captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Kalbos grynuole“ tituluota E. Daugėlaitė: po darbo visada kabinėjuosi prie savo kalbos

„Kalbos grynuole“ išrinkta LRT Televizijos laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja Eglė Daugėlaitė prižiūri savo kalbą ir stengiasi kalbėti be klaidų. Tačiau, pasak jos, žmonės – ne robotai, todėl jų pasitaiko. Žurnalistė pripažįsta, kad ypač nelengva taisyklingai kirčiuoti pasisvečiavus Klaipėdoje, pabuvus artimųjų aplinkoje, kur girdėti Klaipėdos krašto tarmė.
Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.

„Kalbos grynuole“ išrinkta LRT Televizijos laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja Eglė Daugėlaitė prižiūri savo kalbą ir stengiasi kalbėti be klaidų. Tačiau, pasak jos, žmonės – ne robotai, todėl jų pasitaiko. Žurnalistė pripažįsta, kad ypač nelengva taisyklingai kirčiuoti pasisvečiavus Klaipėdoje, pabuvus artimųjų aplinkoje, kur girdėti Klaipėdos krašto tarmė.

„Visada labai smarkiai save „pjoviau“ dėl kirčiavimo, bet, kai periodiškai pasiklausau savo pokalbių, ką dariau ir darau, kai ilsiuosi nuo savo darbo tiesioginiame eteryje, visada priekabiauju prie savo kalbos, ypač – prie klausimų formuluočių. Kartais atrodo, kad klausimą jau suformulavau, bet kažką pridėjau ir to klausimo nepagerinau. Stengiuosi kuo aiškiau formuluoti klausimus, o tai nėra lengva“, – teigia „Labas rytas, Lietuva“ vedėja.

E. Daugėlaitė „Kalbos grynuolio“ titulą pelnė dėl ilgo – net trijų valandų – darbo tiesioginiame eteryje ir sugebėjimo sklandžiai kalbėti be parašytų tekstų.

– Ar Jus nustebino toks apdovanojimas?

– Nustebino – galbūt ne tas žodis. Pirmiausia toks apdovanojimas labai įpareigoja. Sykiu mano gyvenime turbūt tai yra vienas didžiausių įvertinimų, susijusių su kalba. Tikrai šiam apdovanojimui savo lentynoje rasiu labai garbingą vietą. Labai juo džiaugiuosi, jaučiuosi įpareigota stengtis dar labiau švarinti savo kalbą, nes puikiai žinau, kad visi darome klaidų, nesame robotai, ypač tie, kurie dirba tiesioginiame eteryje, nes dirba be suflerio. Dažniausiai būna daug nesuplanuotų klausimų, atsakymų, pastebėjimų, būna labai daug emocingų pokalbių, aktualijų pokalbių. Žinoma, visada stengiuosi kalbėti kuo švariau, bet būti „Kalbos grynuole“ 2015-aisiais, įvertinta komisijos, žmonių, kurie geriausiai girdi ir žino, kur ir kada padarau klaidų, labai malonu.

– Kokios yra Jums sudėtingiausios sritys? Kur, kaip manote, darote daugiausia klaidų?

– Tų sričių lietuvių kalba turi labai daug. Augame terpėje, kurioje labai daug anglicizmų, kaip vadinu – makaroninių kalbėtojų, kurie pina lietuvių ir anglų kalbas, girdime daug negerų pavyzdžių, kurie kartais – labai patogūs, gali labai skaudžiai pagriūti, už jų užkliuvęs.

Man atrodo, kad visada labai smarkiai save „pjoviau“ dėl kirčiavimo, bet, kai periodiškai pasiklausau savo pokalbių, ką dariau ir darau, kai ilsiuosi nuo savo darbo tiesioginiame eteryje, visada priekabiauju prie savo kalbos, ypač – prie klausimų formuluočių. Kartais atrodo, kad klausimą jau suformulavau, bet kažką dar pridėjau ir to klausimo nepagerinau. Stengiuosi kuo aiškiau formuluoti klausimus, o tai nėra lengva. Sakyčiau, kad vienas iš didžiausių iššūkių yra labai aiškiai paklausti, nieko nepridedant, kad pašnekovui būtų lengviau sugalvoti atsakymą, nes tiesioginiame eteryje kartais bijai tylos. Turbūt to bijo visi žurnalistai. Kai ta tyla pasidaro nejauki, bandai ją užkamšyti nereikalingomis frazytėmis arba visokiais „mm“, „aa“ – jie, sakyčiau, irgi yra mūsų kalbos negrynuoliai (juokiasi). Bet jie neišvengiamai atsiranda, kai tą tylą bandai užpildyti. Kartais pagalvoji, kad geriau yra nutilti, įkvėpti oro ir tada sakyti. Taigi dirbu, stengiuosi.

– Ar yra klaidų, kurių išmokote išvengti?

– Neabejotinai – žodis triejų. Tai yra skiriamasis klaipėdiečių žodis. „Esu dvidešimt triejų metų“ (juokiasi). Yra kirčių, labai patogių žemaičiams, Klaipėdos krašto gyventojams, kurie sako – màne, tàve, sàve. Šie kirčiai labai paūmėja, kai grįžtu iš viešnagės pas tėvus Klaipėdoje. Tada labai girdžiu ir klaipėdiečius, kurie atvažiuoja į Vilnių. Tie kirčiai yra be galo patogūs. Kartais aš pati save gaudydavau, ypač tikrindama tekstus su kalbininkėmis. Pasijuokdavome, kad vėl išlindo mano klaipėdizmas.

Mano „peilis“ visada buvo ir bus kirčiavimas, nes lietuvių kalboje yra netikėčiausių taisyklių. Gali kliautis kalbine nuojauta, kolegų nuojauta, bet kuo, tačiau kartais net elektroniniai žodynai, kurie dažniausiai būna po ranka tiesioginio eterio metu, ir jie paveda. Gi net patys kalbininkai sako, kad ir jie ne visas taisykles žino ir būtinai turi pasitikrinti.

Yra tokių žodžių, kuriuos tiesiog išmokau kartodama, kartais išsirašydavau žodžius, kurie būdavo probleminiai, dirbdavau. Bet manau, kad nereikia užmigti, reikia dirbti toliau. Kai turiu laiko ir prisimenu, pasižiūriu – visada naudinga turėti tuos žodžius–„peilius“ pašonėje, užrašų knygelėje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...