captcha

Jūsų klausimas priimtas

B. Vanago ir A. Juknevičiaus išvados po Dakaro skirtingos

Lenktynininkas Benediktas Vanagas aiškina, kad viena priežastis, kodėl jis dalyvauja Dakare, yra asmeninės ambicijos, o kita – noras atstovauti savo šaliai.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Lenktynininkas Benediktas Vanagas aiškina, kad viena priežastis, kodėl jis dalyvauja Dakare, yra asmeninės ambicijos, o kita – noras atstovauti savo šaliai.

„Blogas karys, kuris nenori būti generolu. Dakaras yra sunkiausios pasaulyje lenktynės, tai savotiškas Everestas, aukščiausia viršūnė automobilių sporte, kur galima būtų patekti. Antras dalykas – mes atstovaujame šaliai. Tikrai norisi parodyti lietuviams, kad mes, net ir būdami mažos šalies atstovai, galime daryti didelius dalykus ir būti konkurencingais su visais kitais pasaulyje. Ir jeigu mes galime bent šiek tiek kilstelėti lietuvio mentalitetą – tai tikrai verta daryti“, – apie motyvaciją Dakare sako lenktynininkas B. Vanagas.

Pokalbis su Dakaro finišą sėkmingai pasiekusiais lenktynininkais Antanu Juknevičiumi ir Benediktu Vanagu – laidoje „Dėmesio centre“.

– Kokios Jūsų pačių išvados po šių lenktynių?

B. Vanagas: išvados yra tokios, kad tai – trečiasis mano finišuotas ralio maratonas. Rezultatą turime 3:0 Dakaro naudai. Tiksliau mūsų naudai, Dakaro nenaudai.

– Turite omeny tai, kad finišą pasiekėte visus tris kartus?

– Taip. Šiuo atveju tai tikrai geras rezultatas. Bet man asmeniškai kiekvienas Dakaras buvo visiškai kitoks ir atnešantis visiškai kitokią informaciją. Mes labai tolygiai tobulėjome, greitėjome. Dabar pagrindinis uždavinys – susisteminti visą informaciją, kurią gavome šio Dakaro metu, ir pradėti ruoštis kitam ralio maratonui.

– Kitas ralis tikrai bus. Jūs, kaip suprantu, jau nebekeliate sau šio klausimo?

– Savęs to klausimo neklausiu, bet žmogus planuoja – Dievas juokiasi. Tai dabar sunku pasakyti, kaip bus iš tikrųjų. Bet kaip sakoma, kas atsitinka vieną kartą, nebūtinai pasikartos, bet kas nutinka du kartus – greičiausiai bus ir trečią.

A. Juknevičius: tai jau penktas mano ralis, įskaitant tuos, kurie vyko Afrikoje. Aš, taip pat kaip ir Benediktas, iš karto galvoju apie ateities Dakarą. Esame dar jauni, parako statinėse dar yra, tai tikrai nesustosime. Kiekvienas Dakaras yra savotiškas laiptelis aukštyn. Žinoma, tikimės, kad gal turėsime didesnę paramą, gal pasiseks turėti panašų automobilį kaip Benedikto. Tuomet irgi galėtume važiuoti, o ne remontuotis trasoje.

– Kadangi tai yra techninis sportas, tai, akivaizdu, daug ką lemia ne tik lenktynininkas, bet biudžetas, pasiruošimas, vadyba. Iš principo kalbant, Lietuvoje, trijų milijonų žmonių šalyje, galima surinkti tokį biudžetą, kad pati komanda važiuodama į Dakarą sau keltų uždavinį patekti į penketuką ar bent į dešimtuką geriausių?

B. Vanagas: jeigu mes kalbame apie penketuką, aš nemanau, kad Lietuvoje yra tiek žmonių, turinčių informacijos, ką reikia padaryti, kad būtume penketuke. Manau, kad mums dar reikia padirbėti. Bet judame pirmyn, nes, manau, kad su kiekvienu Dakaru tas informacijos kiekis didėja. Jeigu mes šnekame apie biudžeto galimybes – taip, Lietuva stipriai mažoka.

– Jūs ir viešai skelbėte, kad Jūsų šio Dakaro biudžetas buvo apie 800 tūkst. eurų, ar ne?

– Taip, įskaitant ir automobilio įsigijimą. O tai sudarė beveik pusę biudžeto. Bet atsižvelgiant į augantį visuomenės susidomėjimą Dakaru, galime galvoti apie kur kas didesnį finansavimą ateityje. Bet aš būtent turiu omenyje potencialius partnerius ir investuotojus, nes tikrai nemanau, kad kas nors labdaringai skirtų didžiulius pinigus Dakarui. Neatsirastų tokių, kas sakys „imk štai pinigus ir važiuok“. Mūsų komanda šiais metais jau pradėjo tarptautinę komunikaciją.

– Antanai, kaip Jūs matote galimybę Lietuvoje surinkti tiek pinigų, kad galėtumėte varžytis su stipriausiais?

– Reikia labai dirbti šiuo klausimu. Džiugu, kad Benediktas rodo pavyzdį, kad galima susirinkti tokius pinigus. Man toks biudžetas kol kas yra tik svajonė. Mūsų komandos biudžetas buvo mažiau nei 140 tūkst. eurų, įskaitant automobilio vertę. Tai tikrai kuklus biudžetas. Bet mes automobilį darėme patys. Antrą kartą to turbūt nekartočiau. Žinoma, turėjome tokios vilties, kad patys pasigaminsime automobilį ir viskas bus gerai, viską žinosime. Bet iš tikrųjų pačiam kurti automobilį yra labai sunku ir rizikinga. Reikia kelių metų bandymų ir tikrinimų.

– Benediktai, Jūsų sėkmės istoriją šiame Dakare geriausiai iliustruoja tas vienas etapas, kuriame buvote ketvirti. Tuomet sulaukėte nemažai dėmesio ir iš dalyvių, ir iš organizatorių, žiniasklaidos atstovų. Galbūt tam tikras planas galėtų būti, o gal tokį jau turite, kada nors tapti komandos lenktynininku? Turiu omeny gamyklinės komandos lenktynininku, kuris tuo užsiima profesionaliai ir gauna atlyginimą.

– Gyvenime pilna netikėtumų. Bet tendencijos yra tokios, kad turi parodyti labai gerą rezultatą tam, kad būtum norimas. Kitas dalykas – rinkoje turi susidaryti situacija, kai yra labai gerai važiuojančių vakuumas. Natūralu, kad lenktynininkai iš labai didelių rinkų, ar didelių valstybių yra labiau norimi arba reikalingesni. Nes, kaip bebūtų, už viso to stovi verslas, marketingas. Nebent tu turi būti labai talentingas ir kur kas pranašesnis. Kaip bebūtų, manau, kiekvieno lenktynininko noras yra būti gamyklinės komandos atstovu, nes tai reiškia, kad gauni visiškai visus instrumentus, visą informaciją ir tau dirba didelis kiekis žmonių.

A. Juknevičius: įsivaizduokite, kaip tu gali važiuoti, kaip gali „minti pedalą“, kai tau dėl nieko neskauda galvos. O čia... važiuoji, kur nors su mašina trenki ir žinai, kad jau tūkstančio eurų nėra. Kiekviena smulkmena Dakaro kelyje trenkia per tavo kišenę, nes mašina juk tavo, tvarkytis reikės pačiam iš savo pinigų. Visa tai tave labai stabdo. Tai galime tik įsivaizduoti, kaip galima vairuoti ir kokiu atsipalaidavusiu būti, kai žinai, kad su mašina gali daryti ką nori.

– Dakaras – komercinis sportas. Formaliai nėra atstovaujama Valstybei, bet Jūsų aprangos labai lietuviškos. Pas vieną Vytis prie širdies, pas kitą – ant dešinio peties. Jūs Dakare save suvokiate kaip Lietuvos atstovus? Norisi įrodyti šiek tiek daugiau negu tik tai, kad esate geri lenktynininkai?

B. Vanagas: Yra trys pagrindiniai aspektai, kodėl aš ir mano komanda dalyvauja Dakare. Pirma, natūralu, yra asmeninė ambicija ir noras. Blogas karys, kuris nenori būti generolu. Dakaras yra sunkiausios pasaulyje lenktynės, tai savotiškas Everestas, aukščiausia viršūnė automobilių sporte, kur galima būtų patekti. Antras dalykas – mes atstovaujame šaliai. Tai yra tam tikra socialinė misija. Tikrai norisi parodyti lietuviams, kad mes, net ir būdami mažos šalies atstovai, galime daryti didelius dalykus ir būti konkurencingais su visais kitais pasaulyje. Manau, kad ta motyvacija tikrai matosi. Ir jeigu mes galime bent šiek tiek kilstelėti lietuvio mentalitetą – tai tikrai verta daryti. Trečias dalykas – manau, kad mes esame stipriai pamiršę Vytį, kaip simbolį. Simboliai yra labai stipri jėga. Ir pasižiūrėkime, kas yra Vytis – tai tikras lietuvis, profesionalas, kuris naudojasi įrankiais ir turi labai aiškią kryptį, kuria keliauja. Viskas yra labai paprasta – mums tiesiog reikia eiti į priekį ir nustoti inkšti. Sportas yra tik dalis Dakaro. Žinoma, svarbi dalis, bet yra daugybė kitų priežasčių, kodėl mes tai darome.

A. Juknevičius: Benediktas viską labai gražiai iš tikrųjų pasakė. Mes vis tiek esame lietuviai, esame patriotai, ir labai smagu, kai tu padarai kažką gero savo šaliai. Tai yra džiugu. Judame į priekį kaip Vytis.

– Esate dviese ir vis dėlto esate konkurentai. Tiek lenktyniaudami, tiek siekdami rėmėjų dėmesio. Nevertėtų suvienyti jėgas? Ar konkurencija yra tai, kas skatina eiti į priekį?

B. Vanagas: klausimas, kas yra jėgų vienijimas. Mes su Antanu jau daug metų esame labai geri bičiuliai. Manau, kad šiek tiek skiriasi mūsų požiūris į sportą. Ideologiškai. Mes šiek tiek skirtingai žiūrime į tuos pačius dalykus. Galiausiai iki šiol mes naudojame labai skirtingą techniką. Aš manau, kad mes ir taip labai nemažai kooperuojamės ir bendradarbiaujam. Konkurentais mus labiau stengiasi paversti žiniasklaida. Visi lenktynininkai trasoje yra konkurentai, bet tai netrukdo mums būti geriausiais draugais už trasos ribų.

A. Juknevičius: suvienijus jėgas, Benediktas pasidalintų biudžetu. Tai būtų labai gerai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...