captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Jonaitis – apie savo priklausomybę nuo lošimų ir gyvenimą, uždarius kazino duris

Pastarąjį dešimtmetį vis dažniau susiduriama su nauju rizikos veiksniu, kuris griauna ne tik šeimas, bet ir atskirų jos narių psichinę bei fizinę sveikatą. Tai vis labiau plintanti priklausomybė – nežabotas potraukis azartiniams lošimams.
O. Gurevičiaus (delfi.lt) nuotr.
O. Gurevičiaus (delfi.lt) nuotr.

Pastarąjį dešimtmetį vis dažniau susiduriama su nauju rizikos veiksniu, kuris griauna ne tik šeimas, bet ir atskirų jos narių psichinę bei fizinę sveikatą. Tai vis labiau plintanti priklausomybė – nežabotas potraukis azartiniams lošimams.

Žinomas radijo laidų vedėjas ir žurnalistas Richardas Jonaitis sutiko su portalu DELFI pasidalinti savo patirtimi apie priklausomybę azartiniams žaidimams. Vyras pasakojo, kad šis liguistas potraukis jam pasireiškė dar vaikystėje, kai jis pirkdavo nutrinamus loterijų bilietėlius. Šiuo metu sėkmingai karjeros laiptais kopiantis R. Jonaitis pokalbio metu sakė, kad lošimo namuose nesilankė jau pusė metų. Vyras džiaugiasi sėkmingais santykiais su drauge, mėgaujasi savo darbais bei naujais projektais.

– Kas tave atvedė į lošimo namus? Papasakok savo istoriją.

– Aš iki galo nesu tikras, kaip pradėjau lošti. Manau, kad priežastys – vaikystėje patirti neramumai, nuo kurių norėjosi pasislėpti. Prisimenu, būdamas kokių 12, nekantriai pirkdavau loterijos bilietus už dienpinigius, kuriuos gaudavau pietums mokykloje. 

Paauglystėje vietiniuose baruose atsirado lošimo aparatai, kuriuose pralošdavau ir po 10 litų. Galiausiai, persikėlus gyventi į Vilnių, keliai atvedė į lošimo namus, kurie mane labai įtraukė. Pradėjau ten ir nakvoti. Tada atsikvošėdavau ir kelis metus nelošdavau, bet užsimiršdavau ir atsidurdavau ten pat – prie lošimo automato ar ruletės.

– Kaip apibūdintum norą lošti, kodėl jis toks stiprus?

– Tai yra įdomus ir labai įtraukiantis dalykas – visiška iliuzija. Kai nenori gyventi realybėje, nes tam, kad pasiekti užsibrėžtų tikslų ir svajonių, reikia įdėti daug darbo. Išsigąsti tų darbų, susigūži ir pabėgi.

Kazino siūlo nemokamus gėrimus, visi yra malonūs ir ten jautiesi saugus. Turi nario kortelę, kurioje mistiniu būdu kaupiasi prizai. Žmonių, kurie turi vienokias ar kitokias priklausomybes, smegenėlėse kažko ryškiai trūksta.

Ši priklausomybė yra stipri. Ją galima būtų apibūdinti ne tik kaip psichologinę būseną, bet ir fizinę. Kaip jauti troškulį ar nori valgyti, taip fiziškai norisi ir lošti. Net sapnuose matydavau, kaip einu lošti, lošiu.

– Koks buvo tamsiausias periodas?

– Visas laikas lošiant yra ganėtinai panašus. Kai tave užkabina, nieko nebematai. Ir net ne apie sumas čia reikia kalbėti, žmogus tiesiog nori ten būti, nori spaudinėti mygtukus, sukti ruletę, ir būti, ir būti... Finalas daugeliui yra toks pat – viską praloši ir eini namo žiemą pėsčiomis. Atsiranda papildomų pinigėlių ir juos praloši. Tada seka skolos.

Apie lošimą yra mažai kalbama. Pavyzdžiui, alkoholiką iš tolo atskirsi – jį išduos raudonas veidas, narkomanas – dažniausiai būna labai liesas. O lošėjai savo socialinę išvaizdą sugeba išlaikyti – tvarkingai apsirengę, laiku ateina į darbą, tačiau niekas nežino, kas dedasi jo viduje – nemato jį kankinančios giluminės depresijos.

– Kokios emocijos aplankydavo lošiant?

– Kai sekasi, atrodo, kad tu viską kontroliuoji, esi savotiškas Dievas. O kai nesiseka, kaltini kitus, patį kazino. Žiemą savo kojomis grįžti namo ir supranti, kad esi pats blogiausias žmogus pasaulyje.

– Ar šeima ir artimieji žinojo apie tavo priklausomybę?

– Artimiausi žmonės nutuokė, bet turbūt iš gerumo ir didelės meilės man nieko nesakė. Žinoma, matė, kad potencialo manyje ir galimybių yra daug, bet kažkodėl niekas nejudėjo iš vietos.

Apie tai prasminga šnekėti dėl to, kad prekybos centruose lošimo aparatai yra prieinami kiekvienam sulaukusiam 18 metų, pilna lažybų punktų, kuriuose net nereikia registruotis. Šios vietos atima pinigus iš šeimų, dukrų, žmonų. Tai nėra sąžininga.

– Kas nutiko, kad uždarei lošimo namų duris ir daugiau ten negrįžai?

– Vieną naktį važiuojant autobusu mane užpuolė ir stipriai sumušė. O važiavau dėl to, kad neturėjau grynų pinigų, kuriuos pralošiau kazino. Tą dieną supratau – tai ženklas, kad negaliu daugiau taip gyventi.

Jau pusę metų visiškai nelošiu ir dėl to jaučiuosi labai gerai. Pagaliau jaučiuosi gyvas. Džiaugiuosi, kad su savo mergina ir močiute galiu sėsti į mašiną ir važiuoti į Trakus paplaukioti. Noriu išmokti japonų kalbos, medituoti, noriu užsiimti joga – trykštu energija. Daug kam tai atrodo elementarus dalykas, o aš visa tai suvokiu tik dabar.

Žmonėms, kurie nėra turėję priklausomybės, kurios atsikračiau, yra sunku suprasti, kad paprasti dalykai dažnai atrodo neįgyvendinami. Todėl labai džiaugiuosi galėdamas eiti į priekį, tobulėti. Tai – nuostabus jausmas!

– Vyrauja tendencija, kad į lošimą įsitraukia vis jaunesni žmonės, neretai ir turtingų tėvų vaikai, kuriems, regis, nieko nestinga. Ką tu apie tai manai?

– Ar tik nebus, kad daug ką turintis mūsų jaunimas neatsirenka vertybių. Jie nori viską gauti labai greitai. Juk dažnas vairuoja naujausius automobilius, tada žinisklaida skamba apie avarijas. Ar tik nebus tas pats ir su lošimu.

Man nesuvokiama, kai pasirodo naujas „Greiti ir įsiutę“ filmas, ir jis yra taip visų žiūrimas. O filmas juk apie skubėjimą – greitai lakstyti, turėti gražų automobilį ir dailią merginą. Manau, reikėtų truputį nusiraminti ir pagalvoti apie gilumines vertybes.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...