captcha

Jūsų klausimas priimtas

O. Vasiliauskaitė: esu įsitikinusi, kad gimiau radijo žinioms

Viskas, kas svarbu, eina per radiją, juk ir Antrasis pasaulinis karas prasidėjo nuo radijo pranešimo, sako LRT Radijo žinių vedėja Odeta Vasiliauskaitė. Žurnalistė tikina, kad, dirbdamas radijo žiniose, esi tarsi profesinėje kovinėje parengtyje ir jautiesi reikšmingas, o profesinius įgūdžius nuolat tobulina informacinės arba kitokios aplinkybės, kaip, pavyzdžiui, į studiją įskridusi musė.
 
Facebook nuotr.
Facebook nuotr.

Viskas, kas svarbu, eina per radiją, juk ir Antrasis pasaulinis karas prasidėjo nuo radijo pranešimo, sako LRT Radijo žinių vedėja Odeta Vasiliauskaitė. Žurnalistė tikina, kad, dirbdamas radijo žiniose, esi tarsi profesinėje kovinėje parengtyje ir jautiesi reikšmingas, o profesinius įgūdžius nuolat tobulina informacinės arba kitokios aplinkybės, kaip, pavyzdžiui, į studiją įskridusi musė.

„Kartais atsitinka tai, kas nuo tavęs visai nepriklauso, bet negali klausytojui pasakyti: „Laba diena, man užstrigo spausdintuvas, tai žinių dabar nebus“, – sako žurnalistė.

Moteris tvirtina, kad jaučiasi gimusi šiam darbui, o LRT Radijo naujienų redakcija suburia labai gerus žmones ir tikrus profesionalus. „Nesakau, kad taip nėra kitur, bet egzistuoja kažkokia magnetinė trauka į nacionalinį transliuotoją“, – mano O. Vasiliauskaitė.

– Kodėl pasirinkote dirbti radijuje?

– Nuo šešerių metų tėvams, kai mane bardavo, sakydavau: „Nieko nieko negirdžiu, aš per radiją kalbu.“ Gal pasąmonėje tai ir užsifiksavo. Jau nuo šeštos klasės žinojau, kad stosiu į žurnalistiką ir tik į žurnalistiką. Po pirmo kurso labai tikslingai atėjau į praktiką LRT Radijo žiniose. Galiausiai natūraliai pasirinkau radiją, nes labai patiko. Dabartinis mūsų naujienų tarnybos direktorius Audronis Braukyla turi Dievo dovaną pritraukti žmogų artyn radijo. Be to, radijas yra ta žiniasklaidos priemonė, kurioje labai gerai jaučiuosi.

Pasirinkusi radiją, visiškai nesuklydau, nes iki šių dienų man čia – absoliutus profesinis komfortas. Greitai jau bus 10 metų. Žinoma, pagalvoji, kad galima pasiieškoti alternatyvų, bet, jeigu aš profesine prasme jaučiuosi komfortiškai, nemanau, kad reikia blaškytis. Kaip sakoma, už tvoros visada žolė atrodo žalesnė.

– Kodėl radijas – geriausia žiniasklaidos priemonė?

– Radijas turi be galo daug privalumų. Kai kūrėsi televizija, visi galvojo, kad radijas nunyks. Akivaizdu, kad radijas nenunyko. Jis visais laikais buvo operatyviausia informacijos perdavimo priemonė. Man atrodo, kad mūsų nacionalinis transliuotojas – objektyviausia, nešališkiausia žiniasklaidos priemonė. Nenorėčiau nuvertinti kitų, bet, vertinant informacijos objektyvumą, LRT, ko gero, stipriausia. Turime tikrai didžiulius pajėgumus ir juos stengiamės išnaudoti maksimaliai.

Tobulėti yra kur, bet manau, kad maksimaliai patenkiname savo klausytojo norą žinoti. Nežinau, ar kitos žiniasklaidos priemonės gali pralenkti radiją. Jo gali klausytis vairuodamas automobilį, už tai nėra baudžiama, nes žiūrėti televizoriaus negali, skaityti irgi. Tai visiškai kiekvienam prieinama medija, kuri yra nemokama. Už internetą turi susimokėti, televizorius šiais laikais, žinoma, nėra deficitinė prekė, bet jei nori jo kokybiško, – tai gana brangi prekė, o radijo gali klausytis ir telefone.

Dirbdamas radijuje kartais jautiesi profesinėje kovinėje parengtyje. Galvoji – o kas čia šiandien gali įvykti, kas atsitiks kitą kartą. Net jautiesi reikšmingas – ką čia šiandien praneši. Nepamirškite, kad Antrasis pasaulinis karas irgi prasidėjo nuo radijo pranešimo, nes viskas, kas svarbu, eina per radiją, tai ir išlaikykim šią tradiciją.

– Jau 10 metų dirbate LRT. Kodėl būtent čia?

– Kokybine ir kiekybine informacijos prasme, mano nuomone, tai yra geriausia vieta Lietuvoje. Neturime alternatyvios radijo stoties Lietuvoje, kuri tiek daug transliuotų. Juo labiau visos mūsų žinios yra tiesiogiai visą parą. Lietuvoje tokios alternatyvos iš viso nėra.

Ir kažkodėl šita radijo naujienų redakcija traukia tikrus profesionalus, labai gerus žmones ir savo profesijos žinovus, mylėtojus. Nesakau, kad taip nėra kitur, bet egzistuoja kažkokia magnetinė trauka į nacionalinį transliuotoją. Mes labai norime tobulėti, siekti. Vis veržiamės į priekį, vis kažką tobulinam. Be to, šį darbą turi mylėti, o aš jį labai myliu. Nesakau, kad kaip išprotėjusi gyvenu juo, bet radijas – labai didelė ir graži mano gyvenimo dalis.

LRT Radijas: Edvardas Kubilius, Gabija Narušytė, Odeta Vasiliauskaitė ir Rūta Kupetytė. Facebook nuotr.

– Kaip pasikeitėte per tuos darbo metus radijuje?

– Be abejo, čia profesiniu požiūriu gimiau ir subrendau. Kiekviena diena yra skirtinga. Profesinius įgūdžius patikrina bet kokia naujiena, bet kokia lėktuvo, laivo katastrofa. Tam tikros susiklosčiusios informacinės aplinkybės patikrina profesinį išprusimą ir labai dažnai pamatai, ko tau trūksta. Gal tu per lėtai dirbi, gal tau reikia pasispausti, gal tu per lėtai montuoji. Gal turi problemų su kalbos stilistika. Einame į eterį, mūsų tartis tarsi turi būti nepriekaištinga, bet mes – ne robotai, visada turime, kur tobulėti. Nesakau, kad viską moku, bet neslėpsiu – tikrai gerai išmanau savo sritį.

Jei ne įvykių srautas ir kasdieniniai iššūkiai, nežinau, kaip dar galėčiau tobulėti. Tos informacinės aplinkybės ir verčia temptis. Svarbiausia – pamatyti klaidas ir nebijoti jas taisyti. Radijas – labai stipri net ir gyvenimo mokykla, o profesijos – absoliuti. Kolegos, kurie yra išėję į kitas žiniasklaidos priemones, visada pabrėžia, kad LRT Radijas yra pirma ir vienintelė tokia didelė profesinė mokykla, kurioje yra labai geros galimybės mokytis, labai profesionalūs kolegos – visada padės, patars, turime puikiais galimybes tobulėti.

– Kaip ta gyvenimo mokykla Jus pakeitė kaip žmogų?

– Turėjau tapti diplomatiškesnė. Esu emocijų žmogus, tad man reikia suvaldyti tas emocijas. Esu ekspresijos žmogus, o radijuje negali skeryčiotis ir reikšti emocijų. Darbas radijuje man padėjo susitvarkyti su savo vidumi, gal net šiek tiek prislopinti tas charakterio savybes, kurios turi būti prislopintos, nes yra per daug išreikštos. Kitas savybes radijas iš manęs kaip tik ištraukė, jos buvo kažkur gilai: didesnis pasitikėjimas savimi, kitoks matymas.

– Kodėl Jums artimiausias būtent informacinių laidų žanras? Atrodytų – įtemptas, neramus dabas.

– Esu šventai įsitikinusi, kad tam gimiau. Bandžiau ir tam tikras rubrikas daryti, dirbti laidose, bet esu toks žmogus, kuriam ne taip svarbu procesas. Man reikia rezultato. Žinios – rezultatas čia ir dabar, nereikia laukti.

Gali užsiimti suknelės kirpimu, siuvimu, kol sumodeliuoji, kol suknelė gimsta, gali daryti kažkokius projektus, gali knygą rašyti, o koks bus rezultatas – nežinai. Žinios yra labai aiškus, struktūriškai sudėliotas rezultatas. Jeigu ne po pusvalandžio, tai po valandos – viskas, ką pateiki į eterį, yra aišku. Tada jau gali save ir pabarti, ir pagirti. Save pagiriu retai.

Grįžus namo, nereikia papildomai dirbti, neštis kažkokių popierių. Be to, esu labai smalsi. Mėgstu žinoti viską, po daug, dideliais kiekiais. Yra viena bloga radijo žinių savybė – esame visų pasaulio žinių diletantai. „Pasiėmę“ žinią ne visada galime į ja įsigilinti tiek, kiek norėtume. Tad naujienas pasekti tenka ir po darbo. Mėgstu pasiskaityti papildomai, pvz., apie „Islamo valstybę“, kad žinočiau, apie ką kalbu, kad pati žinia man greičiau pasirašytų.

Mėgstu adrenaliną. Kartais iki žinių lieka trys minutės ir svarstai – spėsiu nespėsiu. Nutari, kad spėsi, puoli rašyti. Mane pribaigia, jeigu užstringa spausdintuvas. Tada jau rėkiu ant visų. Kartais atsitinka tai, kas nuo tavęs visai nepriklauso, bet negali klausytojui pasakyti: „Laba diena, man užstrigo spausdintuvas, tai žinių dabar nebus.“ Gerai, kad studijoje turime kompiuterių.

Dar vienas mano darbo privalumas: man nereikia dirbti nuo 8 val. ryto iki 5 val. vakaro, ko niekaip negalėčiau. Žinoma, ne visi galėtų dirbti nuo 5 val. ryto ar iki 10 val. vakaro. Ne visi galėtų dirbti ir tiesioginiame eteryje nuo 10 val. vakaro iki 5 val. ryto. Tai – irgi mano profesijos trūkumas, bet aš labai tiksliai žinau, kada turiu ateiti į darbą, labai tiksliai žinau, kada mano darbas baigtas, galiu labai tiksliai suplanuoti savo dienotvarkę, turėti kitų užsiėmimų.

– Ar kada svarstėte rinktis kitą karjeros kryptį?

– Po žurnalistikos baigimo įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Esu turėjusi tokių ambicijų, bet susiklosčius tam tikroms gyvenimo aplinkybėms, neslėpkim, ir finansinėms (man tai yra antrasis aukštasis išslavinimas, o šios profesijos išsilavinimas kainuoja labai didelius pinigus), neįvyko tai, ko norėjau. Tačiau visą gyvenimą dainuoju ir dabar tai darau. Vaikštau mokytis privačiai.

Tai didelė, graži ir kažkiek neįgyvendinta mano svajonė. Gali norėti dainuoti La Scaloj, ir nenorėti dainuoti chore, bet situaciją vertini blaiviai: tiek, kiek Lietuva apskritai šiuo metu paruošia operos dainininkų su trimis teatrais (bet visi nori tik į vieną – Nacionalinį operos ir baleto teatrą), tai yra nerealu. Kai pamačiau visus užkulisius ir visą virtuvę, tai, ačiū Dievui, kad turiu pirmą profesiją.

O ta antroji jau greičiausiai niekada netaps pinigus nešančia profesija, bet muzika – labai svarbi mano gyvenimo dalis, kaip ir žurnalistika. Su šiomis dviem profesijomis – viena tikrąja, kita svajonių – nenutolstu nuo pagrindinio savo padargo – balso.

O. Vasiliauskaitė su LRT Radijo kolegomis. Facebook nuotr. 

– Nuo ko pradėjote darbą LRT?

– Nuo žinių. Kai buvo pirmoji mano pamaina radijuje, Londone per teroristinį išpuolį sprogo metro, o kai pirmą kartą buvau dienos redaktorė – nukrito Lenkijos prezidento lėktuvas. Profesine prasme tai buvo dideli iššūkiai ir turėjau su jais susitvarkyti. Tai buvo ledinis dušas 100 metrų gylio ežere, kur turėjai pats išplaukti. Tačiau tai sveika. Mokaisi.

– Ar atsimenate savo pirmąjį eterį?

– Žinoma, o kas neprisimena? Žinias skaitėme su kolega ir netikėtai kažkodėl su juo apsikeitėme lapais, o operatoriams nepasakėme, kad kadrai dabar jau bus išdėstyti kitaip. Kodėl mes tai padarėm, nežinau. Pristatau, tarkim, kad kalba prezidentas Valdas Adamkus, o paleidžia kažkokį „automoto“ specialistą. Ir mes nežinom, ką daryti, nes mums atrodė, kad operatoriai tai turi suprasti, o juk viskas sudėliota eilės tvarka, ir jie nežino, kad mes susikeitėme.

– O ar dabar pasitaiko panašių kuriozų?

– Žinoma, juk mes – ne robotai. Pvz., praėjusią savaitę pasakiau, kad išrinktas Lenkijos prezidentas pareigas pradės eiti pirmadienį, nors parašyta, kad rugpjūtį. Nežinau, kodėl pasakiau pirmadienį. Turbūt, jau galvojau apie kitą žinią.

Žinoma, kad visko pasitaiko, tik pavėlavusi į žinias nesu niekada. Tai – viena didžiausių mano fobijų. Pavėluoti į radijo žinias – net nesvarstytinas dalykas.

Vieną kartą į eterį nusinešiau žinią, o po jos buvo atspausdinta ta pati ir ją perskaičiau antrą kartą, kaip visiškai naują. Atrodo, jau turi tiek patirties, bet išėjo, kaip išėjo. Klaidų būna. Tačiau išmokau eterio ramybės. Kai kažko prisidirbi, ar būna ekstremali situacija, sugebi tiek save mobilizuoti, kad atrodo dirbi kaip aukščiausio lygio profesionalas. Meluoja tie, kurie sako, kad man darbe tai jau retai kas nutinka. Visiems būna.

Kartais būna tokio juokingumo žinia. Ar jūs bandėte nesijuokusi ramiai eteryje perskaityti juokingą tekstą? Tai yra nesuvokiama baisybė, nes tau praktiškai dūmai eina iš ausų, o tu nežinai, ką daryti – ir taip bandai, ir taip. Būna – įskrenda musė ir zyzia aplink tavo mikrofoną. Negali pradėti mosikuoti, nes ir per mikrofoną užduosi. Vienam kolegai musė buvo įskridusi į burną. Būna, kad aplinkui sukiojasi širšė, o aš esu alergiška.

Būna labai juokinga, kai pas kitus kolegas atėję pašnekovai pradeda komentuoti skaitomas žinias, nežinodami, kad mano mikrofonas „paima“ ir jų garsą.

– Paminėjote, kad viena didžiausių jūsų baimių – vėluoti į žinias? Kokių dar baimių, susijusių su darbu, turite?

– Nesakau, kad su ta fobija gyvenu, bet jei sapnuoju, kad pavėlavau į žinias, tai jau būna košmaras. Naktį, sapno metu, viskas taip lėtai vyksta. Atrodo, bėgi į žinias ir visi ant tavęs rėkia arba kojos pririštos, surištos ir niekaip negali nubėgti. Kita baimė – pramiegoti. Dabar, kai dirbame ir naktimis, nebe taip baisu, bet per 10 metų nesu pavėlavusi.

Kartą turėjau dirbti antra – tuo metu žinias skaitėme su kolega Ramūnu Grumbinu. Jis buvo pirmas, aš į eterį turėjau eiti 8.15 val. Pramiegojau. Atsikeliu – 7.43 val. Skambinu: Ramūnai, aš pramiegojau. Jis sako – jokių problemų, aš paskaitysiu. Ir man suveikė – juk galiu spėt. Išsikviečiau taksi, jis atvažiavo per 7 min. Sekiau, kokiu spėrumu ruošiuosi. Buvo kamštis. Dažausi taksi ir sakau: važiuokit prieš eismą, aš baudą sumokėsiu, bet man reikia spėti 8.13 val. būti radijuje. Taksistas į mane taip pažiūrėjo. Sakau – važiuokit, važiuokit prieš eismą.

Taksistas važiavo prieš eismą, spėjau atvažiuoti 8.13 val. Atbėgau į radiją. Ramūnas į mane žiūri. Sakau – tik duok žinias. Stvėriau žinias ir jau girdėjau, kad ėjo žinių muzikėlė, bet spėjau. Labai giliai įkvėpiau ir tuo vieninteliu įkvėpimu perskaičiau. Neatsimenu, ką skaičiau. Tą akimirką būčiau galėjusi perskaityti receptą ar absoliučią nesąmonę. Man buvo principo reikalas suspėti ir suspėjau. Kai žadintuvas skamba 4 ryte, tai „palauk“ jau nebūna – atsistoji ir nueini, nes žinai, kad, jei truputį užmigsi, tai jau užmigsi ilgam.

– Kaip nuo visko atsipalaiduojate?

– Daug keliauju, sportuoju, skaitau knygas. Turiu daug draugų, daug pažįstamų. Mano laisvalaikis labai susijęs su muzika. Gal skamba juokingai, bet taip mėgstu vasarą pabėgti į sodyba, paimti žoliapjovę ir nupjauti žolę. Jūs neįsivaizduojate, kaip gerai prasivalo galva. Fiziškai pavargsti nemenkai, bet labai gerai išsigrynina mintys.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...