, bet galų gale pajudame, neramiai žvilgčiodami į laikrodį. Nuogąstaujame ne be reikalo, nes tokiu metu eismas pasirodo tikrai intensyvus, o aplinkkeliai, kuriais riedame – pakankamai užsikimšę. Visgi transporto kompanijos bei agentūros išankstiniai patikinimai, kad tikrai spėsime, pasirodo visiškai teisingi ir iki skrydžio likus gal pusantros valandos atsiduriame Lutono miestelio oro uoste.

Kontrastas po didžiausių pasaulio oro uostų ir geriausių avialinijų serviso – tikrai didžiulis. Jaučiamės patekę į visišką aviacijos provinciją, tačiau visai malonu girdėti, kad aplinkui daugelis kalbasi lietuviškai. Ieškome, kur atsispausdinti įlaipinimo popierius: laiko paieškoms lieka nedaug, oro uostas pilnas žmonių ir eilių prie visų teoriškai galinčių padėti langelių, taigi galų gale viskas baigiasi tuo, kad tenka skubos tvarka spausdintis bilietus prie registracijos skrydžiui langelio bei susimokėti už abu gal 50 svarų, mintyse keikiant „pigius skrydžius“ ir nelogiškus formalumus, kurių nebuvo ankstesnės kelionės metu.

Stovėdami eilėje prie saugumo patikros, suprantame, kad šis oro uostas tikrai nėra ta vieta, kur norėtųsi užsibūti – aplinkui pilna girtų, besikeikiančių, besispjaudančių ir šiaip ne itin maloniai besielgiančių veikėjų, tarp kurių, deja, yra ir mūsų tautiečių...

Visgi dėmesį labiausiai atkreipia tamsesnio gymio vaikinukas, stovintis su draugais eilėje keletu pozicijų prieš mus – jis toks girtas, kad vos pastovi ant kojų. Aišku, tokios būsenos jis nesugeba deramai įvykdyti tikrintojų reikalavimų ištuštinti kišenes, patikrinimo vartai ima staugti nesavu balsu, o vaikinas išvaromas iš eilės ir susmukęs sėdi ant grindų, laukdamas nuodugnesnio patikrinimo, o gal net neįleidimo į lėktuvą.

Ateina ir mūsų eilė tikrintis – aš prasmunku sklandžiai, o Ramintai tenka įveikti papildomą apžiūrą, nes jai irgi nuskamba sirena tikrinimo vartuose. Greit suvokiame ir priežastį – po patikros berinkdami daiktus pasigendame Ramintos rankinuko, kurį tuoj pat užmatau darbuotojų padėtą į šalį. Pakviečiu darbuotoją, o ta vedasi mus nuodugnesnei rankinuko apžiūrai, nuolat angliškai kartodama žodį „skystis“. Keista, lyg ir neturime nieko draudžiamo, esam neblogai išsistudijavę taisykles...

Pasirodo, prikibo prie Dubajaus oro uoste pirkto gražaus suvenyro – „Burj Al Arab“ maketo stikliniame indelyje. Jis vis dar supakuotas originalioje pakuotėje – arabiško „Duty free“ maišelyje, suvyniotas į plėvelę su oro burbuliukais bei saugiai užklijuotas, kad nesudužtų. Darbuotojai mūsų akivaizdoje sudrasko pakuotę ir, apžiūrėję mūsų pirkinį, konstantuoja, kad jame yra skysčio, taigi kaip ir pažeidėme taisykles, nepateikę šio „krovinio“ peršviečiamame maišelyje.

Atkakliai kartoju, kad tai tik suvenyras, pirktas saugioje „Duty free“ zonoje šiandieniniame skrydyje bei atsivežtas nepraplėštoje pakuotėje ir kad tikrai nemanėme, kad jis kažkuo netinkamas rankiniam bagažui. Darbuotoja su mumis sutinka, tačiau dar nubėga pas savo viršininką, kuris gestu parodo, kad viskas gerai, ir suvenyras grįžta į mūsų rankas bei į Ramintos rankinuką. Gerai, kad buvom išsaugoję originalią pakuotę, pirkimo čekį ir net originalų Dubajaus „Duty free“ maišelį – kitu atveju su mielu pirkinuku greičiausiai būtų tekę atsisveikinti.

Galų gale patenkame į įlaipinimo vartų zoną, o iki sodinimo į lėktuvą pradžios jau likę vos dešimt minučių, per kurias spėjame nusipirkti tik buteliuką geriamo vandens. O prie įlaipinimo vartų kontrolės mūsų vėl laukia nemaloni staigmena – pikta kontrolierė apšaukusi išveja mudu iš eilės ir liepia susipakuoti absoliučiai visus turimus daiktus į rankinio bagažo lagaminus. Netikėta – juk dėl to ir tikslinausi su agentūra dėl mūsų bagažo, pilnai atitinkančio „Ryanair“ reikalavimus: ten šalia į viršutinę bagažinę dedamo lagamino dar galima turėti nedidelių išmatavimų rankinę ar maišelį, dedamą po sėdyne priešais.

Čia, nors ir turime išsipirkę didesnį bagažą, tiek mano kuprinė su kompiuteriu ir dar keletu daiktų, tiek Ramintos rankinukas pripažįstami nepageidaujamais objektais ir tenka nemažai paplušėti, kol sutalpiname viską į lagaminus, kurie net braška nuo perpildymo – gerai, kad po to mūsų nebeprašo sukimšti jų į tikrinimo rėmus, nes tikriausiai nebebūtų tilpę... Visiškai tuščią kuprinę užsidedu ant pečių, nes nebepavyksta jos niekur įkišti, tačiau piktajai kontrolierei tai nebeužkliūva. Darome išvadą, kad Lutono oro uosto personalas yra ypatingai nemalonus ir nemandagus, tačiau galime juos suprasti – matėme tuos girtus ir įžūlius įvairių tautybių grįžtančius emigrantus. Su tokiais bendraudamas niekas ilgai neišliktų mandagus ir malonus...

Patekę į lėktuvą, stebimės – viršutinėse bagažinėse laisvai tilptų net gerokai didesni lagaminai, nei leidžia šios kompanijos taisyklės, o po sėdynėmis beveik pas visus keleivius iš viso tuščia. Nepaisant to, lietuvės stiuardesės ypatingai uoliai laikosi visų taisyklių ir prieš pakilimą mėgina atimti iš Ramintos net jos megztuką – reikalauja jį arba pilnai užsivilkti, arba padėti į bagažinę viršuje, jokiu būdu nemėginant juo apsikloti. Keista, nes tai niekam nekliuvo nei pigiose, nei brangiose aviakompanijose.

Bet nematome prasmės ginčytis – taisyklės yra taisyklės, net jei jos mums nepatinka. O stiuardesės dėl smulkmenų kabinėjasi prie visų keleivių aplinkui – belieka susimąstyti, ar čia mūsų tautietės su šia pigių skrydžių kompanija perlenkia lazdą, ar kituose mus skraidinusiuose lėktuvuose viskas pernelyg liberalu?

Šį kartą pakilti vėluojame tik nereikšmingas dešimt minučių ir po beveik trijų valandų skrydžio leidžiamės Vilniaus oro uoste. Lietuvoje jau pirma valanda nakties, oro uostas irgi miega, o mūsų ir dar vieno lėktuvo iš Varšuvos keleiviai bei keletas oro uosto darbuotojų prie langelių – vienintelės sutiktos gyvos dvasios. Keista ramybė po didžiulių visą parą nemiegančių oro uostų šurmulio... Bet viską nustelbia jausmas, kad pagaliau grįžom namo. Formalumus susitvarkom ganėtinai greitai, o atsiėmę bagažą mėginame kviesti taksi.

Operatorė pažada automobilį per dešimt minučių, taigi kraustomės į išvykimo zoną viršuje, kur patogu sustoti automobiliams. Per tą laiką praleidžiu telefono skambutį, o perskambinęs sužinau, kad raudonas autobusiukas su atitinkamais lipdukais lauks mūsų po šešių minučių. Praeina ir šešios, ir dešimt, ir penkiolika minučių, visi kiti keleiviai sulaukia savo automobilių, tik mūsiškis vis dar nesirodo.

Skambinu taksi kompanijai, o ten man operatorė įžūliai pareiškia, kad „nekėlėt ragelio, todėl automobilis nesulaukęs jūsų išvažiavo“. Daugmaž: „Sveiki sugrįžę į Lietuvą“...

 Įpykęs aiškinu, kad jokio skambučio nepraleidau, visą laiką praleidome nurodytoje vietoje ir raudono taksi automobilio per pastarąsias penkiolika minučių čia tikrai nebuvo nė kvapo. Operatorė įžūliai meluoja toliau ir pareiškia, kad dabar jau automobilį gaus nebent per 20 minučių, bet mano paskutinis argumentas netikėtai man pačiam, bet suveikia: pareiškiu, kad „negražu šitaip meluoti ir apgaudinėti nuolatinius klientus, besinaudojančius jūsų firmos paslaugomis pastaruosius 12 metų“.

Operatorė atsiprašo ir po trumpos pauzės prižada žalią automobilį po penkių minučių. Toks ir atvažiuoja, ir netgi beveik laiku. Po trumpos kelionės ir linksmo pašnekesio su puikiai nusiteikusiu taksistu pagaliau atsiduriame savo kieme. O naktinis Vilnius pro taksi langus pasirodo kaip niekada gražus ir savas...

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...