captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Anskaitytė: po naktinių karo sirenų į kasdienius dalykus žiūriu paprasčiau

LRT Radijo žurnalistė Indrė Anskaitytė Taikos ir konfliktų studijų nusprendė vykti į Izraelį ir pataikė tiesiai į konflikto paaštrėjimą, kuris, pasak žurnalistės, išmokė į kasdienius dalykus reaguoti gerokai ramiau. „Atsikeli vidury nakties ir pirmą kartą girdi karo sireną, galvoji, kas čia: ar tai – automobilio signalizacija, ar greitoji pagalba? Tik po kelių sekundžių suvoki, kad tai yra karo sirena. Visi sakė, kad niekaip Haifos nepasieks raketos, bet štai – sirena skamba ir vis dėlto supranti, kad raketa lekia į tavo miestą, kad tavo saugumas yra pavojuje, kad galbūt tavo gyvybė yra pavojuje“, – prisimena mergina.
 
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

LRT Radijo žurnalistė Indrė Anskaitytė Taikos ir konfliktų studijų nusprendė vykti į Izraelį ir pataikė tiesiai į konflikto paaštrėjimą, kuris, pasak žurnalistės, išmokė į kasdienius dalykus reaguoti gerokai ramiau. „Atsikeli vidury nakties ir pirmą kartą girdi karo sireną, galvoji, kas čia: ar tai – automobilio signalizacija, ar greitoji pagalba? Tik po kelių sekundžių suvoki, kad tai yra karo sirena. Visi sakė, kad niekaip Haifos nepasieks raketos, bet štai – sirena skamba ir vis dėlto supranti, kad raketa lekia į tavo miestą, kad tavo saugumas yra pavojuje, kad galbūt tavo gyvybė yra pavojuje“, – prisimena mergina.

I. Anskaitytės teigimu, su tokiu stresu susidoroti tikrai nėra paprasta. „Tavo izraeliečiai draugai pripratę prie karų, jie kviečia eiti prie jūros, o tu galvoji – karas vyksta, žmonės žūsta, kokia jūra? Aš nieko nenoriu. Paskui, žinoma, pats pripranti ir kažkaip kitaip į viską reaguoji“, – sako žurnalistė.

Tokios patirtys Artimuosiuose Rytuose jai padeda ne tik kasdienybėje, bet ir neįprastose kelionėse, į kurias mergina visuomet mielai leidžiasi. Viena paskutiniųjų – į Tanzaniją, kur vietiniai nesidrovi patampyti už plaukų, gentys gyvena iš mėšlo drėbtuose nameliuose, o kai labiausiai norisi tik dušo – viešbutyje dingsta vanduo. „Paskui man daug kas sakė – kaip tu galėjai? Na va, galėjau. Tiesiog psichologiškai pasiruošiau“, – šypsosi LRT Radijo žurnalistė.

– Kaip pradėjote darbą radijuje?

– Kaip ir daugelis LRT darbuotojų, čia atėjau po praktikos. Apskritai radiją rinkausi labai spontaniškai. Kai studijose galėjome rinktis televiziją, radiją arba spaudą, pasirinkau nedvejodama ir dar prašiau draugės, kad naktį man būtinai rezervuotų vietą televizijoje, nes pati negalėjau.

Paskui persigalvojau. Ir radijuje, ir televizijoje vietos jau buvo užimtos. Tada išsikalbėjau su viena kurso drauge (kuri dabar, beje, dirba televizijoje ir yra žinoma „orų mergaitė“ Karolina Liukaitytė), kad gal mums reikia susikeisti. Ir apsikeitėme: aš „pasiėmiau“ radiją, ji – televiziją. Pradėjau mokytis radijo žurnalistikos ir man labai patiko, supratau, kad čia galima kažką kurti.

Į žurnalistiką įstojau 2008 metais, per ekonominę krizę. Visas mūsų kursas mokėsi, o ne dirbo – susirasti darbą praktiškai buvo neįmanoma. Labai gerai atsimenu kaip LRT Radijo programų direktorė Guoda Litvaitienė sakė, kad nebus jokių galimybių įsidarbinti. Po praktikos prašėme, kad tik leistų pasilikti – nors savanoriškai. Mums labai patiko. Net keturiems iš mūsų kurso pavyko pasilikti. Taip ir atėjau į tą radiją – per praktiką ir labai didelį norą.

– Tris kartus esate apdovanota „Pragiedrulių“ premija, gavusi kitų įvertinimų. Koks ir kieno įvertinimas Jums svarbiausias?

– „Pragiedruliai“ man – labai svarbus apdovanojimas. Ne visada sulauki įvertinimų iš kolegų ar draugų, nes visi skuba, bėga ir nėra laiko sustoti ir pakalbėti. Kai tavo darbus išanalizuoja ir įvertina žmonės iš šalies – labai malonu. O kai tai atsitinka ne pirmą kartą, o jau trečią, galvoji – gal kažką darau gerai. Visas premijas gavau už dokumentiką. Nuo pirmos klasės mokiausi teatrinėje klasėje, vėliau dar du metus akademijoje – aktorinio paruošimo. Manau, sulieti emocijas ir faktus – mano stiprioji pusė.

Ne mažiau svarbus įvertinimas, kai tau paskambina žmogus, kurį kalbinai, ir jauti, kad jis susijaudinęs kalba ir dėkoja, arba kai pašnekovas tave prisimena po metų ir gražiai atsiliepia. 

– Kuris iš rengtų reportažų Jums įsimintiniausias, brangiausias?

– Keli. Vienas brangiausių – mano diplominis darbas, kuris buvo transliuotas radijuje. Tai ilgas 45 minučių pasakojimas apie režisierės Dalios Tamulevičiutės pirmąjį aktorių kursą – dešimtuką. Paauglystėje įsimylėjau teatrą ir net savo ateitį mąsčiau sieti su juo, bet, artėjant stojamiesiems, grįžau prie savo vaikystės svajonės – žurnalistikos. Tačiau sakiau, kad, jeigu būsiu žurnalistė, būtinai padarysiu pasakojimą apie šių nuostabių aktorių kursą: Kostą Smoriginą, Vidą Petkevičių, Kristiną Kazlauskaitę, Remigijų Vilkaitį, Dalią Storyk ir kitus. Teatru ir jo istorija pradėjau domėtis, kai aktorė ir Vilniaus miesto tarybos narė Violeta Podolskaitė Valstybiniame Jaunimo teatre įkūrė Teatromanų klubą ir mes, būdami paaugliai, ten atėjome. Klube organizuodavome susitikimus su aktoriais, eidavome į spektaklių repeticijas. Taip užsimezgė šiltas ryšys su V. Podolskaite, kuri buvo viena iš to kurso, paskui – su kitais jos kurso draugais. Kai paskutiniais žurnalistikos studijų metais reikėjo pasirinkti kūrybinės dalies temą, žinojau, kad būtinai darysiu pasakojimą apie teatrą ir būtent apie tą legendiniu vadinamą dešimtuką. Žinoma, buvo truputėlį baisu ir juokinga, nes buvau ketvirtame kurse – tokia jauna, o turėjau susitikti su tikrais teatro grandais. Buvo labai smagu, kad visi dešimt ir sutiko su manimi susitikti. Su jais kalbėjausi ilgai, su kai kuriais įrašai truko po kelias valandas. Paskui susitikau su teatro kritikais, įvairiais režisieriais. Man pačiai buvo labai įdomu, nes daug sužinojau ir pabendravau su tikrai labai įdomias žmonėmis. Tai buvo vienas ryškiausių mano darbų.

Kitas man labai svarbus darbas – pasakojimas apie Holokaustą Lietuvoje. Minint Vilniaus geto 70-ąsias likvidavimo metines, parengiau pasakojimų ciklą. Kalbėjau su išgyvenusiaisiais Holokaustą. Susitikti ir bendrauti su tokiais žmonėmis, kaip, pavyzdžiui, profesorė Irena Veisaitė, nėra darbas, tai – dovana. Manau, kalbėti apie tokius skaudžius mūsų istorijos tarpsnius ir jų nepamiršti yra būtina. Surinkti visą medžiagą, parengti tris nemažos apimties dokumentikas buvo nelengva tiek kūrybiškai, tiek psichologiškai. Bet po šių pasakojimų sulaukiau labai daug gerų atsiliepimų. Tai, kad savo pasakojimais paliečiau bent kelių žmonių širdis, man buvo didžiausias atlygis. Šiuos du darbus išskirčiau kaip vienus ryškiausių, už juos gavau „Pragiedrulius“.

I. Anskaitytė Tel Avive. Asmeninio albumo nuotr. 

– Kodėl vėliau pasirinkote Taikos ir konfliktų valdymo studijas?

– Kai pradėjau dirbti žurnaliste radijuje, greitai teko rengti tarptautinių įvykių rubriką „Naujienų žemėlapis“. Tuo metu vyko Arabų pavasaris, tad ruošiau ne vieną pasakojimą apie įvairiose šalyse vykusius protestus ir perversmus. Ši tema mane kažkaip labai paveikė – supratau, kad tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose, iš tikrųjų paliečia ir mus. Pradėjau domėtis konfliktais pasaulyje. Mane ypač domino Izraelio ir palestiniečių konfliktas, nes žmonių nuomonės dėl jo labai prieštaringos. Supratau, kad noriu pasimokyti, pastudijuoti šį dalyką. Magistrantūrai norėjau pasirinkti politikos mokslų sritį. Lietuvoje tokių konkrečių studijų, kur būtų kalbama apie konfliktus ir kaip juos reikėtų suvaldyti, nebuvo. Tad pasirinkau studijas užsienyje.

Tos studijos man, kaip žurnalistei, davė labai daug, nes kai kuriuos aspektus pradėjau vertinti truputėlį kitaip. Grįžusi po studijų, pradėjau dirbti su užsienio žiniomis, o ten, ne paslaptis, ir būna konfliktai, karai, krizės. Mane iš tikrųjų tai labai jaudina. Turbūt daugiau norėčiau prisidėti prie konfliktų ir krizių sprendimo. Kartais pagalvoju, kad, kaip žurnalistė, tik nušviečiu situaciją. Bet man atrodo gyvybiškai svarbu apie tai kalbėti, bent jau atkreipti žmonių dėmesį, kad galbūt ne taip arti mūsų, bet vyksta didžiulės tragedijos ir apie jas reikia žinoti. Kartais gali pagalvoti ir suprasti, koks tu esi laimingas, kad tau viskas gerai. Bet reikia nepamiršti, kad bet kada gali atsidurti ir kitoje barikadų pusėje, todėl nereikia būti abejingam įvykiams, kurie tavęs tiesiogiai neliečia. 

– Gal svarstote apie karjeros pokyčius, kurie konfliktus padėtų ir spręsti, ne tik nušviesti?

– Visuomet apie tai galvoju ir tai – tarsi dilema: ar aš turėčiau būti žurnaliste, ar dar kažkaip kitaip pasukti savo karjerą. Nesakau, kad jos ir nepasuksiu. Dar esu tokio amžiaus, kad, kaip žurnalistė, turiu labai daug galimybių keliauti po pasaulį. Paskui turbūt ateina toks laikas, kai sukaupi daug patirties ir tą patirtį, žinias panaudoji kažkur kitur.

– Izraelis visad Jus žavėjo. Pasirinkote savanorystę, vėliau studijas šioje šalyje. Kodėl?

– Iš tikrųjų labai norėjau mokytis Izraelyje. Konflikto ir taikos valdymo studijos yra, pvz., Švedijoje. Bet, jeigu būčiau studijavusi šalyje, kuri kelis amžius gyvena taikiai, nesusiduria su konfliktais, studijos būtų buvusios tik teorinio lygmens. Izraelyje buvo visiškai kitaip. Žinojau, kad turėsime vadinamuosius „field trip“, t. y. išvykas į problemiškas vietas. Mes važiavome prie Jordanijos pasienio, kur kalbėjom apie vandens dalijimosi problemas. Buvau prie pat Sirijos pasienio, kur mačiau susirėmimus, girdėjau sprogimus. Susitikome su Jungtinių Tautų kariais, kurie palaikė taiką pasienio zonoje, nepriklausiančiai nei Izraeliui, nei Sirijai. Būtent dėl tokių išvykų visiškai kitaip pamatai ir supranti situaciją.

Man atrodė, kad tokius specifinius mokslus reikia važiuoti studijuoti ten, kur iš tikrųjų kyla neramumai ir konfliktai. Išmokti ir pasakyti, kaip reikia išspręsti konfliktą, bet realiai jo nespręsti, yra labai lengva, o, kai atlikau profesinę praktiką, supratau, kad pasiekti bent kokį menką postūmį – labai sunku. Praktiką atlikau nevyriausybinėje organizacijoje, kuri dirbo su izraeliečiais žydais, palestiniečiais, turinčiais Izraelio pilietybę, ir palestiniečiais, gyvenančiais Vakarų Krante. Ši organizacija daugiausiai dirbo su vaikais ir paaugliais. Kad suvestum vaikus kartu, yra ilgas procesas. Nėra taip, kad susirenka vaikai iš konfliktuojančių pusių ir pradeda kalbėtis: iš pradžių vaikai ilgai susirašinėja laiškais, tik po kurio laiko susitinka ir tik po truputėlį pradeda kalbėti apie vienų, kitų problemas ir išgyvenimus. Tai labai sudėtinga ir skausminga abejoms pusėms. Man atrodo, kad, būdama Izraelyje, daug labiau supratau to konflikto ir apskritai konfliktų pasaulyje problematiškumą.

– Ar tokios studijos su gyvais pavyzdžiais nebuvo sunkios psichologiškai?

– Buvo. Mūsų pačių kurse buvo įtampų, nes tarp mūsų mokėsi ir palestiniečių, ir žydų, ir šiaip žmonių, kurie buvo arba labai propalestinietiški, arba proizraelietiški. Pradžioje patys mokėmės priimti vieni kitus, suprasti vieni kitų nuomones, išklausyti ir išmokti diskutuoti. Metų gale mes visi buvome puikiausi draugai ir tikrai patys savyje pastebėjome pokytį.

Izraelyje buvau tuo metu, kai vyko karinis konfliktas. Atsikeli vidury nakties ir pirmą kartą girdi karo sireną, galvoji, kas čia: ar tai – automobilio signalizacija, ar greitoji pagalba? Tik po kelių sekundžių suvoki, kad tai yra karo sirena. Visi sakė, kad niekaip Haifos nepasieks raketos, bet štai – sirena skamba ir vis dėlto supranti, kad raketa lekia į tavo miestą, kad tavo saugumas yra pavojuje, kad galbūt tavo gyvybė yra pavojuje. Supranti, kad bute neturi jokios slėptuvės ir tau reikia eiti į lauką. Vidury nakties išeini su pižama, susipažįsti su kaimynais. Iš tikrųjų su vienais kaimynais pirmą kartą susipažinau naktį, kaukiant sirenoms. Dabar atrodo juokinga, bet stresas buvo labai didelis.

Kitą dieną atsikeli ir jauti, kad tas stresas niekur nedingo, taip paprastai su juo nepavyksta susidoroti. O tavo izraeliečiai draugai pripratę prie karų, jie kviečia eiti prie jūros, o tu galvoji – karas vyksta, žmonės žūsta, kokia jūra? Aš nieko nenoriu. Paskui, žinoma, pats pripranti ir kažkaip kitaip į viską reaguoji.

Su kurso draugais Haifos universitete. Asmeninio albumo nuotr. 

– Sakėtekai grįžau į Lietuvą, žmonės pastebėjo, kad pradėjau ramiau reaguoti į problemas. Kas dar pasikeitė?

– Į Artimuosius Rytus ir jų problemas žiūriu kaip į sau artimas problemas. O šiaip tikrai daug ramiau pradėjau į viską reaguoti. Atsimenu, kai buvo paaštrėjęs Izraelio ir palestiniečių konfliktas, o mano draugai skųsdavosi, kad su kažkuo susipyko, kad įsivėlė į kokias nors intrigas, galvodavau, kad mes labai laimingi ir nematome tikrų problemų. Man tada atrodydavo, kad tos mano draugų bėdos nieko nereiškia, palyginus su tuo, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje. Žinoma, kai grįžau į Lietuvą, įsitraukiau į rutiną, į tas kasdienes mūsų problemas. Tačiau, kai pajuntu, kad esu pernelyg susirūpinusi kažkokia nereikšminga problema, sau sakau – Indre, pagalvok, prisimink, kas iš tikrųjų yra sunkumai. Tai padeda atsitraukti ir truputėlį nusiraminti, pagalvoti, kad iš tikrųjų čia nėra jokių problemų.

– Pasklidus žiniai apie šauktinių kariuomenės Lietuvoje atkūrimą, nemaža dalis jaunimo puolė piktintis, verkiantys jaunuoliai pozavo fotosesijoje. Kokios šiuo atžvilgiu vyrauja nuotaikos Izraelio visuomenėje, kur privalomąją tarnybą atlieka ne tik vyrai, bet ir moterys?

– Tai yra privaloma tarnyba, ir niekas dėl to nekelia didelių klausimų. Žinau žmonių, kurie nenorėjo eiti į Izraelio kariuomenę, bet vis tiek ėjo, nes tiesiog nebuvo kito pasirinkimo. Žinoma, gali būti atleistas nuo kariuomenės dėl pateisinamos priežasties. Pvz., tiesiog negali fiziškai, bet paprastai kariuomenėje gali daryti kitus darbus, tai nebūtinai turi būti labai didelis fizinis krūvis, kaip galbūt mes įsivaizduojame. Izraelio kariuomenėje yra labai daug įvairių darbų. Per tuos metus žmonės išmoksta gyventi savarankiškai – du metai be tėvų priežiūros merginoms, trys – vaikinams. Dėl kariuomenės Izraelyje yra visokių nuomonių, bet didžioji dauguma visiškai normaliai į tai žiūri. Tai yra tavo pareiga, ir viskas – po mokyklos turi atitarnauti kariuomenėje. Dėl to niekas nesijaučia nuskriaustas.

Lietuvoje situacija turbūt kitokia todėl, kad atrenkami keli tūkstančiai „išrinktųjų“ burtų keliu, kurie turi eiti ir atlikti tarnybą tuo metu, kai kiti dirba ar mokosi. Man atrodo, kai Izraelyje reikia eiti visiems ir žmonės neturi jokio kito pasirinkimo, jie eina ir stengiasi pakliūti į geriausias vietas – žvalgybą ar oro pajėgas. Vyksta didžiuliai konkursai ir žmonės suinteresuoti ten eiti. Paskui jie gali padaryti geresnę karjerą. Žinau merginą, kuri, užuot praleidus kariuomenėje dvejus metus, ten išbuvo trejus, nes jai labai patiko. Ji dirbo oro pajėgose, paskui iš karto įsidarbino stiuardese, o dabar mokosi universitete. Dėl kariuomenės izraeliečiai vėliau pradeda mokytis universitete, bet dėl to jie nemato problemų.

– Kokios nuotaikos dėl Izraelio problemų su palestiniečiais, Jūsų manymu, vyrauja Lietuvoje ir kodėl?

– Pastaruoju metu Lietuvos ir Izraelio santykiai tikrai šiltėja. Neseniai Izraelio žiniasklaidoje skaičiau didžiulį straipsnį apie Lietuvą, ten buvo įvertintas Lietuvos noras palaikyti gerus santykius su Izraeliu. Žinoma, visuomenės nuotaikos – kaip ir visame pasaulyje: yra visokiausių nuomonių, kartais ir labai aršių, bet kiekvienas turi teisę palaikyti tuos, kuriuos nori. Žinoma, geriausia, man atrodo, būti kažkur per vidurį ir bandyti suprasti ir vieną, ir kitą pusę. Bet tai padaryti labai sunku, reikia daug žinių. Man atrodo, ir žiniasklaida būna arba labiau linkusi į vieną pusę, arba į kitą, ir tai rodo šiokį tokį žinių trūkumą. Kad suprastum ir tinkamai įvertintum Izraelio ir palestiniečių konfliktą, reikia žiūrėti į šio konflikto istoriją, ne tik į tai, kas vyksta dabar.

I. Anskaitytė su masajų gentimi Tanzanijoje. Asmeninio albumo nuotr. 

– Neseniai buvote Tanzanijoje. Kas ten nustebino labiausiai?

– Oi, viskas. Į Tanzaniją vykau tarptautinės organizacijos „Minority Rights Group“ kvietimu. Iš pradžių organizacija rengė internetinius kursus apie mažumų teises besivystančiose šalyse. Mokėmės penkias savaites, po to vykti rengti reportažų buvo atrinkti aštuoni žurnalistai iš Rytų Europos šalių, kurie galėjo rinktis: Nepalas ar Tanzanija. Pasirinkau Tanzaniją.

Ten rengėme istorijas apie masajų ir akie gentis. Tos gentys gyvena visiškai neprivažiuojamuose keliuose, kaimo vietovėse, be elektros, be nieko. Dalis žmonių tikrai niekada nebuvo matę baltųjų, tad čiupinėti mus arba liesti už plaukų jiems buvo labai įdomu. Aplankytose gentyse tiek moterys, tiek vyrai skutasi plaukus. Vieną kartą masajas netikėtai pradėjo tampyti mano plaukus, nes bandė patikrinti, ar jie tikri, ar perukas. Prieš kelionę buvau skaičiusi, kad Tanzanijoje moterų apipjaustymas jau yra uždraustas, bet, nuvažiavus ten, pakalbėjusi su moterimis, supratau, kad tai – vis dar daroma.

Žinoma, mūsų gyvenimas nuo tradicinio masajų gyvenimo labai skiriasi. Pvz., higienos normos ten visiškai kitokios. Vien jau jų nameliai yra drėbti iš mėšlo ir molio. Ateini į vidų, visur musės skraido, aplinkui aklina tamsa, ant žemės kažkokiame inde padėta pusžalė mėsa. Po tokių visos dienos apsilankymų tikrai norėdavome grįžti į viešbutį ir palįsti po dušu. Buvo: grįžtu, bandau paleisti vandenį, o gi jo nėra. Paskui sulaukiau, kol po truputėlį pradėjo lašėti vanduo, bet tik šaltas. Tačiau, kai nusiteiki, kad taip gali būti, į viską žiūri gana filosofiškai. Gal ir mano patirtys Artimuosiuose Rytuose taip ramiai leido į viską žiūrėti. Paskui manęs daug kas klausė – kaip tu galėjai? Na va, galėjau. Tiesiog psichologiškai pasiruošiau.

– Grįžusi parengėte pasakojimą LRT Radijui. Kaip atrodo darbas Tanzanijoje?

– Visą laiką, kur eini ar važiuoji, įrašinėji ir „ieškai“ garsų. Pvz., tik pradėjus kelionę iš vieno miesto į regioną, kuriame gyvena didžiausios masajų bendruomenės, paaiškėjo, kad mūsų visureigio vairuotojas – gidas. Jis papasakojo, kad yra modernus masajas. Per kelionę nuo vieno miesto iki kito, kuri visiškai neasfaltuotais keliais truko visą dieną, jis pripasakojo įvairiausių dalykų: Tanzanijos istorijos, kaip jis pirmą kartą 1980 metais įsigijo radiją ir kaip buvo platinami laikraščiai – išleidus laikraštį tik po savaitės jis atsidurdavo kitame mieste. Viską įrašinėjau ir iš to parengiau visai neplanuotą pasakojimą LRT Radijui.

O jau atvykus į masajų bendruomenes, nespėji išlipti iš automobilio ir pagalvoji – įsijunk reporterį, todėl, kad galbūt tau kažkaip įdomiai paspaus ranką, galbūt kažką padarys, kur bus kažkoks labai naudingas pasakojimui garsas. Spaudai to negali padaryti. Mano mikrofonas visą laiką buvo įjungtas, o kita ranka dar ir nuotraukas dariau.

– Kokių dar aistrų turite?

– Kita mano aistra – bėgimas. Gyvendama Izraelyje, pavydėdavau žmonėms, kurie bėgiodavo prie jūros. Man būdavo taip gražu! Sugalvojau, kad man irgi reikia pradėti bėgioti. Paauglystėje bėgiojau sprintą, tad pamačiau, kad vos pradedu bėgti, o po 500 metrų – viskas, tikrai nebegaliu. Pradėjau skaityti visokius straipsnius, kaip bėgti, kaip neskubėti. Taip beieškodama informacijos, internete pamačiau, kad, man grįžus į Lietuvą, kaip tik vyks Vilniaus maratonas. Galvoju – bėgsiu mažiausią atstumą, 4 km 200 m, neįsivaizduoju, kaip nubėgsiu, bet aš bėgsiu. Pradėjau ruoštis: daugiausiai nubėgdavau kilometrą, bet prisiversdama lėtinti savo tempą, lyg ir pasiruošiau. Pirmą kartą tuos 4 km 200 m ir nubėgau Vilniaus maratone. Paskui parašiau į vieną bėgikų klubą, nusipirkau pulsometrą, pradėjau treniruotis. Dabar varžybose bėgau jau 10, 5 km, ir bėgimas – viena iš naujausių mano aistrų. Vilniaus maratone planuoju bėgti 21 km.

– Atrodo, kad imatės daug veiklų ir nieko nemetate. Iš kur tiek energijos?

– Izraelyje mano patirtys buvo ryškios, patyriau labai daug visko per trumpą laiką. Kartais man atrodo, kad čia nieko nedarau, ir aplanko liūdnos mintys. Tada galvoju – ne, palauk, tą mėnesį buvau toje šalyje, tą mėnesį – toje, bėgioju, einu į oratorystės klubą, dirbu su teatru, mokausi kalbų. Tada galvoju – daugokai visko darau. Namo dažniausiai grįžtu apie 23 val. Kiekvieną dieną kažką veikiu. Kartais pavargstu, bet padaryti darbai motyvuoja dar labiau. Daug bėgimo mano gyvenime, bet nuo vaikystės sakiau, kad noriu bėgioti su mikrofonu, tai dabar bėgioju visose gyvenimo srityse.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...