captcha

Jūsų klausimas priimtas

LRT Radijo žurnalistas P. Šironas dvasią stiprina poezijos skaitymais

Metai bėga, karai ir stichijos nesibaigia, o žmonių žiaurumas ir savanaudiškumas vis dar stebina, nors nebeturėtų. Taip sako LRT Radijo ir Televizijos žurnalistas ir žinių vedėjas Paulius Šironas. „Tada atsiranda toks dalykas, kaip poezija, kuri priverčia stabtelėti, pažiūrėti, kad gal galima kažkaip kitaip gyventi, kitaip dalytis. Žinoma, pasaulio nepakeisi, bet savo rate gali sušildyti erdvę, žmones ir pačiam sau suteikti viltį, kad toks esi ne vienas, kad tai daryti – prasminga“, – tikina laisvalaikiu poeziją skaitantis žurnalistas.
 
G. Skaraitienės (15min.lt) nuotr.
G. Skaraitienės (15min.lt) nuotr.

Metai bėga, karai ir stichijos nesibaigia, o žmonių žiaurumas ir savanaudiškumas vis dar stebina, nors nebeturėtų. Taip sako LRT Radijo ir Televizijos žurnalistas ir žinių vedėjas Paulius Šironas. „Tada atsiranda toks dalykas, kaip poezija, kuri priverčia stabtelėti, pažiūrėti, kad gal galima kažkaip kitaip gyventi, kitaip dalytis. Žinoma, pasaulio nepakeisi, bet savo rate gali sušildyti erdvę, žmones ir pačiam sau suteikti viltį, kad toks esi ne vienas, kad tai daryti – prasminga“, – tikina laisvalaikiu poeziją skaitantis žurnalistas.

Jis pasakoja, kad radijo žinios ir poezijos skaitymai – tarsi dvi medalio pusės: viena – stabilizuoja, kita – stiprina dvasią.

„Faktai reikalingi, bet žmonės ne vien jais gyvena“, – mano vyras. Jo teigimu, svarbiausia gyvenime – amžinos vertybės, kurios nekinta net ir bėgant metams. Būtent apie tokias vertybes kalbančios eilės ir patraukia poeziją skaitantį P. Široną.

„Kai skaitai eilėraštį, tikiesi, kad tiems žmonėms pasilieka ir šiek tiek daugiau, kad su tekstu ir vakaru viskas nesibaigia, kad jie išsineša šiek tiek ir toliau“, – kalba vyras.

LRT Radijo žinių redaktorių televizijos žiūrovai neseniai išvydo ir „Labas rytas, Lietuva“ eteryje, mat, vyro teigimu, išbandyti reikia viską. Paklaustas, kodėl LRT dirba jau bene 12 metų, šypsosi: „Nebūtinai gerai ten, kur mūsų nėra“.

– Kaip atsiradote radijuje?

– Pradžioje net neįsivaizdavau, kad dirbsiu žurnalistikos srityje, o, kai pakliuvau į radiją, supratau, kad čia mano vieta. Bent jau kurį laiką taip galvojau. Dabar kartais galvoju, gal ir spaudoje būtų labai įdomu. Bet radijas, bent jau konkrečiai žinios, man regis, yra mano arkliukas, mano vieta. Man patinka griežta žinių forma, tame yra meno. Galų gale, pačios žinios man įdomios. Didžiausias malonumas – kažką pranešti pirmam.

– Neseniai Jūs, kaip geriausias skaitovas, buvote apdovanotas Laimono Noreikos vardine juosta. Kaip poezija atėjo į Jūsų gyvenimą?

– Vytauto Mačernio knyga „Po ūkanotu nežinios dangum“ mane kažkaip atvėrė, ir tada prasidėjo skaitymai. Atsirado tinkamas žmogus – režisierė Gita Gelažytė. Ji dvejus metus su manimi dirbo ir padėjo man įprasminti savo raišką profesionaliai. Atrodo, galbūt nišinis, keistas tas dalykas – skaitymas, bet tai nėra lengvas menas. Vieną dieną tu gali puikiai pasirodyti, kitą dieną – visai sugriūti, ir niekas nepavyks. Tai tiesiog reikalauja psichologinių ir dvasinių jėgų. Neįmanoma to daryti kiekvieną dieną. Būtų praktiškai nepakeliama. Tekstą išmokti – greitas reikalas (bent jau man), bet visas tas procesas, kai ieškai, kaip tą padaryti, kartais užtrunka mėnesius.

Kalbant apie poeziją, ypač – apie skaitymą, daug kas sako, kad gal niekas nebesiklauso, gal niekam to nebereikia. Bet ir „Poezijos pavasaris“, ir kiti renginiai rodo ką kita: visada būna pilnos salės – ir nebūtinai vyresnių žmonių, kaip irgi įprasta manyti. Tikrai esu laimingas, kad galiu tokiu būdu išreikšti save. L. Noreika man – vienas iš skaitovų lyderių. Bet negalėčiau sakyti, kad skaitau taip, kaip jis, arba kad būtinai viską derinu kaip mūsų didieji grandai.

Kaip žmonės labai skirtingi, kaip poezija labai skirtinga, taip ir mes, skaitovai, turime savo supratimą. Man tiesiog smagu dalyvauti toje įvairovėje. Žinoma, skaitau tai, kas man yra artima. Tada lengviau pasiekti žmones, ir jie geriau tave supranta.

– Radijo žinios ir poezija. Tai atskleidžia skirtingas Jūsų asmenybės puses ar viena kitą papildo?

– Galima sakyti ir taip, ir taip. Žinios – visiški faktai, ir mane gal net stabilizuoja. Poezijos skaitymai – antra medalio pusė mano gyvenime. Skiriu laiko tokiai veiklai, kad pastiprinčiau dvasią. Kalbant apie pačius skaitymus, žinios gal net ir trukdo skaitymams, trukdo meninei raškai. (Arnui Rosenui, legendiniam aktoriui, teatras netgi uždraudė dirbti radijuje. Jis kurį laiką buvo diktorius.) Pajuntu, pripažįstu, bet stengiuosi kiek įmanoma atriboti šias dvi veiklas, juo labiau kad esu ne aktorius, o labiau skaitovas. Mano skaitymas – daugiau kaip bendravimas, kaip intymesnis ryšys su klausytojais. Nesu toks, kuris ant pjedestalo atsistotų ir iššauktų tą tekstą. Man artimiau – šiltesnė išraiška.

– Ar nekilo minčių sujungti radijo ir poezijos skaitymų?

– Kartais įskaitau šį tą radijuje, televizija filmavo keletą renginių, tačiau man artimesnis gyvas išėjimas, kai jauti žmonių reakciją. Atėjau į poeziją, nes patikėjau kilnaus žodžio ir tylos galia. Ir pats gauni, ne tik žiūrovams perteiki. Kartais būna, kad ateini, dar nieko nepasakai, bet jau jauti – šiandien bus nieko gero. Žinoma, tai labai priklauso nuo publikos ir nuo manęs paties.

Gerai, kad šiek tiek pasitrauki nuo žinių, nes visiškai sustabarėtum. Čia pamatai kitą gyvenimo pusę, kas slypi už faktų. Žinoma, faktai reikalingi, bet žmonės ne vien jais gyvena. Išeini į gatvę ir supranti, kad žmonės dalinasi jausmais, dalinasi savo įžvalgomis apie tuos pačius faktus, nes vien faktas dar nėra viskas gyvenime.

Vidurnakčio lyrikoje Kazio Inčiūros eiles skaito Paulius Šironas

– Rūta Staliliūnaitė – Jūsų senelių kaimynė, iškili aktorė, Jums artima teta Rūta – taip pat rengdavo skaitovų vakarus. Ar Jūsų pomėgis – jos įtaka?

– Be abejo, teta Rūta buvo galingas žmogus visomis prasmėmis. Žavėjausi ja kaip žmogumi ir kaip aktore. Daugiau pažinojau kaip žmogų. Keista, bet poezijos skaitymai nebuvo būtent tetos Rūtos įtaka. Nors daug kas man taip sako, dažnai to klausia. Vis dėlto tai buvo būtent ta V. Mačernio knyga.

– Kokios eilės Jums artimiausios?

– Poeziją suprantu ne taip egzaltuotai, suprantu ją žemiškai. Man ji – tarsi bendravimas tarp žmonių. Galvoju, kad per tą skaitymą gali ir pakviesti žmones kitaip pažiūrėti į tuos pačius dalykus, pakviesti juos šiek tiek šilčiau tarpusavyje bendrauti. Kai skaitai eilėraštį, tikiesi, kad tiems žmonėms pasilieka ir šiek tiek daugiau, kad su tekstu ir vakaru viskas nesibaigia, kad jie išsineša šiek tiek ir toliau. Vien tai, kad jie pabūna toje pačioje erdvėje su skaitovais, su poetais ir bendraminčiais, jau irgi yra daug, nes žmogus yra sociali būtybė. Reikia kuo daugiau dalintis tais gražiais dalykais, juk sako – kuo gyveni, tas esi.

– Kokios temos vyrauja skaitomuose eilėraščiuose?

– Vienos išskirti negalėčiau. Nemėgstu skaityti labai patriotinių, ypač didingų, ar sudėtingų, sąmonės srauto eilėraščių. Žinoma, ir tarp jų gali būti gražių eilėraščių, tačiau negaliu jų skaityti, nes tai – ne mano raiškai. O skaitau dažniausiai apie žmonių tarpusavio ryšį, kuris vienoks ar kitoks: gali būti ir liūdnas, ir kilnus.

Gyvenime esu gan linksmas žmogus. Mėgstu pasiautėt, bet šitoje srityje noriu tylos, susikaupimo. Man atrodo, kad tylus žodis kartais žmones pasiekia labiau nei garsus, išrėktas. Gal to ir reikia kartais, bet mene, man regis, tai – nebūtina.

– Savo pasakojime apie R. Staliliūnaitę citavote Fiodorą Dostojevskį: „Tikri didieji žmonės, man rodos, turėtų jausti pasaulyje didelį liūdesį.“ Ar pasaulyje matote daug liūdesio?

– Džiaugsmo pasaulyje tikriausiai yra tiek, kiek turime vilties. Man, kaip žinių redaktoriui, atrodo, kad, jei pradėčiau mąstyti, ką skaitau žiniose, tai dažniausia būtų tik liūdesys ir ašaros, ypač pasauliniu lygiu. Atrodo, metai bėga ir nesibaigia karai, stichijos, nesibaigia keisti dalykai. Lyg jau turėtų niekas nebestebinti, bet vis dar stebina žmonių žiaurumas, savanaudiškumas. Tada atsiranda toks dalykas, kaip poezija, kuri priverčia stabtelti, pažiūrėti, kad gal galima kažkaip kitaip gyventi, kitaip dalintis. Žinoma, pasaulio nepakeisi, bet savo rate gali sušildyti erdvę, žmones ir pačiam sau suteikti viltį, kad toks esi ne vienas, kad tai daryti – prasminga.

– Esate sakęs, kad R. Staliliūnaitė džiaugtųsi, jeigu bevertės pramoginės šiukšlės nebūtų verčiamos ant amžinųjų vertybių monumento. Kas Jums yra amžinosios vertybės?

– Visa tai, kas žmogų daro žmogumi. Kad ir kaip bebūtų keista, jos lyg ir keičiasi, nebūna, kad nėra vertybių, tik jos keičiasi. Dabar atsirado technologijos, bet vis tiek žmogus nori tų pačių dalykų. Ir tos amžinos vertybės galbūt pirmiausia – požiūris į tuos kilnius dalykus.

Pvz., kodėl skaitau tuos vyresnius poetus? Nes ten matau daug amžinųjų vertybių. Dabar ne tik poezijoje, bet ir apskritai mene, viskas yra apie šią dieną. Ir man nepatinka. Dabartinė poezija – beveik kaip žurnalistika: kalba apie faktus, apie dabartį. Nenorėčiau to susieti ir man tas nėra labai priimtina. Žurnalistiką reikėtų palikti sau, kad ji kalbėtų apie faktus, o menui, poezijai reikia žiūrėti toliau ir plačiau viską vertinti.

Šiuolaikinių poetų tikrai neatsisakau ir, radęs progą, pasidomiu, kas ką rašo. Tačiau man nepriimtina, kad jauni poetai dažnai daugiau dėmesio skiria formai, o ne turiniui. Kartais pasigendu tuose tekstuose ir meilės žmonėms, Dievui, gamtai ir savęs tyrinėjimui būtent per santykį su jais – pačia bendriausia prasme. Ir kažkaip šalta viešai skaityt tokius individualistinius kūrinius.

Amžinos vertybės ir yra tos, kurios nekinta net ir bėgant metams. Ne visi vyresnių poetų eilėraščiai yra lygiaverčiai ir gali gyventi ilgą gyvenimą. Tačiau pasirenki skaityti kad ir apie žmogaus jausmus – tai yra amžina. Neįmanoma pasakyti, kad žmogus nenori prieiti prie kito žmogaus, kad jis nejaučia gamtos, nejaučia jam pačiam nesuprantamų dalykų, kurių negali apibūdinti ar kažkaip įvardinti.

Man atrodo, kad amžinosios vertybės labiau yra, nei apie jas galima kalbėti. Jos tiesiog yra, ir žmogus intuityviai tą jaučia.

G. Skaraitienės (15min.lt) nuotr. 

– Kokias knygas, sakytumėte, prasminga perskaityti per savo gyvenimą?

– Kam ko reikia. Aš irgi neskaitau tik klasikos, kartais poezijos knygą pasiimu paskaityt, kartais neskaitau poezijos mėnesių mėnesiais. Nesu tas skaitytojas, kuris ryte rija knygą po knygos. Esu skaitęs straipsnių apie lėtąjį skaitymą ir galvoju, kad bent jau man jis labai tinkamas. Nereiškia, kad visai tinginiauji ir nieko neskaitai, bet gali kartais ne rydamas tą knygą, o tiesiog po truputėlį versdamas ir sklaidydamas, atrasti labai daug įdomių dalykų, ko  skaitydamas greitai, nerastum.

Galėčiau galvą paguldyti, kad verta perskaityti knygą apie armėnų genocidą – Franzo Werfelio „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“. Tai – prozos pavidalo poezija, kurios dvasinis ir žurnalistinis lygis aukštas. Ten yra visko. Tokias knygas verta skaityti. Nors kai kurie sako, kad neverta meninių knygų skaityti, verta skaityti tik istorines. Dažniausiai paskaitau vieną tokią, vieną tokią. Man norisi įvairovės. Poezijoje taip pat: vienas eilėraštis yra ypač kilnus, šviesus ir kalba apie pačius aukščiausius iki adatos galiuko dalykus, o kitas, pvz., Jono Strėlkūno eilėraštis „Susvetimėjimas“, ir apie kiaules šneka.

– Ar nekyla minčių pasidalinti ne tik poezijos skaitymais, bet ir savo kūryba?

– Būta minčių, bet, matyt, kažko reikia, kad to nedarau. Esu vaikystėje parašęs vieną 12 puslapių eilėraščių sąsiuvinuką, bet tai – juokai. Laiškų forma man labai priimtina, jiems atsidėti man labai miela. Tai – irgi dalinimasis.

Tai – tarsi įgimta. Iš mamos pusės mano seneliai buvo ūkininkai, o iš tėtės – lietuvių kalbos mokytojai. Keistas dalykas, kad tie kurie buvo ūkininkai, irgi gyveno, galima sakyti, poetiškai. Mano senelis tarp visų to meto visiškai kaimietiškų darbų sugebėjo išlaikyti ir dvasią, ir grožėjimąsi gamta, nekalbant apie radijo klausymą ir domėjimąsi pasaulio įvykiais. Žinoma, kita pusė, seneliai iš tėtės pusės, buvo tos srities profesionalai.

Aš ir pats gyvenime, viena vertus – karves girdžiau, kita vertus – su šokiais važinėjau po pasaulį labai jaunam amžiuje, kai čia dar niekas nevažinėjo. Neseniai skaičiau interviu su Petru Vyšniausku, kuriame jis sakė, kad, jei nori padaryti kažką profesionaliai ir labai giliai, tai praktiškai galima ir išprotėti, neatlaikyti.

Ypač mene, kai visi viską naudoja, vartoja, – ne tas. Vis tiek užkabina tie, kurie stabteli ir pasigilina. Domėtis reikia viskuo.

– Kaip manote, ar žmogus gali būti laimingas be dvasinių dalykų?

– Aš įsitikinęs, kad ne. Kai sako – man kažko trūksta, bet negali įvardinti, tai ir yra tie kilnūs dalykai, tie nekasdieniški dalykai. Kita vertus, net nežinau, ar juos vadinti nekasdieniškais. Turim kažkiek gyventi tuo kasdien, nes pagarba vienas kitam, vaikų su vaikais, tėvų su vaikais, draugais, kolegomis, – svarbu. Per tą pagarbą, per vienas kito vertinimą, paaiškėja, koks esi žmogus – su savo pasauliu, su savo gyvenimu. Nesakau, kad tą reikia daryti perdėtai. Gyvenimas yra darbas. Žinoma, kad reikia lėkti, reikia skubėti, bet, jeigu nors kartais pagalvoji apie tai, jau yra geriau ir gauni grįžtamąjį ryšį. Tą visada pastebiu. Vis tiek tu nesužlugsi. Būsi bent jau laimingesnis, nebus viskas taip kritiška.

P. Šironas poezijos skaitymuose Birštone. birstonas.lt nuotr.

– Sakote, kad gyvenimas yra darbas, tad grįžkime prie Jūsų darbo. Neseniai žiūrovai Jus išvydo laidoje „Labas rytas, Lietuva“. Ar labai skiriasi radijo ir televizijos eteris?

– Iš esmės gal ir nesiskiria, nes tai yra informacijos perdavimas. Be jokių maivymųsi, šokių ar didelių intonacijų, turiu perteikti faktą. Pirmiausia galėčiau pasakyti, kad tai yra įdomi patirtis. Galbūt radijas man yra šiltesnė medija. Televizija – daugiau dirbtinė. Esi visapusiškai išgrynintas: apranga, grimas. Gyvenime esu paprastesnis, negu reikėtų būti televizijoje. Šioje srityje, spaudos apžvalgoje, viskas gerai, tačiau radijuje daugiau tos laisvės, ir pašnekovai nėra taip išsigandę, nes jaučiasi nematomi.

Be to, televizijoje skaitau kitų rašytus tekstus, o radijuje – savo paties ruoštus. Tad televizijoje sudėtingiau skaityti, juolab kad spaudos šriftas kitoks ir mažas, reikia nuolatos žvilgtelėti į filmavimo kameros objektyvą. Bet vis dėlto čia tik skaitymas.

Radijuje dirbu su daugybe tekstų, interviu, įrašų montavimu, vertimais, tad čia jau kitaip sudėtinga. Abi vietas sieja darbas, į kurį keltis tenka dar prieš 4 val. Radijuje tiesiogiai žinios transliuojamos ir visą naktį. Visgi didelio diskomforto, prisijungdamas prie „Labo ryto“, nepajutau, nes šios laidos komanda šiltai priėmė.

– Tai radijo į televiziją neiškeistumėte?

– Nesu įsikabinęs vieno, tačiau stengiuosi atlikti gerai tai, ką tuo metu turiu daryti. Nereikia prie nieko prisirišti, išskyrus amžinas vertybes. Viską išbandau, manau, kad žmogui reikia būti visapusiškesniam, tada ir gyvenimas įdomesnis. Dėl to ta įvairovė – televizija, radijas – man priimtina. Ir radijuje dirbu ne tik žiniose, kartais ir laidas vedu.

– LRT dirbate apie 12 metų. Kodėl žmonės čia taip ilgai pasilieka?

– Todėl, kad solidu. Todėl, kad ne kur kitur žmonės ateina mokytis, o čia. Labai daug čia šaunių žmonių. Nesakau, kad visiems esu draugas, bet yra vienas kitas, dėl kurių taip pat čia lieku. Atmosfera – irgi labai svarbu. Pabendrauju ir su kitais kolegomis, iš kitų žiniasklaidos priemonių. Žinau, kokios ten atmosferos. Nebūtinai gerai ten, kur mūsų nėra.

– Kuo dar užsiimate, kai neskaitote žinių?

– O Dieve, viskuo! Važiuoju į kaimą, vaikštau po gamtą, nueinu į renginius, labai mėgstu klausytis muzikos, būnu su draugais. Nėra daug dienų, kai galiu tą padaryti, bet stengiuosi aplankyti tėvus, kurie gyvena Panevėžyje. Veikiu daugybę dalykų. Per atostogas kartais keliauju, nors esu jau labai daug apkeliavęs. Dabar per metus iškeliauju kartą, kartais ir rečiau. Man nėra būtinybės kur nors keliauti, duotis, trenktis. Pernai buvau Gruzijoje – labai patiko, buvau labai patenkintas, kartais gerai – po tokios pertraukos. Vakarai manęs taip jau nebedomina. Man jie aiškūs. Dabar įdomiau kitokios šalys. Geriau rečiau, bet įdomiau. Lėtas skaitymas ir lėtas keliavimas. Dabar visi keliauja, ir ką jie parsiveža? Jie grįžta tokie patys. Juk turi kažko pasisemti, keistis, tobulėti per tą kelionę. Keliauti tam, kad pasidėčiau pliusą ir įsidėčiau nuotrauką, kad kažkur buvau? Man tai netinka. Kartais greitas vartojimas neišvengiamas, bet reikia žinoti, kad yra alternatyva. 

Paulius Šironas skaito Algimanto Baltakio eilėraščius

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...