captcha

Jūsų klausimas priimtas

Z. Kelmickaitė: tegul „nesvaigsta“ tie, kurie spjauna ant Lietuvos

Turime įsisąmoninti, kad savo šalį kuriame patys, ir neatstumti duodančio ar kuriančio, tvirtina etnomuzikologė, televizijos ir radijo laidų vedėja Zita Kelmickaitė, kurios apybraiža „Tolimi artimi Australijos lietuviai“ apdovanota „Pragiedrulių“ premija kaip geriausias televizijos dokumentikos projektas.
 
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Turime įsisąmoninti, kad savo šalį kuriame patys, ir neatstumti duodančio ar kuriančio, tvirtina etnomuzikologė, televizijos ir radijo laidų vedėja Zita Kelmickaitė, kurios apybraiža „Tolimi artimi Australijos lietuviai“ apdovanota „Pragiedrulių“ premija kaip geriausias televizijos dokumentikos projektas.

Z. Kelmickaitė sako, kad ją itin sužavėjo Australijos lietuvių paprastumas ir savanorystė. „Žmonės ten viską pasidaro patys. [...]. Ten nenueisi į jokias institucijas ir nepasakysi, kad mūsų kėdės paseno. Nepasakysi, kad mūsų stogas prakiuro. Visi turi susiburti ir sudėti pinigus. Prakiuro stogas – sudedam visi pinigus ir uždengsim stogą“, – pasakoja Z. Kelmickaitė, įsitikinusi požiūrio „nori kažko – malonėk pats“ teisingumu.   

Lietuvių bendruomenes ne tik Australijoje, bet ir Argentinoje bei Kolumbijoje aplankiusi LRT laidų vedėja tvirtina, kad užsienyje gyvenantiems lietuviams susiburti į bendruomenes labai svarbu.

„Negali būti vienas, kur tu bebūtum. Tegul „nesvaigsta“ visi, kurie šiandien spjauna ant Lietuvos. Jie niekam neįdomūs, tik lietuviams. [...] Jie visą gyvenimą [užsienyje] bus kitataučiai. Puiku, jei geras specialistas: gydytojas, talentingas programuotojas – jį griebs kiekvienas, bet į jį žiūrės kaip į darbo jėgą. Visada būsi kitas, visada būsi svetimas. O tam, kad nors šiek tiek galėtum paverkti ant peties, turi ateiti pas lietuvius“, – teigia Z. Kelmickaitė.  

Pocių šeima su manta atvyko į Australiją. 

– Ką Jums reiškia tai, kad buvote apdovanota „Pragiedrulių“ premija už geriausią televizijos dokumentikos projektą?

– Labai apsidžiaugiau, man tai tikrai svarbu. Žinote, kartais būna įvairių kalbų, būna, kad jau žinai, kas komisijoje, žmonės gali prieiti, kažką pasakyti. [Šįkart] nieko nežinojome. Buvo pateikta daugiau nei 70 projektų ir žmonės pastebėjo šį. Kai kas iš komisijos narių sakė, kad net ašarą nuvarvino, kai žiūrėjo. Tai labai smagu.

– Papasakokite, kaip kilo mintis imtis tokio projekto?

– Dabar ir internetas visagalis, ir LRT Lituanica taria savo žodį – mūsų programos matomos visame pasaulyje. Australijos lietuviai pamatė Kolumbijos lietuvius, pamatė, kad buvo nufilmuoti Argentinos lietuviai. Ir suveikė sveikas lietuviškas pavydas – o kodėl ne mus? Tada čia gyvenanti Australijos lietuvė Gaila Muceniekas (dabar ji vėl išvyko gyventi į Australiją, Lietuvoje praleido 20 metų) sako: žinote, Australijos lietuviai svarsto tokią galimybę, ar norėtumėt? Labai norėčiau, sakau, jeigu tik būtų, ką filmuoti. Pasižiūrėjau, kad bendruomenė galėtų būti įdomi. Australijos lietuvių bendruomenė pasiūlė, apmokėjo kelionę ir apgyvendino pas save. Ten praleidome tris savaites. Dėl mažiau laiko tikrai neverta važiuoti.

Lietuviai atvyksta į Australiją.

– Ką siekėte parodyti?

– Man visada įdomu, kaip lietuviai atsirado Australijoje ar bet kurioje kitoje šalyje. Man neįdomi mano pačios jausena. Korespondentai dažnai klausia, ką ten valgiau, ką gėriau, kaip buvau sutikta. Tai natūralūs turistiniai klausimai. Bet man įdomu, kaip žmonės ten atsirado, kaip išgyveno, kaip gyvena, ir būtent tas istorinis aspektas: kada jie atsirado, kaip jų tėvai gyveno. To ir siekiu, ir man tai yra pats įdomiausias aspektas.

Iškart pajutau, kad Australijos lietuviai yra kitokie. Galvoju, o kur tas kitoniškumas? Jie daug ramesni ir tokie labai paprasti, „nepasikėlę“. Kodėl taip yra? 1948 metais, kai buvo didžioji emigracija, atvykę į Australiją jie turėjo dvejus metus atidirbti valdžiai už tai, kad juos įsileido. Ir visiškai nesvarbu, kad jūs Lietuvoje buvote profesorė, kad buvote ministras pirmininkas ar dar kas nors. Jūs ten – darbo jėga, jūsų kortelėje įrašyta, kad jūs, kaip vyras, esate darbininkas, o moteris – tarnaitė.

Įsivaizduokite, mano herojai – tai buvo ir odontologė, ir žmonės, baigę Vytauto Didžiojo universitetą, su geromis specialybėmis – tapo niekuo. Jie turėjo nulipti nuo tų savo aukštų laiptelių. Jie tapo eiliniais Australijos piliečiais. Dvejus metus jie turėjo dirbti ten, kur reikėjo šaliai, o ne ten, kur jie norėjo. Ir geležinkelio bėgius tiesė, ir miškus, ir švendres kirto – dirbo juodžiausius darbus. Bet jie žinojo, kad dvejus metus atidirbs, o tada gaus leidimą – eik, kur nori, dirbk, kur nori, gyvenk, kur nori. Matyt, tie dveji metai priverstinės lygiavos žmogaus galvosenoje ir gyvenime labai smarkiai viską surėdo. Kai man kokie nors pašalpų gavėjai dejuoja, manau, kad kiekvieną vakarą, išėjusi į miestą, turėčiau juos matyti visus krutančius, renkančius popierius, šluojančius.

Nežinau, ar viską sugebėjau perteikti, bet tai reikia net neperteikti, o rėkte rėkti – žmonės ten viską pasidaro patys. Nori bažnyčios – pasistato. Vienintelė Australijos lietuvių bažnyčia Adelaidėje dabar yra jų išlaikoma. Visi kiti bažnyčias nuomojasi. Tokie dalykai vienija žmones. Supranti, kaip jiems reikia susitikti. Pavyzdžiui, lietuvių klubai. Ten nenueisi į jokias institucijas ir nepasakysi, kad mūsų kėdės paseno. Nepasakysi, kad mūsų stogas prakiuro. Visi turi susiburti ir sudėti pinigus. Prakiuro stogas – sudedam visi pinigus ir uždengsim stogą.

Nori mokyklėlės, nenueisi į Švietimo ministeriją ir nepasakysi: žinote, mes reikalaujam savo teisių, mums reikia, kad stovėtų [mokykla]. Ta mokyklėlė bus, jeigu jūs susidėsite pinigėlius, išmokėsite algas mokytojams, bet tai yra savanorystė. Jie pamatė, kad be savanorystės nieko negali daryti. Ką jūs mokat? Mokat darbelius? Prašom, būsit darbelių mokytojas. Moku dainuoti, vadinasi, vaikus pamokysiu dainuoti. Ateisiu kiekvieną šeštadienį ir tuos dalykus padarysiu.

Melburne pamačiau jau dabartinių emigrantų. Jie – labai protingi, simpatiški žmonės, išsilavinę, dirba gerus darbus. Visi renkasi kas antrą savaitę tam, kad išlaikytų lietuvybę, tam, kad šnekėtų lietuviškai, kad jų vaikai tarpusavyje šnekėtų lietuviškai. Vaikiukai mažiukai, bet jie jau tą reikmę sąmoningai supranta. Adelaidėje yra vienintelis toks Australijos lietuvių muziejus. Ten saugomos ir nuotraukos, ir daiktai, kad būtų galima parodyti beaugantiems vaikiukams viską: kaip tėvai margino margučius, ar kaip atrodė lietuvių kariškių uniformos, apdovanojimai. Noriu pabrėžti – už nieką niekas negauna pinigų, viskas vyksta savanoriškai.

Matai amžiną darbą, nes negali sustoti. Jeigu esi protingas, jeigu kažkuo rūpiniesi – turi nuolat galvoti apie ateitį. Kitas dalykas – supranti, koks yra poreikis būti lietuviu. Įsivaizduokit, kiekvieną sekmadienį jie visi renkasi vien dėl to, kad suvalgytų cepelinų. Nepasakysi, kad jie tingi namie virti cepelinus. Ne, jie išsiruošia, pasipuošia ir atvažiuoja suvalgyti tų cepelinų, kuriuos išverda šeimininkės. Lietuvių klube Melburne moterys po 20 metų verda tuos cepelinu ir jos už tai nieko negauna. Visi nori prisidėti, tai atneša iškepę pyragų, juos parduoda. Obuolių pyragas, keksas – žmogaus indėlis į bendruomenę. Supjausto gabalėliais ir visi atėję perka už dolerį, už du. Ir tas pinigėlis eina bendruomenės tikslams.

Lietuviai kerta nendres. Atvykus į šalį du metus tekdavo dirbti valstybės paskirtus darbus. 

– Kodėl čia gyvenantiems lietuviams svarbu pamatyti šį dokumentinį filmą? Kad suprastų, jog šaliai reikalingas ir jų indėlis?

– Daugelis, pamatę filmą ar „Ryto suktinio“ laidas apie Australijos lietuvius, man skambindavo ir sakydavo: Jėzau, kaip graudu, kokie jie nelaimingi, kad neturi Lietuvos, gal aš galėčiau jiems tautinius drabužius padovanoti? Žmonės iš tikrųjų reagavo. Manęs troleibuse klausdavo: o kada bus, ar dar bus apie Australijos lietuvius? Atsirado giminių, kurie irgi skambino ir sakė: oi, atrodo, kad čia mano pusbrolis, ar galėtumėte duoti telefoną? Pamatai, kaip išdraskyta buvo mūsų šalis ir kad mūsų žmonėms rūpi, o kaip gi ten įsikūrė lietuviai.

Visi prikando lūpą, kai pamatė, kad ne Australijos valdžia jiems viską davė ir kad jie nieko nereikalauja. Nori kažko – malonėk pats. Nori lietuvių kunigo – pasikviesk, susimokėk pinigą. Žmonėms didelis dalykas yra lietuvių kunigas. Sidnėjuje pamaldos vyksta lietuvių klube, jas veda lenkų kunigas, nes nėra kunigo lietuvio. Supranti, kad jeigu nori, kad svetur būtų sukurta stipri bendruomenė, turi dirbti, o ne kokia nors valdžia turi tai padaryti. Ta savanorystė yra tikrai kažkas unikalaus. Patys susiburia, susineša. Niekas neliepia.

– Aplankėte net keturis miestus. Svetima šalis, neįprastas klimatas ir didelis krūvis. Iš kur turite tiek energijos?

– Visi žino, kad esu darboholikė, ir tai, ką darau, darau su didele meile. Nesu nei reportažo, nei interviu rengusi apie tai, kas man būtų neįdomu. Ir niekas gyvenime man nėra įsakęs ką nors daryti. Visada darau tai, ką myliu, ir, jei imuosi, turiu įsimylėti iš karto. Ne trupučiuką pamylėti, bet aistringai. Tik tada gali būti geras rezultatas. Visada žmoguje ar reiškinyje ieškau, kas yra gražaus. Net jei yra nepozityvių dalykų, gal prabėgom duosiu suprasti, kad žinau apie tai, bet mano prioritetas – dalykas, apie kurį verta kalbėti.

– Rengėte pasakojimus apie Kolumbijos, Argentinos, Australijos lietuvius. Kodėl Jums svarbu pasakoti apie lietuvių gyvenimus svetur?

– G. Mucineikas mama kaip tik pasakojo, kaip jos mama su septyniais vaikais išbėgo iš Lietuvos. Jūs dabar taip galėtumėt? Pasiimate septynis vaikelius ir drožiat sau į Australiją, kur nežinia kas yra. [...]

Žinojimas, kad kažkur kitur yra tavo kraujo brolių, labai svarbus. Šaknys, atrodo, tos pačios, o kokie skirtingi medžiai išdygsta. Skirtingas žmonių pasiryžimas, skirtingas požiūris į gyvenimą. Pvz., ten labai daug pozityvo. Neišgirdau, kad jų valdžia bloga, jie net nediskutuoja. Jie yra savo šalies piliečiai. Ne taip, kaip mes. Mums visiškai vienodai. Galvojam: ai, vis tiek nieko nebus, ir nieko nedarom.

– Kokių dar šalių tokiais tikslais planuojate aplankyti?

– Dabar kaip tik vyksiu į Mančesterį kelioms dienoms. Vietos vyresniųjų bendruomenė apmoka kelionę, kad pasižiūrėčiau, ar jie verti būti nufilmuoti. Ir, jeigu jie man pasirodys įdomūs, o tuo aš neabejoju, tada, kai jiems bus patogu, skrisime filmuoti laidos. 

Pasaulis dabar toks atsivėręs. Reikia ieškoti. Kiekvieno žvilgsnis bus kitoks. Žiūrėkit, Vytaras Radzevičius važinėja [po pasaulį] – jo žvilgsnis yra vienoks. Mūsų televizijos „Emigrantų“ žurnalistai dirba labai gerai, žiūri kaip tik į naująją emigraciją – jų kitoks žvilgsnis. Mane labiau domina istorinis žvilgsnis, kontekstas.

G. Muceniekas močiutė su septyniais vaikais iš Lietuvos išvyko į Australiją. 

– Ko pati išmokote ir pasisėmėte šiose kelionėse?

Tų žmonių gyvenimai man yra įvairiaspalvė lauko gėlių puokštė. Visokia: ir pasišiaušusi, ir kvapni, ir dygi, ir labai švelni, ir gležna. Daug pamatai. Visiems būtų pravartu nuvažiuoti, jei leidžia galimybės. Daug kas klausia, ar ten žmonės taupo. Labai taupo, visur, visuose kraštuose. Pamatai, kad žmonės visur gyvena sunkiai. Visiems atrodo, kad išvažiavai svetur ir semi pinigus „šiupeliais“.

Skulptoriaus Fausto Sadausko žmona, kuri iš Lietuvos išvyko dėl meilės savo vyrui, buvo gydytoja ir dienom naktim dirbo, kad galėtų perlaikyti egzaminus ir dirbti gydytoja Australijoje. Atrodo, jai tik šitie dalykai terūpėjo. Turi dirbti, jeigu nori pasiekti. O čia mūsiškiai be atodairos, atrodo, siekia tik turto. Ten žmonėms paprastai pakanka ir nelabai didelių namų. O kiek mūsiškių dejuoja, kad blogai gyvena? Bet pasižiūrėkit, ta bobutė juk gali eiti į mažesnį butą. Ten didelių būstų atsisako, senatvėje pereina į mažesnius.

Svarbus dalykas – žmonės galvoja apie senatvę, apie tai, kas bus. Australijos valdžia lietuvių bendruomenei išskyrė sklypą socialinėms reikmėms. Tada lietuviai racionaliai pagalvojo ir pastatė 17 kotedžų – lietuvių sodybą senjorams. Ten gyventi priimama nuo 65 metų. Už kotedžą sumokate 30 tūkst. dolerių, bet jo negalite niekam atiduoti, išnuomoti. Ten gyvenate, mokate labai mažus mokesčius. Turite savo sodelį, bendrą didelę patalpą bendruomenės susirinkimams. Jeigu numirštate po pusmečio, giminėms atiduodama dalis pinigų, jei po metų – nieko nebeatiduodama. Kol žmogus gali save aptarnauti, turi kur gražiai gyventi. Sudaryta galimybė bent 17 žmonių būti drauge.

– Ar nejuntate, kad apie Lietuvą svetur gyvenantys tautiečiai kalba šilčiau, nei gyvenantys Lietuvoje? Kodėl taip yra?

– Nes jiems reikia laikytis drauge. Negali būti vienas, kur tu bebūtum. Tegul „nesvaigsta“ visi, kurie šiandien spjauna ant Lietuvos. Jie niekam neįdomūs, tik lietuviams.

– Ko mums reikia, kad išmoktume labiau mylėti savo šalį?                        

– Turime įsisąmoninti, kad joks dėdė nieko mums nepadovanos ir neatneš. Turime vadovautis racionaliu mąstymu ir naudotis galimybe patiems kurti savo šalį. Turėtume nespjauti ant duodančio ar kuriančio. Štai, ateina žmogus ir sako – norėčiau pastatyti mokyklą. Visi galvoja: matai, koks „bagotas“, neturi, kur pinigų dėti, „suskis“. Matai, užsimanė čia prieš visus pasipuikuoti. Kas tavęs prašo tų pinigų? Sėdėk atsisėdęs, geriau su savo boba nuvažiuotum kur pasišildyti saulėje.

Tol, kol bus tokių kalbų, bus ir pavojus, kad išnyksi kaip dūmas. Tavęs ten [užsienyje] niekam nereikia. Tie, kurie svaigsta, kad ten yra svarbūs, nėra svarbūs. Jie visą gyvenimą bus kitataučiai. Puiku, jei geras specialistas, gydytojas, talentingas programuotojas – jį griebs kiekvienas, bet į jį žiūrės kaip į darbo jėgą. Visada būsi kitas, visada būsi svetimas. O tam, kad nors šiek tiek galėtum paverkti ant peties, turi ateiti pas lietuvius.

Išsilavinę, daug pasiekę, žinomi lietuviai visada gražiai elgiasi su bendruomenėmis. Net jei neturi laiko dalyvauti tiesioginėje veikloje, skiria pinigų, su pasididžiavimu puikuojasi. Juk geriau puikuotis, kai kitoje šalyje sako: oi, čia tie lietuviai, kurie talentingi, čia tie, kurie darbštūs, o ne: ai, ten tie, kur amžinai vagia, ten tie tinginiai. Mes kuriame savo kraštą, niekas mums jo nesukurs.

Tolimi artimi Australijos lietuviai:

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tavo LRT

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...