captcha

Jūsų klausimas priimtas

Šachmatų čempionė: jei vyrų ir moterų gyvenimo sąlygos taptų lygios, meistrų santykis pakistų

1987 metais dvidešimtmetė vilnietė Kamilė Baginskaitė tapo pasaulio jaunių šachmatų čempione. Čempionatas vyko Bagijo mieste Filipinuose. Kamilė akimirksniu tapo garsenybe. Apie jaunąją šachmatininkę rašė spauda, o merginoms ji tapo pavyzdžiu, kaip reikia siekti tikslo sporto šakoje, kurioje daugiausia pirmauja vyrai.
I. Juodytės (BFL) nuotr.
I. Juodytės (BFL) nuotr.

1987 metais dvidešimtmetė vilnietė Kamilė Baginskaitė tapo pasaulio jaunių šachmatų čempione. Čempionatas vyko Bagijo mieste Filipinuose. Kamilė akimirksniu tapo garsenybe. Apie jaunąją šachmatininkę rašė spauda, o merginoms ji tapo pavyzdžiu, kaip reikia siekti tikslo sporto šakoje, kurioje daugiausia pirmauja vyrai.

Po dešimties metų K. Baginskaitė ištekėjo už garsaus šachmatininko Aleksejaus Jermolinskio, kilusio iš Leningrado, ir išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Jos vyras du kartus yra tapęs JAV šachmatų čempionato nugalėtoju. Šią vasarą 47 metų šachmatininkė su dukrele Greta aplankė tėvus Vilniuje.

– Papasakokite, kaip jūs gyvenate JAV. Ar šachmatai tebėra jūsų didžioji aistra?

– Gyvenu Pietų Dakotoje. Treniruoju šachmatais besidominčių moksleivių grupes bendrojo lavinimo mokyklose. Tai 7–10 metų vaikai, kurių tėvai pageidauja suteikti jiems įvairiapusį išsilavinimą. Jie supranta, kad šachmatai ugdo loginį mąstymą ir intelektą.

Kita mano veiklos sritis – trenerės darbas internetu. Turiu mokinių, kuriuos mokau žaisti šachmatais bendraudama skaipu. Jie yra iš viso pasaulio.

– Turite 16 metų sūnų ir 11-os metų dukterį, kurių abu tėvai – garsūs šachmatininkai. Ar jie irgi šachmatų gerbėjai?

– Retai kurio žymaus šachmatininko sūnus ar dukra pasirenka šį kelią. Vaikai puikiai mato, kad šachmatai reikalauja viso laiko. Be to, iš šios veiklos nepragyvensi. Žaisdami gali išgyventi tik elitiniai šachmatininkai – visi kiti turi imtis trenerio darbo arba kitos veiklos.

– Kaip jūs pati susidomėjote šachmatais?

– Visai atsitiktinai. Pagalvojau, kad reikėtų lankyti kokį nors būrelį. Išgirdau berniukus kalbantis apie šachmatų būrelį ir nuėjau kartu su jais. Man buvo dešimt metų. Žirmūnuose veikė specializuota šachmatų mokykla, ten ir pradėjau. Žirmūnų 9–oji vidurinė mokykla, kurioje mokiausi, netgi turėjo specializuotą šachmatų klasę, kurios auklėtiniai po pamokų eidavo į tą mokyklą.

– Ar mergaitės ir berniukai buvo treniruojami atskirai?

– Ne, kartu. Man iki šiol gaila, kad šachmatai skirstomi į vyrų ir moterų žaidimą. Dabar moterys jau žaidžia ir vyrų turnyruose.

– Ar moterys gali būti lygiavertės varžovės?

– Sunku pasakyti, kaip susiklostytų, jeigu moterys namuose būtų išvaduotos nuo namų ruošos darbų ir vaikų priežiūros. Šachmatai yra žaidimas, kuriam reikia skirti labai daug laiko – net po 10–12 valandų per parą prieš varžybas. Be to, reikia itin didelės fizinės ir psichinės ištvermės. Tačiau jei vyrų ir moterų gyvenimo sąlygos taptų lygios, meistrų santykis pakistų.

– Ar jūsų tėvai, architektas ir vitražo specialistė, pritarė jūsų pasirinkimui gyvenimą paskirti šachmatams?

– Skeptiški jie buvo tik todėl, jog žinojo, kad iš šios srities užsidirbti duonai bus sunku. Kai aš buvau paauglė, mano tikslas buvo tapti pasaulio čempione. Tačiau patirtis rodo, kad laimėjimų lengviau pasiekia tie, kurių tikslas yra pirmiausia įveikti kurį nors nedidelį etapą

– Kada supratote, jog kovosite dėl pasaulio čempionės vardo?

– Nesupratau. Tiesiog savaime taip nutiko, kai pasaulio jaunių čempionate Filipinuose laimėjau turnyrą. Tačiau pradėjau studijuoti dailėtyrą Vilniaus dailės akademijoje, užuot visiškai susikoncentravusi į šachmatus. Gyvenimas susidvejino, kai baigiau studijas ir ėmiau žaisti profesionaliuose turnyruose. Tapo aišku, kad iš šachmatų išgyventi gali, jei esi pasaulio dešimtuke, o aš buvau tik 30-ke. To neužteko. Ėmiau blaškytis ir vėl tapau studente – nusprendžiau studijuoti dizainą.

Studijuodama galvojau, kad studijuoju tik todėl, jog turėčiau diplomą, o paskui dirbsiu trenere Vilniaus šachmatų mokykloje, bet neįvertinau to, kad, atėjus Nepriklausomybei, šachmatų sportui jau nebuvo teikiama tiek daug reikšmės, kaip anksčiau. Būdama 28-erių susipažinau su Aleksejumi, savo būsimu vyru, ir po poros metų išvykau į Ameriką.

– Kuris iš jūsų buvo žinomesnis?

– Skirtingais periodais būdavo skirtingai. Retsykiais žaisdavau profesionaliuose turnyruose, vėliau daugiau treniruodavau. Mano vyras turnyruose rungtyniavo daugiau. Kita jo veiklos sritis – šachmatų turnyrų komentavimas internetu. Mūsų veiklos erdvė buvo skirtinga, nors abu ir esame šachmatininkai. Kai gimė vaikai, daug laiko privalėjau skirti šeimai.

– Ar namuose jūs abu žaidžiate šachmatais?

– Oi, ne, to jau tikrai būtų per daug. Šachmatai ir taip užima didžiąją dalį mūsų gyvenimo.

– Kuris laimėtų, jei žaistumėte?

– Visaip gali nutikti. Nemanau, kad jis labai trokštų žaisti su manimi (juokiasi).

– Koks žmonių tipas renkasi šachmatus?

– Manoma, kad šachmatininkai dažniau būna linkę į matematiką ir kitus tiksliuosius mokslus, bet tai nebūtinai tiesa. Esu sutikusi šachmatininkų, kurie domėjosi literatūra arba studijavo filosofiją. Tačiau šachmatininku niekada netaps toks vaikas, kuris nuoširdžiai šiuo žaidimu nesidomi, nes šachmatai reikalauja pernelyg daug pastangų ir meistriškumo neįmanoma pasiekti priešokiais.

– Ar gyvendama JAV esate kokiais nors atvejais esate patyrusi diskriminaciją?

– Ne, nesu, nes bendrauju su intelektualiais žmonėmis. Šachmatai yra sritis, kurioje ryšiai ir bendravimas užmezgami kitais principais.

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...