captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Gudzinevičiūtė: po Nankiną vaikščiojome išdidūs

Tris kartus Nankine skambėjo Lietuvos himnas, dar penkis sykius mūsų šalies sportininkai stovėjo ant prizininkų pakylos. Pasak Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės, kai kurių šalių atstovai nustebę net perklausdavo, sužinoję, kiek apdovanojimų pelnė mūsų šalies sportininkai.
LTOK nuotr.
LTOK nuotr.

Tris kartus Nankine skambėjo Lietuvos himnas, dar penkis sykius mūsų šalies sportininkai stovėjo ant prizininkų pakylos. Pasak Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentės Dainos Gudzinevičiūtės, kai kurių šalių atstovai nustebę net perklausdavo, sužinoję, kiek apdovanojimų pelnė mūsų šalies sportininkai.

„Vaikščiojome labai išdidūs ir patenkinti, kad galime pasigirti, jog laimėjome tiek daug medalių“, – prieš uždarymo iškilmes Nankine šypsodamasi kalbėjo olimpinė čempionė.

Arenose sveikino su pergalėmis

LTOK prezidentės nuomone, aštuoni medaliai antrosiose jaunimo olimpinėse žaidynėse Nankine – ne atsitiktinumas, o bendro sportininkų. trenerių, federacijų ir olimpinės rinktinės personalo darbo rezultatas.

Lietuvių rezultatai, palyginti, su kaimynais latviais ir estais, atrodo stulbinantys, nors Kūno kultūros ir sporto departamentas jauniesiems sportininkams neskyrė papildomų lėšų rengtis šioms žaidynėms. Visą finansinę naštą prisiėmė LTOK ir sporto šakų federacijos.

LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė ir generalinis sekretorius Valentinas Paketūras lankė visų sporto šakų varžybas, kad asmeniškai pasveikintų laimėjusius sportininkus. Kam nors priekaištauti ar guosti beveik nereikėjo – nebent dėl ketvirtųjų vietų, kai iki medalių trūko labai nedaug.

Kitų šalių sportininkai tokio dėmesio sulaukdavo daug rečiau, o ir progų turėjo mažiau.

Jaunimo olimpiada – lyg laboratorija

Varžybas Nankine buvo įdomu stebėti ne tik dėl lietuvių startų, bet ir dėl neįprastų rungčių.

„Šiose žaidynėse Tarptautinis olimpinis komitetas darė daug eksperimentų, kurie gali būti pritaikyti ir pagrindinėse olimpinėse žaidynėse, – lrytas.lt sakė V.Paketūras. – Tie eksperimentai buvo įdomūs, bet jau dabar aišku, kad kai kurie buvo visiškai nepavykę.

Pavyzdžiui, dviračių varžybos, kuriose buvo sujungtos kalnų dviračių, BMX, plento rungtys. Įdomiai vyko šaudymo, šiuolaikinės penkiakovės varžybos.

Tikiuosi, kad tarptautinės federacijos pasiūlys kitoms žaidynėms geresnių variantų. Jos sprendžia užduotį, kad padidinti sporto šakos žiūrimumą.“

Kinija pastaruoju metu rengė daug kompleksinių sporto varžybų, kurių finansinį svorį galėtų pakelti ne kiekviena šalis.

„Nandzinge man labiausiai patiko geros sporto bazės ir savanoriai. Jų buvo labai daug, kartais jie vienas kitam trukdė, kad savanorystė buvo daug geriau organizuota nei prieš šešerius metus Pekino olimpiadoje, – sakė V.Paketūras. – Tokios šalys kaip Kinija, Rusija meta sportui didžiulius pinigus per politiką ir bando pabrėžti savo didybę, todėl kitos šalims su jomis konkuruoti sunku.

Jaunimo žaidynes dar gali surengti ir mažesnės šalys, jei turės stiprių rėmėjų, bet į olimpines žaidynes pretenduojančių šalių ratas tik mažės, jei kiekviena sieks padaryti vis geriau.“

Kiek kinai išleido jaunimo olimpiadai?

„Ne, neteko girdėti. Manau, kad vargu ar tuos skaičius išgirsime. Štai šiame rajone aplink stadioną beveik viskas naujai pastatyta, o tiek reklamos, kiek buvo čia, neteko jokiose olimpinėse žaidynėse matyti“, – teigė V.Paketūras.

Labiausiai nudžiugino krepšininkai

– Kokių įspūdžių parsivežate iš Nandzingo? – lrytas.lt Nankine paklausė D.Gudzinevičiūtės.

– Įspūdžiai tikrai labai geri. Viskas buvo parengta puikiai, miestas sutvarkytas, o tas rajonas, kuriame yra stadionas ir olimpinis, tiesiog blizgėjo, žaliavo ir žydėjo. Gatvės nuplautos, transportas važinėjo be sutrikimų.

Daugybė savanorių buvo labai geranoriški ir kalbantys angliškai.

Varžybose pasiekti labai aukšti rezultatai. Tie, kas buvo pirmosiose jaunimo olimpinėse žaidynėse 2010 metais Singapūre, sakė varžybų lygis yra visiškai kitoks, daug aukštesnis.

Tai įrodo, kad šios žaidynės ateityje tik plėsis ir sėkmingai gyvuos.

Sugalvojamos vis naujos rungtys, kad sporto šakos taptų populiaresnės ir labiau žiūrimos.

Jauniesiems sportininkams šio varžybos bus pagrindinis tramplinas į tikrųjų olimpiečių gretas.

– Lietuva iškovojo 8 medalius. Tikėjotės tiek daug?

– Be abejo, medalių tikėjomės. Prieš išvykstant susitikime su federacijų atstovais buvo labai daug nusiteikusių optimistiškai.

Žinoma, apie aštuonis medalius galima tik pasvajoti. Juk delegacijoje buvo tik 21 sportininkas, įskaitant 4 krepšininkus. Labai džiaugiamės, kad jiems pavyko tapti prizininkais.

Bet truputį apmaudu, kad keliems trūko labai mažai – penkis kartus užimtos ketvirtosios vietos.

Galėjome laimėti dar daugiau, tačiau 8 medaliai Lietuvai yra labai daug.

– Bendravote su kaimyninių šalių atstovais. Ar daug sveikinimų sulaukėte?

– Žinoma. Olimpinė šeima – tai ne tik žodžiai. Nors visi kovoja dėl medalių, kiekvieną kartą ne tik kaimynai, bet kiti bičiuliai džiaugiasi ir sveikina vieni kitus iškovojus vieną ar kitą medalį.

Mes vaikščiojome labai išdidūs ir patenkinti, kad galime pasigirti, jog laimėjome tiek daug medalių.

– Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) prezidentas Thomas Bachas beveik kasdien fotografavosi su sportininkais asmenukėms. O kiek asmenukių padarėte jūs Nankine?

(Juokiasi). Tai kad aš nelabai moku. Mano telefonas ne taip gerai fotografuoja, gaunasi nelabai ryškiai. Bet keletą padarėme.

– Ar pasiilgote Lietuvos?

– Taip, vis dėlto dvi savaitės varžybų yra daugoka. Manau, kad visi pasiilgo.

Sportininkai dar turėjo galimybę dalyvauti įvairiose kultūrinės programos renginiuose, o mes nuo ryto iki vakaro važinėjome po arenas, stengėmės pamatyti kuo daugiau varžybų, kuriose dalyvavo lietuviai. Žinoma, kad jau norisi namo.

– Koks momentas iš visų aplankytų varžybų įstrigo labiausiai?

– Žinoma, kad krepšinis ir Lietuvos krepšininkų pergalė. Ne tik todėl, kad tai buvo paskutinis aštuntasis medalis, bet turbūt visų labiausiai lauktas.

Mūsų komanda nepralaimėjo nė vienos kovos, o žiūrovų palaikymas buvo didžiulis. Jie plojo abiem komandoms. Finale prancūzai turėjo savo palaikymo grupę, mūsų buvo mažesnė, bet tikrai ne prastesnė.

Kitą rytą ne vienas mūsų sunkiai galėjo prakalbėti, nes visa gerkle rėkėme ir skandavome „Lietuva“ ir „Šaunuoliai“.

– Kaip sportininkė dalyvavote net penkeriose olimpinėse žaidynėse, o dabar jas, kad ir jaunimo, matėte iš šalies. Kaip jautėtės?

– Dažnai vėl suimdavo jaudulys. Jis kitoks, bet kartu ir panašus.

Tam, kuris buvo sportininkas, varžybų įtampa persiduoda. Žiūrint varžybas darosi labai neramu, sergi už savo sportininką. Labai norisi jam kaip nors padėti, bet, aišku, negali.

Bet jausmas yra toks lyg pati dalyvaučiau varžybose.

– Ką reiktų padaryti, kad Lietuva išlaikytų tuos jaunus gabius sportininkus ir jie sėkmingai atstovautų šaliai olimpiadose?

– Yra daromas geras žingsnis, kad nuo rugsėjo 1-osios atidaromos dvi sporto mokyklos – gimnazija Šiauliuose ir centras Panevėžyje. Tai reiškia, kad dėmesys sportui yra skiriamas, tačiau, mano akimis žiūrint, jaunimo ir pamainos ugdymui geresnio valstybės požiūrio trūksta.

Manau, kad Šveitimo ir mokslo ministerija ir visa valstybė turėtų labiau rūpintis jaunimo ir vaikų sportavimu. Net nuo to viskas prasideda. Tik paskui yra federacijos, Lietuvos čempionatai ir jaunimo olimpinės žaidynės.

– Šiemet Lietuvos sporto politikoje netrūko buvo aistrų, kai sporto organizacijos reikalavo pakeisti Kūno kultūros ir sporto departamento direktorių. Dabar jau yra naujas vadovas. Ar tikitės geresnio bendradarbiavimo su valstybės institucija?

– Tikimės, kad KKSD vadovybė tikrai pakeis požiūrį, nes mums trūko ir geresnio bendro darbo, ir geranoriškumo, ir teigiamo požiūrio į mūsų sporto pamainą.

Viliamės, kad naujoji vadovybė į jaunimo sportą žiūrės kitaip. Net neabejoju tuo, nes tai turi būti mūsų bendras reikalas.

– Kam labiausiai reikėtų padėkoti už puikius rezultatus Nankine?

– Ko gero, didžiausias indėlis yra trenerių. Federacijos irgi labai daug prisidėjo, nes valstybė pasirengimui lėšų nebuvo skyrusi. Mes irgi nemažai pinigų skyrėme.

Mane labai džiugina, kad sportininkai, nors ir būdami jauno amžiaus, rimtai ir profesionaliai dirbo, labai stengėsi ir padarė viską, kas nuo jų priklauso. Buvo matyti, kokie jie susikaupę.

Didelis „ačiū“ visai mūsų komandai, visam rinktinės personalui, kuris juos prižiūrėjo, medikams, kurie rūpinosi sveikata. Tai visų bendro darbo rezultatas.

– Pastebima tendencija, kad gerai gyvenančiose šalyse vaikai vis daugiau laiko leidžia prie kompiuterių ir nesiveržia sportuoti. Asmenukės yra smagu, bet tai ne sporto šaka.

– Viskas prasideda nuo suaugusiųjų, kurie turi norėti ir suprasti sporto naudą. Nuo valstybės vadovų iki darželio auklėtojų, nes nuo jų labai daug kas priklauso.

Jei jaunas žmogus gyvenime nematys sporto salės, nelabai realu pradėti sportuoti nuo aštuoniolikos. Viskas turi prasidėti gerokai anksčiau nuo fizinio lavinimo pamokų ir mokyklinių varžybų

Kai tai tampa gyvenimo būdu, net sulaukęs pensinio amžiaus žmogus kitaip žiūri į sportą.

Mes visaip skatiname olimpinį auklėjimą ir švietimą, kad tai būtų gyvenimo būdas. Kuo daugiau bus sportuojančiųjų nuo mažumės, tuo daugiau bus pasirenkančių sportininko kelią, nors tai nėra svarbiausias tikslas.

Medaliai labai gerai, bet mes norime, kad visuomenė būtų sveikesnė ir kilnesnė laikydamasi olimpinių principų.

– Tai galima tikėtis, kad Lietuvos sporto ateitis bus šviesi?

– Aišku, kad šviesi. Optimizmas yra pagrindinis variklis, kuris varo į priekį ne tik sporte. Jei nematysime šviesos, niekas ir nejudės.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...