captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Mugevičius apie krepšinį, moterų tenisą ir savo karjerą: „Esu viskuo patenkintas“

19-metis tenisininkas Lukas Mugevičius prisipažįsta esąs didelis krepšinio gerbėjas ir stengiasi nepraleisti nė vieno Lietuvos krepšinio rinktinės mačo, net jei pats būna išvykęs į užsienį.
T. Lukšio (BFL)nuotr.
T. Lukšio (BFL)nuotr.

19-metis tenisininkas Lukas Mugevičius prisipažįsta esąs didelis krepšinio gerbėjas ir stengiasi nepraleisti nė vieno Lietuvos krepšinio rinktinės mačo, net jei pats būna išvykęs į užsienį.

Tiesa, krepšininkų kovą dėl bronzos Lukui gali tekti nustumti į šalį, nes savaitgalį jo paties laukia rimti darbai – Daviso taurės Europos-Afrikos zonos antros grupės mačas su Bosnija ir Hercegovina.

Kartu su Ričardu Berankiu, Dovydu Šakiniu ir Laurynu Grigeliu Lukas kovos dėl istorinės galimybės žaisti pirmoje Daviso taurės grupėje.

„Visi suprantame mačo svarbą. Žinoma, didžiausia įtampa tenka Ričardui ir Laurynui, bet ir mes su Dovydu pasiruošę prisidėti. Tikslas vienas – laimėti“, – sako L. Mugevičius.

Į Prezidento taurės finalą patekęs L. Mugevičius rugpjūtį ATP reitinge buvo pakilęs į rekordines aukštumas – 797-ąją vietą. Šiuo metu vilnietis yra 818-oji pasaulio raketė.

Portalui 15min.lt L. Mugevičius teigė, jog į dideles pergales dar nesižvalgo – kol kas svarbiausia tobulėti. O už galimybę siekti savo svajonių ko gero perspektyviausias Lietuvos tenisininkas dėkoja talentingus Lietuvos sportininkus remiančiam Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondui, be kurio pagalbos, teigia Lukas, didįjį tenisą galėtų pamiršti. 

„Pats didžiausias AČIŪ M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondui už ilgametę paramą, be kurios nieko nepavyktų pasiekti. Nepavyktų niekur išvažiuoti ir net bandyti žaisti. Būtų sunku mūsų šeimai. Nesame labai pasiturintys, aišku, galime šiek tiek sau leisti, bet be šio Fondo paramos nelabai kas išeitų“, – kalbėjo L. Mugevičius. 

– Lukai, esate patenkintas, kaip klostosi Jūsų karjera?

– Aš, tiesą sakant, turbūt esu patenkintas viskuo. Treniruočių sąlygos puikios, fizinio pasirengimo vieta puiki. Džiaugiuosi tuo, ką darau. Nėra lengva, krūviai yra labai dideli, bet tuo mėgaujuosi. Laisvalaikio daug nelieka, bet tenisas tapo gyvenimo būdu, ir aš labai džiaugiuosi tuo, ką darau.

– Kada supratote, kad būsite tenisininku ir iš to gyvensite?

– Nuo mažų dienų tai žinojau. Nuo 10–11 metų. Nuo pirmų turnyrų, kai atsirado adrenalinas, intriga, ugnelė. Kai sportas tampa svarbiausiu dalyku tavo gyvenime, visą gyvenimu ir norisi su juo susieti.

– Ar yra planas B, jei kas nors nepavyks tenise?

– Apie tai niekad negalvojau. Planas B, žinoma, būtų mokslai. Bandysiu stoti į universitetą, nors dar nežinau, ką studijuočiau. Bet tai ir būtų planas B. Bet kol kas vadovaujuosi planu A (juokiasi). Mokslus su tenisu suderinti labai sunku. Nuolatinės treniruotes, turnyrai, kelionės, nuo ryto iki vakaro esi užimtas. Gal nesakysiu, kad neįmanoma, gal kažkam pavyksta, bet dažniausiai neįmanoma. Arba mokaisi, arba sportuoji.

– Ar tenisininkai – varžovai – gali būti draugai?

– Visi supranta, kad užsiimam tuo pačiu, kad visi esame varžovai. Draugysčių tarp tenisininkų paprastai nebūna. Visi nori to paties ir į tenisą eina ne draugų susirasti.

– Santykiuose su Lietuvos rinktinės nariais konkurencijos taip pat daugiau nei draugystės?

– Ne, su Lietuvos tenisininkais bendraujame artimai. Ypač su Laurynu aš artimai bendrauju. Beveik kiekvieną dieną. Su Ričardu gal rečiau, bet su juo dažniau Vilniuje pasimatome.

Konkurencija yra normalu. Kiekvienas siekiame pasiekti kuo daugiau, kiekvieno tikslas toks pats, todėl ir konkurencija yra. Kai susitinkame, smalsu būna pasižiūrėti, kiek kuris patobulėjęs. Pakalbame apie mačus, kaip kam sekėsi, kas pavyko ir kas ne, ypač jei būname žaidę su tais pačiais varžovais.

– Mėgstate analizuoti savo mačus ar geriau viską pamiršti ir judėti pirmyn?

– Visuomet analizuoju. Dažnai paklausiu kitų tenisininkų ar pažįstamų nuomonės, nes iš šono dažnai daugiau galima pastebėti. Reikia žinoti, ką reikia tobulinti, ką kitaip daryti.

– Kaip manote, žmonės Lietuvoje supranta tenisą?

– (Juokiasi) Man atrodo, žmonės mano, jog supranta, bet šitą sportą ne taip lengva kiekvienam perprasti. Mėgėjams atrodo, kad jie gerai supranta. Jei nesigilini, pažaidi trejus keturis metus, tai negali išmanyti labai gerai. Bet yra žmonių, pavyzdžiui, treneriai, su kuriais galima pakalbėti.

– O teniso publika Lietuvoje kokia?

– Prezidento taurės varžybose buvo labai daug žmonių. Tiek žmonių „Futures“ turnyruose labai mažai kur ateina. Noriu padėkoti, kad tiek žiūrovų atėjo ir palaikė. Tiek žmonių, kiek buvo Vilniuje, retai būna turnyruose, kuriuose dalyvauju.

– Dabartiniame Jūsų karjeros etape jau svarbu rodyti rezultatus ar vis dar svarbiausia – tobulėjimas?

– Apie dideles pergales tiek daug dar negalvoju, bet, aišku, nesinori pralaimėti. Norsi laimėti visus mačus, kuriuos žaidi. Bet ir mano tėtis-treneris sako, vis dar reikia galvoti į priekį, stengtis tobulėti, iš kiekvieno mačo išspausti kuo daugiau. Dar tobulėti ir tobulėti.

– Kartelė, kurią tenise lietuviams užkėlė Ričardas Berankis – labai aukštai?

– Labai aukštai. Ne tik Lietuvos tenisui, bet ir viso pasaulio standartais – kartelė labai aukštai. Patekti į antrąjį ar pirmąjį ATP reitingo šimtuką yra labai sunku. Kartais užsieniečiai klausia, kas yra geriausias Lietuvos tenisininkas. Pasakai, kad Ričardas, ir beveik visi jį žino. Šimtuko žaidėjais ne daug kas gali būti. Tai pasiekti labai sunku.

– R. Berankio dėka Lietuvos tenisas nėra egzotika?

– Žinote, labai daug žaidėjų neturime, bet pastaraisiais metas tenisas Lietuvoje labai populiarėja. Į akademijas vaikai eina masiškai. Kol kas turime du gerus žaidėjus, gal ir neužtenka dviejų, bet jau esame matomi.

– Ar Jums tenisas gali būti neįdomus?

– Ne. Sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti neįdomus. Tenisą žiūriu dažnai ir niekad nekyla noras išjungti. Nors... Galbūt moterų tenisas nebūna tiek įdomus kiek vyrų. Moterų tenisas yra kitoks. Vyrai žaidžia žymiai įvairiau, gudriau. Moterų tenisas man nelabai žiūrisi.

– Kurių tenisininkų mačus labiausiai patinka stebėti?

– Gaelis Monfilsas man labai patinka. Taip pat Novakas Džokovičius, Rogeris Federeris ir Aleksandras Dolgopolovas. Tai keturi žaidėjai, kuriuos labai patinka stebėti.

– Kas, be teniso, Jums dar įdomu?

– Kaip tikras lietuvis, domiuosi krepšiniu, sergu už Lietuvos rinktinę. Kaip tik dabar vyksta Pasaulio čempionatas, stengiuosi nepraleisti nė vieno mačo, net užsienyje būdamas. Visad domėjausi auto sportu. Dažnai nuvažiuodavome pažiūrėti ralio ar žiedinių lenktynių. Motosportas taip pat įdomus.

– Futbolas?

– Futbolas man, galėčiau pasakyti, yra visiškai neįdomus. Tik dėl kompanijos galėčiau eiti į rungtynes.

– Kitų sporto šakų atstovai dažnai keikia krepšinį ir jo nemėgsta, nes sugeria didžiausią dalį dėmesio, lėšų...

– Kur kur, bet Lietuvoje šito nepakeisi. Nežinau, kaip kitiems, bet krepšinis man labai įdomus. Ir krepšininkų turiu pažįstamų, visuomet grįžęs stengiuosi į „Lietuvos ryto“ rungtynes nueiti.

– Pats žaidžiate? Ar treneriai draudžia bandyti kitas sporto šakas, pavyzdžiui, ekstremalias?

– Apie slidinėjimą net negalime pagalvoti. Rizika didelė. Krepšinį mokykloje iki 14 metų šiek tiek pažaisdavau, bet vėliau nebe. Ir dėl traumų nerizikuoju, ir to laiko nelieka. Aišku, apšilimui krepšinį ar futbolą lengvai pažaidžiame, ypač su lietuviais besiruošdami Daviso mačams, bet per daug stengiamės nepiktnaudžiauti.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...