captcha

Jūsų klausimas priimtas

40-metį švenčiantis A. Šležas: patekti į „Lietuvos rytą“ man buvo garbė

Devynerius metus Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipoje praleidęs, tačiau profesionalaus krepšininko karjerą jau baigęs 40-metį švenčiantis Andrius Šležas gražiausius savo karjeros laikus sieja būtent su sostinės komanda.
S. Žiūros (BFL) nuotr.
S. Žiūros (BFL) nuotr.

Devynerius metus Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipoje praleidęs, tačiau profesionalaus krepšininko karjerą jau baigęs 40-metį švenčiantis Andrius Šležas gražiausius savo karjeros laikus sieja būtent su sostinės komanda.

Su „Lietuvos rytu“ 2005-aisiais Europos taurės čempionų, o 2007 m. vicečempionų vardą iškovojęs krepšininkas kvietimą į Vilniaus klubą vadina bene svarbiausiu karjeros įvykiu.

Kalbėdamas apie ateities planus buvęs sportininkas neslepia, kad dairosi trenerio darbo. Nors rugpjūtį pradėjęs vadovauti „Trakų“ ekipai prieš kelias savaites ją jau paliko, juokaudamas A. Šležas teigia, kad tai tik pirmas blynas, kuris dar nieko nereiškia.

– Kaip jaučiatės dabar, jau nebe pats žaisdamas krepšinį, o žiūrėdamas į jį iš šono, vadovaudamas komandai? –15min.lt paklausė A. Šležo.

– Rugpjūtį pradėjau treneriauti, o prieš dvi savaites mane atleido, taigi sunku pasakyti, kaip man sekasi (juokėsi). Kodėl atleido? Kol kas nežinau, klubas dar nieko nekomentavo. Bet tai dar tik pirmas blynas, kuris dar nieko nereiškia. Jei atleis dar keli – tada gal ir susimąstysiu (juokiasi).

– Palyginti neseniai baigėte sportininko karjerą, ar sunku įprasti gyventi kitokiu ritmu?

– Krepšinio tikrai pasiilgstu, norėčiau pažaisti bent jau su draugais. Jie skambina ir kviečia žaisti ar miesto, ar veteranų lygoje, tačiau man vėlyvas laikas, todėl kol kas neprisijungiau prie jų.

Kai treniravau „Trakus“, turėdavau galimybių pamėtyti į krepšį su komanda, žaidėjai kartais norėdavo ir pakonkuruoti, tačiau profesionaliai jau nebežaidžiu ir, aišku, to pasiilgstu.

– Ar su komandų draugais ryšiai išlikę, su kuriais iš jų dar bendraujate?

– Taip, bendraujame, sakyčiau su kone visa savo karta daugiau ar mažiau bendrauja. Palaikau ryšius su Andriumi Giedraičiu, Ramūnu Šiškausku, Gintaru Kadžiuliu, Robertu Javtoku, tačiau labai ko nors išskirti negalėčiau, visa komanda likome draugais.

– Kaip ir kodėl pasukote krepšininko keliu?

– Galima sakyti, kad taip susiklostė natūraliai. Būdamas vaikas lankiau ir lengvosios atletikos, ir krepšinio treniruotes. Kuria kryptimi galiausiai sukti, teko apsispręsti 7-oje klasėje, lengvosios atletikos treneris norėjo, kad Panevėžio sporto mokykloje stočiau į lengvąją atletiką, krepšinio treneris – kad į krepšinį. Taip nutiko, kad į sporto mokyklą važiavau su krepšinio treneriu, tai jis į krepšinį mane ir užrašė (juokiasi). Ir to visai nesigailiu.

– Ar turėjote jaunystėje krepšininką, į kurį lygiavotės?

– Na, visų pirma, aišku, autoritetu buvo kone visi tų gerųjų laikų „Žalgirio“ krepšininkai su Arvydu Saboniu priešaky. Tačiau lygiuotis galima buvo kone į visus: Valdemarą Chomičių, Rimą Kurtinaitį ir kitus. Kiek vėliau pradėjau žiūrėti ir į užsienio žvaigždes, kai visi žavėjosi Michaelu Jordanu, man labiau patiko Earvinas „Magic“ Johnsonas.

– Kokias karjeros akimirkas laikote įsimintiniausiomis?

– Na, jų yra tikrai ne viena. Visų pirma, vienu didžiausiu savo laimėjimų laikau kvietimą į „Lietuvos ryto“ komandą. Esu iš mažo miestelio Joniškio, prieš tai žaidžiau antros lygos klube, o kvietimas į tokią komandą man buvo tikrai labai didelė garbė.

Po trejų metų sekė dar vienas labai svarbus pasiekimas – su „Lietuvos rytu“ tapome šalies čempionais. Kai 2000-aisiais būdami jauna, bet ambicinga komanda netikėtai finale įveikėme „Žalgirį“, buvo itin didelis įvykis. Emocijos liejosi per kraštus.

Aišku, svarbiausia paminėti visai komandai ir kiekvienam žaidėjui labai svarbų 2005-ųjų metų pasiekimą – Europos taurę. Tai jau buvo visai kas kita – kitoks mastas, per kūną net šiurpai ėjo (juokiasi). Tiek žiūrovų, tiek palaikymo... Labai gera prisiminti.

– Kalbant apie asmenines pergales, ar neapmaudu, kad taip ir nepavyko iškovoti LKL „Žvaigždžių dienos“ snaiperio vardo?

– Pastaruosius tris kartus, kai dalyvavau, pralaimėjau finale. Visus tris kartus mane įveikė klaipėdiečiai (juokiasi). Vis dėlto guodžia tai, kad snaiperio konkurso rekordas vis dar priklauso man. Tuo pasigirti dar galiu.

O šiaip man maloniausia buvo tai, kad 2006 metų LKL finalo serijoje buvau pripažintas naudingiausiu žaidėju.

– Kalbant apie ateitį, ar ketinate ją ir toliau sieti su krepšiniu, ar vis dėlto turite ir kitų planų?

– Didžiąją dalį gyvenimo praleidau krepšinyje, todėl ketinu tai tęsti ir toliau. Norėčiau jaunajai kartai perduoti tai, ko pats išmokau iš kitų, žaisdamas su aukšto lygio krepšininkais. Taigi linkstu prie trenerio darbo.

Aišku, jei išmes dar kelis kartus, gal ir numosiu ranka (juokiasi).

– Į kuriuos trenerius norėtumėte lygiuotis? Kurie treneriai dabar geriausi?

– Visa Europa stebi Željko Obradovičiaus darbą, sutinku, kad jis labai geras strategas. Taip pat galėčiau paminėti Ettore Messina. Tačiau labiausiai man imponuoja Davidas Blattas, kuris, tą patvirtina ir jo buvęs asistentas Kęstutis Kemzūra, išties labai protingas strategas, moka nuteikti komandą ir priimti teisingus taktinius sprendimus.

Iš lietuvių pirmiausia įvardinčiau Joną Kazlauską. Mačiau jį iš žaidėjo pusės, su juo dirbti buvo labai įdomu. Jis tuo pat metu moka būti ir griežtas, ir teisingas, o kartu ir draugas.

– Kaip ketinate švęsti šią sukaktį? Gal esate suplanavęs ką ypatingo?

– Sakoma, kad 40-ečio švęsti negalima, leidžiama tik sveikinimus priimti (juokiasi). Pats švęsti neplanavau, bet draugai, aišku, tokios progos nepraleis. Jau sakė man, kad net jei nekviesiu, tikrai atvažiuos. Taigi leido suprasti, kad švęsime.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close