captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Auksinio proto“ laimėtojas: dienoraščio iš kelionės aplink pasaulį II dalis

LRT.lt skelbia LRT žaidimo „Auksinis protas“ laimėtojo – Jono Mikalkėno – dienoraštį, kuriame jis pateikia savo įspūdžius iš kelionės aplink pasaulį:
Facebook nuotr.
Facebook nuotr.

LRT.lt skelbia LRT žaidimo „Auksinis protas“ laimėtojo – Jono Mikalkėno – dienoraštį, kuriame jis pateikia savo įspūdžius iš kelionės aplink pasaulį:

Birželio 16 diena. Žygis Brodvėjumi.

Lietuviškas laikas vis dar tebevaldo mūsų organizmus – (kaip jau minėjau praėjusio pasakojimo pabaigoje) pabundame kokią 3.30 val. ryto ir miegas nebeima. Taigi skaitome internete lietuviškas naujienas, rašau dienoraštį ir šiaip stumdome laiką iki pusryčių. Galų gale sulaukiame 6.30 val. ir leidžiamės iš savo ketvirto aukšto žemyn į viešbučio valgomąjį.

„Ramada Eastside“ viešbutis savo virtuvės ir restorano, panašu, kad neturi, nes valgyklėlėje siūlomi kontinentiniai pusryčiai – paprastučiai ir ganėtinai skurdūs, lyginant su tuo, ką siūlydavo mano aplankyti europietiški viešbučiai komandiruotėse. Tačiau, ką valgyti, visgi yra. Vieninteliai šilti patiekalai – automatiniame čia pat stovinčiame inde virti kiaušiniai bei blyneliai, dar galima gauti sausų pusryčių davinį, šviesios duonos arba raguolį, ant kurio galima užsitepti sviesto, margarino arba tepamo sūrelio iš mažyčių indelių. Labiausiai pradžiugina obuoliai ir bananai. Tuo tarpu blyneliai sausi, sprangūs ir ne itin skanūs, negelbėja net kažkoks blynelių sirupas. Nusprendžiam, kad kitą rytą jų į savo pusryčius nebeįtrauksim. Du naminiai paukščiai iš penkių Andriaus Užkalnio stiliumi.

Po pusryčių internete pasitiksliname įdomiausių miesto objektų vietas ir mėginame susigalvoti pirmosios dienos maršrutą. Deriname interesus – norime tiek kuo daugiau pamatyti, tiek aplankyti keletą parduotuvių ir apsipirkti. „Sugooglinu“ Ramintai neblogą „21 century“ išparduotuvę Brodvėjuje, Linkolno skvere, ir nusprendžiame, kad ji bus tolimiausias šios dienos pasivaikščiojimų tikslas, o pakeliui pamatysime daug garsių objektų ir gatvių.

Numeruotų gatvių sistema man, kaip matematikui, atrodo tobulas išradimas ir orientuotis šiame mieste daug kartų paprasčiau, nei bet kokiame iki šiol aplankytame. Mūsų viešbutis yra Leksingtono aveniu ir 30-tosios gatvės sankryžoje, tikslas – Brodvėjaus ir 66-osios gatvės kampe, taigi galima judėti tikslo link bet kuria kryptimi tiek numeruotomis skersinėmis gatvėmis, tiek išilginėmis aveniu. Visgi nusprendžiame kaip pagrindinio orientyro laikytis Brodvėjaus – smalsu pasivaikščioti šia legendine gatve.

Jau išėję iš viešbučio pastebime nuorodas link netoliese esančio Madisono skvero. Abu esame užkietėję krepšinio gerbėjai, taigi abiems į galvą vienu metu ateina ta pati mintis – „Madison Square Garden“! Reikėtų pamatyti legendinę areną – garsiųjų „New York Knicks“ krepšininkų ir „New York Rangers“ ledo ritulininkų ar žinomo dainininko Billy Joelo namus, jei jau viskas čia šalia. Madisono skverą randame nesunkiai, o jame – gražų parką su vaikų žaidimų bei šuniukų vedžiojimo aikštelėmis. Įspūdį palieka parko alėjos, tapusios savotišku meno kūriniu – vaikščiodamas jomis gali grožėtis veidrodiniais elementais virš galvos. Ne tokiam tiksliųjų mokslų atstovui, kaip aš, apie tai reikėtų pasakoti – geriau pamatyti ar bent nufotografuoti. Tą ir darome: fotoaparatas atsiduria Ramintos rankose, o akys užkliūna už voverių – visur pilna šių gyvūnėlių, be galo drąsiai bendraujančių su parko lankytojais, imančių iš jų maistą bei lakstančių vos už kelių metrų nuo mūsų.

Vienas šių padarėlių įžūliai ima ropštis per apsauginę tvorelę ir bėgti taku tiesiai mūsų link, gerokai išgąsdindamas Ramintą. Juokais pavadinu jį „vovere-žudike“ ir pavadinimas prilimpa, juokaujame ta tema dar mažiausiai pusdienį. Visgi „grobuonis“ mūsų nepuola, o tiesiog nuliuoksi per kitą apsauginę tvorelę ir, ramiai pasičiupęs kažkokį skanų kąsnelį, įsitaiso užkandžiauti už poros metrų nuo mūsų.

Arenos aplink šį parką nematyti, užtat nesunkiai surandame vieną iš įdomiausių Niujorko pastatų – Flatirono dangoraižį. Keistos trikampės formos pastatas yra vienas iš pirmųjų dangoraižių mieste. Pavyksta padaryti įdomią nuotrauką, į kurią patenka šis pastatas ir krypties rodyklė, tampanti įrodymu, kad šioje vietoje susitinka dvi garsiausios Manheteno gatvės – Brodvėjus ir 5-toji aveniu. Nusprendžiame, kad garsioji arena tikrai yra kažkur netoliese, bet paliksime jos paieškas kitai dienai, o tuo tarpu grįšime prie pirminio plano ir keliausime Brodvėjumi Linkolno skvero kryptimi.

Taip ir padarome – pradedame ilgą ir įdomų pasivaikščiojimą garsiausiomis miesto gatvėmis. Po truputį artėja pietų metas ir gatvėse ima smarkiai daugėti žmonių. Vėl akyse atgyja stereotipai iš amerikietiškų filmų – daugybė marškiniuotų ofiso darbuotojų skubėdami lekia gatvelėmis, nešini greito maisto pakuotėmis. Tai taip kontrastuoja su pietų metu niekur neskubančiais prancūzais, italais, ispanais ir kitų mano iki šiol lankytų šalių gyventojais. Akivaizdu, kad Manhetenas – vieta, kur pėsčiomis tikslą pasiekti tikrai paprasčiau nei automobiliu.  Susidaro vaizdas, kad visas miestas pietų metu kažkur eina. Čia pamatome tiesiog nesveiką kiekį greito maisto užkandinių ir prie visų jų kasų ir langelių pietų metu nusidriekia eilutės.

Užkliūva akis ir už parduotuvių – visur pilna „H&M“ prekės ženklo (vėliau pasidomiu, kad vien Manhetene yra dvylika šio švediško tinklo drabužių parduotuvių, o Niujorke – 36). Į vieną iš jų Heraldo skvere trumpam įkišam nosį. Raminta akimirksniu nustato, kad tiek kainos, tiek asortimentas identiškas vilnietiškoms ir pajudame toliau. Visiškai šalia – „Victorias Secret“ bei „Macy‘s“ – garsių prekinių ženklų parduotuvė, tituluojanti save „didžiausia parduotuve pasaulyje“. Užeinam, aplankom, bet irgi neužtrunkam, tikslas – ne tai.

Toliau žingsniuojame Brodvėjumi, keletą kartų jį „pamesdami“. Brodvėjus, skirtingai nei kitos gatvės, driekiasi įstrižai bei kontrastuoja su visa kvadratine Manheteno gatvių sistema ir kartais, įveikęs eilinę perėją, nė nepajunti, kaip atsiduri vienoje iš aveniu. Bet tai supratus, nėra sunku pakoreguoti maršrutą ir grįžti į jį, pasinaudojus bet kuria numeruota skersine gatve. Apima savotiškas nusivylimas. Brodvėjus iš tų pačių senų stereotipų asocijuojasi su teatrais, miuziklais ir kitais kultūriniais dalykais, o čia kol kas matome tik gatvę su daugybe prekybos centrų ir greito maisto užkandinių. Visgi artėjant prie garsiojo Times skvero vaizdas pasikeičia. Prekybos centrus keičia teatrai, prabangūs restoranai ir viešbučiai, o kiekvienoje perėjoje gausu tamsiaodžių afroamerikiečių, įkyriai siūlančių pažintines keliones atvirais autobusais. Suprantama – aplinkui pilna žioplinėjančių turistų. Pats Times skveras palieka įspūdį ne tik jiems, bet ir mums – nenusakoma gausybė žmonių ir įspūdingų pastatų vienoje vietoje, pribloškiančio dydžio garsieji reklaminiai ekranai. Sunku nupasakoti pojūčius, apimančius toje vietoje. Galime tik patarti atvykti čia patiems ar bent pažiūrėti geros kokybės nuotraukas ar filmuotą medžiagą.

Pasigrožėję Times skveru, pėdinam toliau – centrinio parko link. Ties Kolumbo žiedu sustojame pailsėti ir pasifotografuoti prie Donaldo Trumpo imperijos pastatų, prie U. S. S. Maine monumento, skirto kadaise susprogdinto laivo įgulai atminti. Apžiūrime tą Niujorko centrinio parko kampą, kurį matome, bet gilyn nelendame – traukiame toliau link tikslo. Tačiau ši Brodvėjaus atkarpa nebe tokia įdomi, kaip ankstesnioji: viešbučiai, verslo centrai su gražiais fontanais kiemuose, tačiau kažko įsimintinesnio nebepastebime ir greit atsiduriame prie tikslo – Linkolno skvero ir „21 century“ parduotuvės joje. Parduotuvė tikrai gera ir verta dėmesio. Priimtinomis kainomis čia išparduodami garsiausių dizainerių ir prekinių ženklų drabužiai, tačiau liekame truputį nusivylę – įdomesnių drabužių kainos žemesnės, nei Lietuvoje, bet vis tiek „kandžiojasi“, o tinkamos kainos kategorijoje nerandam to, ko norim.

Nusprendžiam neišlaidauti, o vietoje to geriau pamatyti dar ką nors įdomaus grįždami. Be to, apie save priminti pradeda ir nuovargis, ir alkis – vėliau žemėlapyje pasitikrinau, kad nuėjome daugiau kaip 6 km į vieną pusę, taigi su grįžimu atgal susidarė kokie 13 km. Ne tiek ir mažai.

Atgal nusprendžiame žygiuoti 5-tąja aveniu, tačiau pasiekus ją, toks noras greitai išgaruoja. Laikrodis rodo apie 12.30 val., taigi pietaujančių niujorkiečių skaičius ekstremaliai padidėja ir visos pagrindinės gatvės atrodo tarsi gerokai suerzintas skruzdėlynas. Taigi judame viešbučio link daugiau skersinėmis gatvėmis, kol galų gale maždaug ties 50-tąja gatve pasiekiame Leksingtono aveniu ir likusią maršruto dalį įveikiame tiesiai. Pakeliui pamatome ir nufotografuojame ne vieną architektūrinę įdomybę. Ko jau ko, o įspūdingų pastatų šiam miestui tikrai netrūksta. Vienas įdomesnių pasipainiojusių pakeliui – Chrysler Building dangoraižis Leksingtono gatvėje, tituluojamas aukščiausiu plytiniu pastatu pasaulyje (taip, turėdamas laiko nepatingėjau pasiskaityti apie matytus objektus Wikipedijoje).

Pradedame ieškoti vietos, kur galima būtų skaniai ir nebrangiai pavalgyti. Išlaidauti nesinori, nes dar daugybė miestų ir šalių priešaky. Taip pat vienbalsiai nutariame, kad nenorime tradicinio amerikietiško maisto – „McDonalds‘ui“ duoklę atidavėm jau vakar, o šiandien taikysimės į italų kinų, meksikiečių ar dar kokią nors įdomesnę virtuvę, juolab kad pasiūlos aplinkui tikrai yra. Artėdami prie viešbučio, Leksingtono aveniu užtinkame keletą tinkamų įstaigų pavalgymui, tačiau nesirenkame jų dėl daugybės žmonių viduje. Visgi pietų metas Niujorko ofisuose akivaizdžiai eina į pabaigą ir dar arčiau savo viešbučio surandame iš pirmo žvilgsnio tinkamą Hong Kongo virtuvei atstovaujantį restoranėlį su ant lango iškabintais visai motyvuojančiais dienos pasiūlymais, kuriame ir apsistojame.

Silpnai angliškai kalbanti kinų kilmės padavėja pavaišina vandeniu su ledukais ir vargais negalais paaiškina vištienos patiekalų ypatumus. Taigi Raminta pasirenka tą variantą, kuris su brokoliais, o aš tą, kuris aštrus. Maisto skoniu nenusiviliam – mėsytė, padažai ir daržovės tikrai skanūs, ypač po tokios kelionės pėsčiomis.

Suvokiu, kad manojo patiekalo pavadinimas „Ho Bo“ (ar kažkas panašaus) reiškia tą patį, ką lietuviškuose „kiniečiuose“ dažnai sutinkamas „Gong Bao“ – vištiena su žemės riešutais ir daržovėmis. Tik riešutai čia nesmulkinti. Keistoka tik tai, kad iš įrankių gauname tik po gerokai nusidėvėjusią šakutę, nors Ramintos patiekale esantys mėsos gabalai gerokai per dideli ir prašyte prašosi būti pjaustomi peiliu. Už dviejų žmonių pietus sumokame 15 dolerių, gauname po laimingą kinų sausainuką su palinkėjimu viduje ir nusprendžiame, kad už tokią kainą tikrai nereikėtų skųstis smulkmenomis. Trys paukščiai iš penkių, kainai atitinkant kokybę.

Grįžtame į viešbutį. Valandžiukę pailsime ir nusprendžiame, kad reikia kažką daryti su Ramintos batais – turimi akivaizdžiai netinka tokio masto pasivaikščiojimams, kurių šioje kelionėje nusimato dar ne vienas. Nusprendžiame šiandien pat nupirkti jai patogesnius laisvalaikio batus pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje. Judame link jau surasto artimiausio „H&M“, tačiau pakeliui 33-ojoje gatvėje surandam kur kas tinkamesnę taupantiems keliautojams parduotuvę, aktyviai dalijančią kiekvienam praeiviui 10 dolerių vertės dovanų kuponus. Užsukam ir nepasigailim – aš išsirenku puikios kokybės džinsus už 30 dol., o Raminta randa batus už 20 dol. ir dar pritaikom jiems kainą perpus numušantį kuponą, taigi pigus „šopingas“ užskaitomas.

Pasivaikščioję aplinkinėmis gatvelėmis ir nusipirkę šio bei to vakarienei, grįžtame į viešbutuką ir daugiau niekur nebeiname – žiūrime siaubo filmą, po to senų krepšinio rungtynių įrašą ir kokią devintą vakaro nusmingam miegoti, atkariaudami dar porą valandų iš lietuviško laiko.

Birželio 17 diena. Empire State Building.

Kitą rytą vėl keliamės anksti, bet jau nebe trečią, o gal pusę penkių. Lietuviškų įpročių neįmanoma išrauti taip greitai, tačiau po truputį jie pasiduoda. Vėl laukiam pusryčių, vėl kiek nusiviliam racionu. Jis, kaip ir buvo galima tikėtis, visiškai toks pat, kaip vakar, tik blyneliai nebe apvalūs, o kepti vaflinėje formelėje. Šį kartą tenkinamės virtais kiaušiniais ir jogurtu, o aš pastebiu, kad viešbučio pusryčių meniu absoliučiai nėra mėsos – pirmą rytą tai kažkaip nekliuvo, o antrą rytą organizmas jos tiesiog reikalauja (priminsiu, kad pusryčiaujame, kai lietuvišku laiku jau gerokai po pietų). Niekada nesupratau vegetarų, esu pats tikriausias mėsėdis plėšrūnas.

Po pusryčių laukia vienas įdomiausių tikslų. Kadangi kojos po vakarykščio nemažo žygio pėsčiomis pavargusios, o vieno (tiksliau, vienos) iš mūsų – ir nutrintos batų, nusprendžiame, kad paprasčiausias būdas apžiūrėti likusią Manheteno dalį yra atsidūrimas viename iš didžiųjų dangoraižių. Renkamės legendinį „Empire State Building“ – juk jis vos už keturių kvartalų nuo mūsų. Nueiname iki jo ir juokiamės iš savęs, nes vakar, pasirodo, vaikščiojome šio garsiojo pastato apačioje ir spoksojome į jame esančių įstaigų ir parduotuvių vitrinas, bet patys to nesupratom. Esant arti, sunku pastebėti šį pastatą, taip gerai matomą iš tolėliau. Nors atsiduriame čia 8 val. ryto, kai pastatas atidaromas lankytojams, turistų eilės jau nemažos. Stojame į ją, perkame bilietus ir liftu kylame į 86-ąjį aukštą, iš kurio atsiveria įspūdinga miesto panorama. Visi garsieji ir ne tokie garsūs dangoraižiai, Laisvės statula, mūsų lankytos ir nelankytos gatvės – kaip ant delno.

Grožimės vaizdu, juokaujame, kad „Amerika mums po kojomis“ ir su didžiuliu nusivylimu suvokiu, kad pamiršau viešbutyje fotoaparato kortelę. Taigi vaizdus įamžinti tenka mobiliuoju telefonu. Dar, pasinaudojęs proga, padarau kai ką tokio, dėl ko šis pastatas visiems laikams išliks mudviejų prisiminimuose, bet šis dienoraštis ne apie tai.

Nusileidę patraukiam iki vakar taip ir neaplankytos „Madison Square Garden“. Šį kartą jau žinau, kad reikia ieškoti šio objekto toje pačioje lygiagretėje kaip ir „Empire State Building“ – tarp 31 ir 33 gatvių. Nesunkiai randame, įamžiname, pasigrožim senu bei įspūdingu pastatu ir keliaujame viešbučio link. Pakeliui randame ir užsukame į „Džeko 99 centų krautuvėlę“ – pigių niekučių išparduotuvę, kažkuo panašią į mūsų „JYSK“, kurioje visokie suvenyrai ir kiti lauktuvėms tinkami daikteliai kainuoja gerokai pigiau, nei kitose Niujorko vietose. Pasinaudojame tuo ir šį bei tą įsigyjame.

Keliaujame toliau, ieškodami kur papietauti. Po negausių pusryčių jaučiamės praalkę, tačiau 10.30 val. maitinimo įstaigos dar nedirba, išskyrus keletą sumuštininių. Dabar jau žinosim, kad dauguma normalesnių Niujorko maitinimo įstaigų, pasirodo, darbo dienomis dirba nuo 11 iki 15 val., daro „siestos“ pertrauką ir vėl atsidaro nuo 19 val. iki vėlaus vakaro. Nustebina tai, kad net „McDonalds“ čia turi specialų pusryčių meniu ir, atėjęs per anksti, negausi įprastinių „Big Mac‘ų“ ar dvigubų „čyzburgerių“. Nusiviliame, kai nepavyksta papietauti simpatiškame italų restoranėlyje 29-ojoje gatvėje. Jis atidarytas, tačiau šeimininkas dar tik kepa picas ir kitus skanumynus planuojamam pietautojų antplūdžiui ir klientų dar nepriima. Grįžtame į viešbutuką, pasidedame pirkinius, šiek tiek pailsime ir, sulaukę 11.30 val. vėl pajudame į pietų medžioklę. Nutariame tyčia pasukti į priešingą pusę nuo centrinių gatvių ir nepasigailime. Nors vietų pavalgyti čia taip pat netrūksta, tačiau kainos kandžiojasi kur kas mažiau ir vėl pataikome į kinų restoranėlį. Tik šitas – kur kas jaukesnis ir kokybiškesnis už vakarykštį tiek aplinkos, tiek aptarnavimo prasme. Valgome saldžiarūgštę vištieną su ananasais, paprikomis ir kitomis keptomis gėrybėmis ir liekame nenusivylę – skanu, verta stipraus ketverto penkiabalėje sistemoje.

Čia dovanų gauname traškių sausainukų su obuolių padažu kaip patiekalą prieš valgį, vandens su ledukais, o po pagrindinio patiekalo – vėlgi tų pačių sausainukų su linkėjimais. Pirmą kartą susiduriu su kita JAV būdinga naujiena – nematytu dalyku pas mus: atsiskaitau kreditine kortele ir gaunu pasirašymui čekį, kuriame manęs paprašo įrašyti ranka arbatpinigių sumą, kurią taip pat nuskaitys nuo kortelės. Stengiuosi laikytis standartinio 10–15 proc. principo ir kartu su arbatpinigiais palieku 17 dolerių. Iš esmės sumokame tiek pat, kiek vakar, bet ekonominių pietų kokybė – kur kas geresnė. Gal gurmaniškesni mano dienoraščio skaitytojai ir šaipysis iš mūsų maisto pasirinkimų ir kainų, tačiau mums dėl to galvų neskauda. Niujorkas tikrai ne tas miestas, kuriame planuojame daug išlaidauti, geriau pasiliksime laisvesnį biudžetą kitiems miestams, taigi sukamės netgi pigiau nei tikėjomės ir esam tuo patenkinti.

Po pietų ilsimės, miegame ir laukiame vakaro, o jo metu esam suplanavę susitikimą su taip pat JAV viešinčiu mano draugu Raimondu, kuris traukiniu atkeliauja į Niujorką iš Vašingtono, apsistoja 20-tojoje gatvėje ir iš karto atpėdina aplankyti mūsų. Traukiame į mano kiek seniau nužiūrėtą barą Leksingtono aveniu „Whiskeys Rebels Pub“. Aplinka jauki ir ganėtinai europietiška, panašu į kitus neblogus pub‘o tipo barus tiek Vilniuje, tiek Vakarų Europoje. Ekranai transliuoja beisbolą ir „Copa America“ futbolą, maloni padavėja vardina turimo alaus gausų pasirinkimą. Renkuosi „Sero Adamso lagerį“, Raminta ragauja „Bud Lightą“, o Raimondas renkasi kažkokią vietinio alaus rūšį, patiekiamą su apelsino skiltele. Dalinamės įspūdžiais, pasakojame draugui apie Niujorką, jis mums – apie Vašingtoną, pastebime pliusus ir minusus bei linksmai praleidžiam vakarą.

Sutinkam dėl vieno – gal Niujorko dangoraižiai ir gražūs, bet pats miestas tikrai ganėtinai netvarkingas, „smirdintis“ ir šiukšlinas, ypač kalbant apie nuošalesnes Manheteno gatves ir tuos tolimesnius rajonus, kuriuos matėm pravažiuodami. Daugybė žmonių, daugybė tiesiog gatvėse sukrautų šiukšlių, kurias naktį išveža, bet iki pietų jų vėl pilna, didelės kainos (dalinamės girdėtais pasakojimais apie tai, kad vos už keleto kvadratinių metrų butuką, kuriame vos užtenka vietos apsisukti, tenka mokėti po 4000 dolerių). Daug priežasčių, kodėl Niujorkas nėra ta vieta, kur norisi pasilikti ilgiau ar apsigyventi. Pasak Raimio, Vašingtonas tiesiog pedantiškai tvarkingas ir visiškai nelygintinas su šiuo miestu.

Apie dešimtą vakaro skirstomės, nes mūsų paryčiais laukia skrydis. 5.30 val. jau pajudėsim iš viešbučio JFK oro uosto link. Per tą laiką su manimi susisiekia dar vienas draugas, kuris taip pat perskaito mano pirmąją dienoraščio dalį žiniasklaidoje ir taip sužino, kad esu ten, kur ir jis – tačiau su juo susitikti jau nepavyks.

Susitvarkome lagaminus, užmiegame, o po kelių valandų keliamės ir judame link viešbučio registratūros. Išsiregistruojame ir pro viešbučio langą matome, kad mūsų jau laukia mėlynas transporto kompanijos autobusiukas, nugabensiantis į Kenedžio oro uostą.

Birželio 18 diena. Skrydis į Los Andželą.

Autobusiuke jau sėdi trys keleiviai, pakeliui paimam dar bent keturis ir jis – vėl pilnas. Vairuotojas tikslinasi, su kuriomis avialinijomis skrendame. Vėliau suprantame, kad JFK oro uoste visos didesnės avialinijos turi „nuosavus“ terminalus ir jis taip susigaudo, kaip mus optimaliau išvežioti. Bet prieš tai užvežame porą keleivių į mažesnį, bet pakeliui esantį „La Guardia“ oro uostą, o viena keleivė ima piktintis, kad nespės į savo skrydį, todėl vairuotojas pirmiau veža ją. Neprieštaraujame – iki mūsiškio dar daug laiko.

Galų gale ir patys atsiduriame „American Airlines“ terminale. Susirandame įsiregistravimo vietą ir nustembame, radę ten ne langelį su oro uosto darbuotoju, o savitarnos automatą, kuris atpažįsta mus, išsireikalavęs, kad perbrauktumėme savo paso pagrindinį lapą. Nors šventai tikime ir savo popieriuose matome, kad visi skrydžio mokesčiai jau sumokėti iš anksto, aparatas negailestingai nulupa dar 25 dolerius už bagažą ir nesileidžia į jokias derybas (ne itin lengva ginčytis su mechaniniu prietaisu, tiksliai vykdančiu instrukcijas). Bagažui užklijuojame čia pat išlindusį lapelį, dedame jį ant judančio takelio ir jis iškeliauja – viskas automatizuota, oro uosto darbuotojai tik stebi ir patarinėja.

Saugumo kontrolė taip pat supaprastinta. Nešiojamo kompiuterio išimti iš kuprinės nereikia, kaip ir kitų prietaisų. Ženklai rodo, kad nesiautume batų, nenusiiminėtume laikrodžių, diržų ir kitų aksesuarų, kuriuos įprastai dedame į dėžutę kituose oro uostuose. Žodžiu, viską įveikiame greitai ir, likus beveik porai valandų iki skrydžio, jau laukiame įlaipinimo. Randame savo vartus ir informaciją, kad įlaipinimas prasidės lygiai 8.30 val. – likus pusvalandžiui iki planuojamo pakilimo – ir ramiai einame ieškoti, kur galėtume papusryčiauti.

Akį patraukia restoranėlis „O‘Neals“ – graži aplinka ir „skaniai“ atrodantis meniu prie įėjimo. Prisėdame, esam vaišinami vandeniu su ledukais bei renkamės pusryčius. Raminta nusitaiko į „buritos“ su kiaušiniene ir daržovėmis, o aš – į A. Užkalnio bloguose išreklamuotus „Benedikto kiaušinius“. Abu pasirinkimais nesigailim – valgiai skanūs ir puikiai pagaminti, verti penkių iš penkių be jokios abejonės, vienbalsiai sutinkam, kad pavalgėm skaniausiai per visą ligšiolinę kelionę.

Po to laukiam įlaipinimo ir maloniai nustembame, kaip sklandžiai jis čia organizuotas – visi sėdim, o oro uosto darbuotojas mikrofonu kviečia keleivius: iš pradžių prioritetinius, po to verslo ir 1 klasės, o po to visus likusius keliomis grupėmis (grupė parašyta ant įlaipinimo kortelės). Gal per dešimt minučių praleidžiami visi ir neįtikėtinai greitai bei sklandžiai atsiduriam lėktuve.

Čia geri įspūdžiai apie „American Airlines“ ir baigiasi. Greitai suvokiame, kad skrendame su į gražesnį viršelį įrišta „Ryanair“ versija. Koks nusivylimas, lyginant su neseniai išbandytu „British Airways“ servisu... Kojos ir čia netelpa, „linksminimo ekraniukas“ yra, bet jame praktiškai viskas mokama: filmai papildomai kainuoja 8 dol., TV laidos ir muzika – 6 dol., vaikiškų pramogų rinkinys – 5 dol. Nemokamai galima klausytis tik keletą muzikinių „popuri“ albumų, bet ir tai – ausinių nėra, nebent nori jas įsigyti už dar 5 dolerius. Pritaikau tam reikalui mudviejų išmaniųjų telefonų ausines ir turim bent jau muzikinį foną penkių valandų skrydžiui. Netrukus padarau naują atradimą ir palaikau tai gera naujiena. Pasirodo, lėktuve yra belaidis internetas, kuriuo entuziastingai naudojasi dalis keleivių. Tačiau yra ir blogoji naujiena – naudojimosi mokestis „tik“ vargani 50 dolerių. Jei nori pigiau – gali pirkti 30 min. paketą ir mokėti devynis.

Nemokamai maitinti savo klientų „American Airlines“, savaime suprantama, taip pat nesirengia, todėl džiaugiamės savo gera nuojauta ir tuo, kad pasimėgavome sočiais „O‘Neals“ pusryčiais, taigi nemaitinimo faktas mūsų visiškai neliūdina. Užtat gaunam nemokamų sulčių ir arbatos (kuri man labai praverčia, nes niujorkietiški kondicionieriai padarė savo – prabudau užkimusiu balsu ir skaudančia gerkle), o prieš nusileidimą Los Andžele – dar ir kažkokį sausainį užkandėlei.

Iki šio skrydžio niekad neturėjau problemų su savijauta pakilimų ar nusileidimų metu. Deja, teko savo kailiu įsitikinti, kad peršalus organizmas į slėgio pokyčius reaguoja kitaip: ausis užgula taip skausmingai, kad norisi kaukti iš nevilties, o nusileidus jos net nesiruošia atsigauti ir girdžiu aplinkos garsus lyg iš po žemių (po to viešbutyje pasiskaitau internete apie šį sutrikimą ir ten mane gąsdina, kad kartais toks dalykas gali pats nepraeiti ir prireikia medikų įsikišimo, bet po nakties viskas susitvarko).

Nusileidžiam sklandžiai (nors atskrendam keliolika minučių anksčiau ir lėktuve tenka laukti, kol atsilaisvins oro uosto vartai), džiaugiamės, kad nėra jokių saugumo ar dokumentų tikrinimo procedūrų, juk skrydis vidinis, nekertant jokių valstybinių sienų. Visgi po šio ne paties ilgiausio, bet ne itin patogaus skrydžio ir jį lydinčių nedidelių sveikatos sutrikimų, jaučiamės išsekę, pavargę ir su baime kalbam apie tą košmarą, kuris mūsų laukia po Los Andželo – keliolikos valandų skrydis į Brisbeną ir jau po kelių valandų – dar 8–9 val. pasiskraidymas Hong Kongo link. Iki šiol turėti skrydžiai jau buvo pakankamai sekinantys, todėl dar neįsivaizduojam, kaip ištversim aną. Bet nepasiduosime.

Atsiimam bagažą, susirandam savo transporto kompanijos agentą – pastarasis aktyviai sodina keleivius į vienas po kito privažiuojančius „Prime Time“ kompanijos raudonus autobusiukus, tačiau mūsų „vaučeryje“ nurodyto užsakymo savo išmanioje sistemoje surasti nesugeba ir ilgai skambinėja savo kolegoms, kol išsiaiškina. Galų gale sudiktuoja jiems paraidžiui mano pavardę ir sugeba rasti pasimetusį užsakymą pagal ją. Tikimės dar vieno raudono autobusiuko, tačiau gaunam tik mudviems skirtą automobilį su vairuotoju.

Vairuotojas draugiškai kalbina pačiomis įvairiausiomis temomis, kol išsišnekame tiek, kad jis prisipažįsta esąs iš Armėnijos, todėl po kurio laiko paklausiu, ar jis moka rusiškai. Atsakymą gaunu jau šia kalba ir likusią kelionės dalį bendraujam daug laisviau ir nuoširdžiau ir jis pripasakoja mums daug visko apie Los Andželą. Labiausiai stebisi tuo, kodėl mūsų kelionės organizatoriai apgyvendino mus Bell Gardens rajone, juk nuo jo pakankamai toli tiek iki Holivudo, tiek iki miesto centro, tiek iki paplūdimių, o ir šiaip tai ispaniškai kalbantis rajonas. Smalsiai stebim, kurlink jis suka tokiomis savo kalbomis, bet gana greitai viskas tampa aišku – mūsų draugas armėnas pradžioje sukritikuoja Los Andželo viešąjį transportą, kaip „nieko vertą“, po to įspėja jokiu būdu nesinaudoti vietinių taksi paslaugomis. Po to duoda vertingą patarimą naudotis „Uber“ tinklo paslaugomis, o registruojantis ten būtinai panaudoti jo duotą kodą nuolaidai gauti. Tai esą bus maždaug trigubai pigiau ir naudingiau. Bet geriausia bus, jei naudosimės ne per „Uber“ pagautų taksistų, o jo draugo Gevorgo (irgi armėno) asmeninio vairuotojo paslaugomis. Kainos esą bus kaip „Uber“. Mandagiai linksim, tačiau mintyse mąstau, kad pasinaudosime šiuo pasiūlymu tik iškilus didelei būtinybei. Visgi draugo telefono numerį ir „Uber“ nuolaidos kodą dėl viso pikto užsirašau.

Likusią kelionės dalį jis pasakoja apie muziejus, kuriuos verta aplankyti ir, išgirdęs, kad Los Andžele užtruksim tik tris dienas, su šypsena pareiškia, kad ilgiau čia ir taip nėra ką veikti – jis viską, ką verta čia pamatyti, parodytų per dieną. Vietoj to geriau nuvažiuotume į Las Vegasą, juk kiekvienas keliautojas ten privalo pabuvoti. Galų gale pareiškia, kad pats nuvežtų ten per 5 valandas ir pasiūlo „specialią kainą“ nuvežimui ten ir parvežimui kitą rytą – 425 doleriai. Mandagiai atsisakome šio pasiūlymo, nors smalsumą jis sužadina – visgi nusprendžiam kelionę į Las Vegasą palikti kitam galimam vizitui į Ameriką, o biudžetą pataupyti dar laukiančioms įdomybėms Los Andžele ir Azijoje.

Galų gale pasiekiame Bell Gardens rajoną. Raminta išreiškia savo nusivylimą – vaizdai aplink atrodo kaip iš filmų apie Lotynų Amerikos gangsterius, o ne kaip išsvajotoji Kalifornija. Raminu ją, kad pagal tai, ką mačiau „Google Maps“ programoje, galima tikėtis ir geresnių įspūdžių, o rajonas nėra laikomas pavojingu. Viešbutukas (trijų žvaigždučių „Comfort Inn Bell Gardens“)  atrodo pakankamai jaukus, nors išvaizda kiek primena motelius iš dar kitokių amerikietiškų filmų, paprastai tokiuose moteliuose tiriamos įvykdytos žmogžudystės. Bet vejam keistas mintis į šoną ir registruojamės bei, pasiekę savo didelį ir ilgą kambarį su dviem (?!) dvigulėmis lovomis, griūvame ilsėtis – savijauta po skrydžio tiesiog baisi.

Atsigauname tik vakare, leidžiantis saulei, ir traukiame ieškoti vakarienės. Nuo pusryčių JFK oro uoste jau praėjo nemažai laiko ir skrandžiai reikalauja dėmesio. Panaršęs internete, nusprendžiu, kad eisime į restoranėlį „Applebee‘s“, esantį visiškai šalia toje pačioje gatvėje.

Restoranėlis maloniai nustebina – išvaizda, aplinka, puikiu aptarnavimu. Randame viduje tą tikrą amerikietišką barą, kurių interjerą mėgino atkartoti ne vienas baro savininkas Vilniuje: daug spalvotų šviečiančių reklamų, amerikietiško futbolo, beisbolo ir krepšinio žaidėjų marškinėlių ant sienų ir palubėje, ekranai, rodantys beisbolo rungtynes. Be viso to – platus ir įvairus meniu su ganėtinai nepiktomis kainomis. Publika – ispaniškos kilmės, kaip ir reikėjo tikėtis tokiame rajone. Bet žmonės atrodo šilti ir draugiški. Nors vakar Raimondo buvom įspėti apie porcijų dydį tipiniuose amerikietiškuose restoranuose, ryžtamės iššūkiui: užsisakom pagal akciją „rinkis 2 patiekalus už 25 dolerius“. Raminta susižavi amerikietišku „Cheese&Mac“ – makaronais su sūriu ir traškiais vištienos gabaliukais. Mane suvilioja barbekiu šonkauliukai su aštriu padažu. Tiesa, padavėja manęs užklausia: nešti VISĄ šonkaulį, ar tik pusę jo? Prisimenu Raimondo įspėjimą ir pasirenku pusę. Nepasigailiu. Negana to, maloni tamsiaodė padavėja parodo mums užkandžių meniu ir pareiškia, kad mums dar nemokamai priklauso vienas iš jų. Pasirenkam svogūnų žiedus ir dvi stiklines „Pepsi“.

Gavę gėrimą ir užkandį šypsomės. „Maža“ stiklinė gėrimo pasirodo esanti mažiausiai 0.6 litro, o svogūnų žiedų porcija maždaug trigubai didesnė už įprastą Lietuvoje. Suskaičiuoju 10 žiedukų, bet jie DIDŽIULIAI ir gausiai apkepti skania bei labai sočia tešla, be to patiekti su barbekiu padažu. Suvalgome po porą ir suprantame, kad jau esam beveik sotūs. O dar patiekalai laukia. Jais, beje, irgi nenusiviliame. Ramintai nepavyksta įveikti nė pusės makaronų su sūriu, aš sudoroju savo skanius aštrius šonkauliukus ir pripažįstu, kad tai bene skaniausi šonkauliukai gyvenime, tačiau iš garnyro įveikiu tik lietuviškai atrodančias kopūstų ir morkų salotas. Kartu pateiktoms gruzdintoms bulvytėms pasakau „ne“. Su liūdesiu pagalvojam apie kažkur badaujančius žmones, kai tuo tarpu mes išmetam šitiek maisto. Sumokam 30 dolerių už tikrai puikią vakarienę ir traukiam į viešbutį. Pakeliui užmatome egzotiką meksikietišką restoranėlį su gyvai grojančiais „mariači“ muzikantais. Mintys sutampa – puiki kultūrinė programa rytojaus vakarui!

Savijauta po skrydžio ne itin gera, tad daugiau žygių nesiimame. Negana to, planuojame  poilsiui skirti ir rytojų, o Holivudą ir kitas įžymias vietas šturmuoti poryt. Taigi ryt laukia Bell Gardens rajono tyrinėjimas ir poilsis po palmėmis prie baseino. Gal pirmas įspūdis apie Kaliforniją ir nebuvo tobulas, bet su kiekviena čia praleista minute ji mums pradeda vis labiau patikti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...