captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Motiejūnas atvirai – apie kovą su „Facebook“ piratais ir „Camaro“

Kartu su Lietuvos rinktine pasaulio krepšinio čempionato medalių link keliauja ir Donatas Motiejūnas. Netrukus 24-ąjį gimtadienį švęsiantis kaunietis su DELFI skaitytojais pasidalino savo mintimis apie rinktinę, savo asmeninį gyvenimą bei pomėgius.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Kartu su Lietuvos rinktine pasaulio krepšinio čempionato medalių link keliauja ir Donatas Motiejūnas. Netrukus 24-ąjį gimtadienį švęsiantis kaunietis su DELFI skaitytojais pasidalino savo mintimis apie rinktinę, savo asmeninį gyvenimą bei pomėgius.

Galbūt žiniasklaidoje Hjustono „Rockets“ puolėjas minimas kaip gana sudėtingo charakterio asmenybė, bet su DELFI D-Mo bendravo itin šiltai ir atvirai. Reikia pastebėti, kad kone visais klausimais krepšininkas turi tvirtą nuomonę ir nebijo jos reikšti.

Kauniečio veide iškart nušvinta šypsena, kai kalba pasisuka apie automobilius ar futbolą. D-Mo – aistringas Vokietijos rinktinės ir Miuncheno „Bayern“ sirgalius.

– Rinktinėje praleidžiate kone visą vasarą. Ar tarp žaidėjų neatsiranda trinties?, – DELFI paklausė D. Motiejūno.

– Daug kas manęs klausia: kaip apibūdintum žaidimą rinktinėje? Mes esame geriausi žaidėjai surinkti į vieną komandą. Sezono metu su savo klubo žaidėjais tu turi praleisti 10 mėnesių. Čia mes esame surinkti geriausi žaidėjai ir esame tikrai gera kompanija. Nėra tokio palyginimo, su kuriuo galėtum palyginti rinktinę. Tai yra kažkas nerealaus, visai kiti pojūčiai. Vien dėl komandos draugų, dėl sirgalių, dėl visko. Tu turi tuo mėgautis.

Nemažai žaidėjų, kalbėjau ir su Luisu Scola, sako: žaidžiau, žaidžiu ir žaisiu kiek galėsiu. Nes tai yra neįkainuojama patirtis ir smagu žaisti su šiais žaidėjais.

– Po draugiškų rungtynių prieš pasaulio čempionatą sakei, kad Lietuvos teisėjai turėtų leisti žaisti kiečiau, nes taip bus pasaulio čempionate. Buvai visiškai teisus.

– Jaučiau, kad tai ir bus. Vis tiek čia pasaulio čempionatas. Teisėjai iš įvairių šalių, vienose šalyse kontaktas traktuojamas vienaip, kitose – kitaip. Iš tikro tai turi prisitaikyti prie teisėjų. Aš jaučiau, kad taip gali būti. Kaip matote, žaidžiame beveik regbį.

– Aktyviai bendrauji su sirgaliais „Facebook“ tinkle, kuriame turi beveik 26 tūkst. sekėjų. Ar bendravimas socialiniuose tinkluose tau svarbus?

– Aktyvumas prasidėjo tik šiais metais. JAV populiaresnis yra „Twitter'is“. Šiais metais nusprendžiau atidaryti ir „Facebook“ paskyrą. Turėjau daug problemų, nes buvo prikurta daug netikrų profilių. Mano profilį ištrynė ir apie mėnesį neturėjau „Facebook'o“, neturėjau priėjimo prie draugų. Tai kažkiek apsunkino man gyvenimą. Bandžiau problemas spręsti pats, tačiau nepavyko.

Tuomet padėjo komanda. Komanda turi daugiau ryšių ir ji sugebėjo atkurti ne tik mano profilį. Buvo prikurta daug fanų puslapių – visi šie puslapiai buvo ištrinti. Buvo sukurtas mano oficialus puslapis, jis buvo patvirtintas ir visi mano sekėjai buvo sukelti į vieną profilį.

Anksčiau sirgaliai neturėjo tokių galimybių pamatyti, kaip krepšininkai ir kiti sportininkai gyvena. Manau, tai yra geras dalykas pamatyti, koks yra sportininkų gyvenimas, kaip jie dirba. Duoti gerbėjams kažką daugiau iš savo gyvenimo, aš manyčiau, yra svarbu.

– Nedaug krepšininkų pasižymi šiltu bendravimu su gerbėjais.

– Žmonės ateina žiūrėti tavo varžybų – tu turi jiems skirti kažkiek laiko. Po varžybų visada stengiuosi sustoti ir su fanais pakalbėti, pasirašyti ar nusifotografuoti. Nors iš komandos labai mažai žmonių tai daro. Jie tai priima vos ne kaip pašalinį dalyką, nors jie pamiršta, kad iš esmės tie žmonės mums atlyginimus moka.

Jie ateina mūsų varžybas, mus palaiko, už mus serga – tu turi jiems kažką atgal duoti, kad kitą kartą jie vėl ateitų.

– Ar sunku buvo prisitaikyti pirmą kartą atvykus į JAV?

– Vis tiek – kultūrinis šokas buvo. Hjustonas nėra labai kultūrinis miestas, nėra labai daug vietų, kur būtų galima išeiti. Be to – labai karštas klimatas ir viskas yra daugiau uždarai. Kultūrinis šokas buvo.

Tačiau aš nuo 18-os metų išvažiavau iš Lietuvos ir teko prisitaikyti Italijoje, kur tikrai buvo patys pirmi sunkiausi prisitaikymo metai. Toliau – kuo toliau, tuo lengviau būna. Man asmeniškai daug laiko prisitaikyti nereikia.

Sunkiausias – pirmas kartas, kai išvažiuoji. Nauji žmonės, nežinai, kaip elgtis. Tai užtrunka apie porą mėnesių. Tikrai, pirmieji mėnesiai būna labai sunkūs. Kai adaptuojiesi, gali važiuoti bet kur – bus kur kas lengviau.

– Ar po ilgesnės pertraukos grįžus į gimtąjį Kauną matosi pokyčiai?

– Kiek atsimenu, Šančiuose pirma juosta buvo neįmanoma važiuoti. Dabar kažkada pravažiavau – gatvės sutvarkytos. Tvarkosi po truputį – dėl to smagu.

Aišku, būtų smagu, kad tų dviejų „dangoraižių“ šalia „Akropolio“ neliktų – tai gadina miesto grožį.

Bet kokiu atveju Kaunas keičiasi kaip ir bet kuris miestas. Kažkada grįžau ir žiūriu, kad Laisvės alėjoje „Merkurijaus“ nėra. Net keista. Visą vasarą ten su mama, kai mažesnis būdavau, vaikščiodavau. Tačiau statomi nauji pastatai – gal ir gerai.

– Vairuoji sportinį „Chevrolet Camaro“. Kodėl pasirinkai būtent šį automobilį? Ar apskritai tau patinka automobiliai?

– Turbūt kaip ir kiekvienam vyrui – mašinos ir naujausios technologijos yra vieni pagrindinių dalykų. Žaisliukai. Mes augame ir mūsų žaislai keičiasi, kaip sakoma. Kodėl „Camaro“? Tai tas pats, kas rinktis tarp „Audi“ ir BMW. Tas pats yra „Mustang“ ir „Camaro“.

Jei vieną kartą dedi žingsnį link vienos pusės – niekada nežengsi į kitą. Man „Camaro“ labiau patiko. Jonas Mačiulius sako, kad jam labiau patinka „Mustang“. Sakau, čia tas pats, kas „Audi“ ir BMW – jei tau patinka „Audi“, tu niekada nepirksi BMW. J. Mačiulis sako: „Na, taip, man tas pats: man patinka „Camaro“ ir aš niekada nepirkčiau „Mustango“.

– Esi didelis futbolo gerbėjas. Kokią komandą palaikai? Ar turėjai galimybę JAV stebėti pasaulio futbolo čempionatą?

– „Bayern Munchen“!!! (dainuoja – DELFI). Buvome vasaros lygoje Orlande ir aš nuolat buvau nepatenkintas, nes visus pamėtymus, visas treniruotes mums padarydavo būtent tuomet, kai žaisdavo vokiečiai.

Ir aš pasakiau: baikite chebra, negali taip būti – aš noriu pamatyti varžybas. Kai vokiečiai žaidė su brazilais, spėjau pažiūrėti pirmas 20 min., kai buvo 2:0. Tada pradėjome eiti ir sekiau rezultatą internetu. Sakau: „2:0. 3:0, 4:0“. Mes einame gatve ir, kas sirgo už brazilus, sako: „Tu nusišneki!“ Sakau: „Pažiūrėkite, kas vyksta!“

Grįžau, peržiūrėjau rungtynes. Faina. Sergu už juos ir jau ne pirmus metus. Sirgau ir kai pusfinalyje pralaimėjo ispanams, jei neklystu.

– Ar tapus garsiu žaidėju ir persikėlus į NBA, atsisijojo draugai?

– Iš tikro pas mane niekada jų daug nebuvo. Turbūt daugiausiai jų atsisijojo, kai išvažiavau į Trevizą. Ir tėvai džiaugėsi, kad draugų žymiai sumažėjo. Liko tik tie, su kuriais praktiškai bendravau nuo mažens, ėjome į tą pačią mokyklą. Labai greitai atsisijojo.

Tie, kurie tikri draugai, ir paskambina, ir parašo, ir paklausia. O tie, kurie buvo tik tam, kad būti aplinkui – labai greitai dingo.

– Krepšininkai sulaukia daug merginų dėmesio. Ar teko susidurti su vadinamosiomis barakudomis?

– Stengiuosi į tai nekreipti dėmesio – visokių žmonių šiame pasaulyje yra. Tiesiog turi žinoti, turi mokėti atskirti. Mūsų jau toks darbas. Susitinkame ne tik su barakudomis, bet ir su žmonėmis, kurie nori tavo pinigus visur investuoti. Turiu omenyje, kad yra visokių žmonių.

– Ar neslegia nuolatinis žiniasklaidos dėmesys? Ypač čempionato metu.

– Čempionato metu įkeliu kelias nuotraukas ir atsiribojame praktiškai visi nuo visos žiniasklaidos, nes tai mums yra papildomas trikdis, kuris gali išmušti iš vėžių.

Tai neigiamos emocijos. Įsivaizduokite, jeigu iš interviu ištraukiame žodžiai ir parašomas visiškai nelogiškas straipsnis. Tai neigiamos emocijos tau ir jos tau gali atsiliepti varžybų metu. Stengiamės to vengti, nekreipti į tai dėmesio ir per daug ten nelįsti.

www.DELFI.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...