captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Alekna: didžiuojuosi, kad esu lietuvis

Olimpinis čempionas Virgilijus Alekna sako, kad sprendimas baigti sportinę karjerą buvo priimtas todėl, kad antrus metus iš eilės jam nepavyko patekti tarp stipriausiųjų dvyliktuko. „Tai buvo ženklas, kad reikia viską baigti“, – radijo stoties „Laisvoji banga“ eteryje pasakojo V. Alekna.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Olimpinis čempionas Virgilijus Alekna sako, kad sprendimas baigti sportinę karjerą buvo priimtas todėl, kad antrus metus iš eilės jam nepavyko patekti tarp stipriausiųjų dvyliktuko. „Tai buvo ženklas, kad reikia viską baigti“, – radijo stoties „Laisvoji banga“ eteryje pasakojo V. Alekna.

– Sprendimas baigti karjerą buvo impulsyvus ar apgalvotas sprendimas?

– Visada yra pradžia ir pabaiga. Šis sprendimas buvo priimtas todėl, kad antrus metus iš eilės man nepavyko patekti tarp stipriausiųjų dvyliktuko. Pernai Maskvoje, šiemet Ciuriche. Ir tai buvo ženklas, kad reikia viską baigti. Tiesą sakant, aš buvau sau iškėlęs sąlygą, jeigu nepatenku – viskas.

– Nebus taip, kad treniruositės, vėl pagerinsite rezultatą ir nuspręsite grįžti?

– Ne. Aš nebesitreniruosiu taip stipriai kaip anksčiau. Amžius to jau neleidžia, vis dėlto 42 metai. Profesionaliam sportininkui tai yra labai daug. Norint pasiekti gerų rezultatų, reikia daug treniruotis, o to daryti aš jau tikrai negalėsiu.

– Kas buvo sunkiausia sportinio kelio pradžioje?

– Kai žiūri iš dabartinių pozicijų, tai atrodo, kad nieko sunkaus nebuvo. Metai iš metų treniruojiesi, bandai tobulėti, rezultatai gerėdavo, ir atrodydavo, kad taip ir turėtų būti. Nors iš tikrųjų, kai pasieki apčiuopiamus rezultatus ir gauni paramą, tada prasideda labai sunkus darbas.

– Jūs paminėjote finansinę pusę, bet ar neatsiranda psichologinis spaudimas, jog turi pateisinti lūkesčius? Jūsų atveju – visos Lietuvos. Juk visi galvoja, kad Jūs toliausiai numesite diską ir, neduok Dieve, tai nepavyks.

– Na taip. Treniruotėse bei varžybose rodai tuos rezultatus, kurie leidžia tikėtis aukštų vietų. Taigi visuomenės dėmesys ir galbūt spaudimas yra pagrįstas. Tikiesi ir pats, o kartu tikisi visi. Aš manau, kad tai yra normalu. Jeigu nepasiektum tų rezultatų, o iš tavęs tikėtųsi kažko, ko tu negali padaryti, tada būtų sudėtinga. Šiuo atveju man reikėdavo pakaroti tai, ką aš darydavau daug kartų treniruotėse.

– Kaip susidorodavote su nesėkmėmis?

– Man buvo paprasta, nes tų nesėkmių mano karjeroje nebuvo labai daug. Aišku, jeigu nežiūrėtume į tuos paskutinius metus, kai susidėjo daug dalykų, dėl kurių negalėjau pasiekti gerų rezultatų: amžius, įvairios traumos ir t. t. Bet kai esi tikrai geros sportinės formos ir nepasiseka vienose varžybose, reabilituojiesi kitose. Jeigu sportininkas jaučiasi gerai, yra stiprus fiziškai, nekyla tokių sunkių apsisprendimo momentų – mesti viską ar ne. Visą laiką tęsi karjerą.

– Virgilijau, Jūs užsiminėte apie traumas. Tiesa ar netiesa, kad Jūs net turėdamas traumą išeidavote į stadioną ir varžydavotės, nuslėpdamas tiek skausmą, tiek patį traumos faktą?

– Aš manau, kad tikrai sunku rasti tokį sportininką, kuris neturėtų ar nebūtų patyręs didesnės ar mažesnės traumos. Tai yra sportininkų palydovai, kurie lydi visą sportinę karjerą. Aišku, jeigu labai sudėtingos ir sunkios traumos, tada galbūt kiek sudėtingiau siekti rezultatų. Man yra daug kartų tekę dalyvauti varžybose turint traumą.

– Kodėl nusprendžiate dalyvauti? Juk pasekmės gali būti labai skaudžios.

– Sportininkas yra kovotojas. Ir kovoti reikia su savim, priešininkais, išsikeltu tikslu, rezultatais. Nėra lengva viską nurašyti traumoms.

– Tai trauma Jums ne pasiteisinimas?

– Visą savo sportinę karjerą, kai man nepasisekdavo, vengdavau ką nors kaltinti. Dažniausiai dėl to, ko nepadarau, esu kaltas pats. Nuo 2000-ųjų treniravausi be trenerio ir visa atsakomybė guldavo ant mano pečių. Stengiausi kuo mažiau ieškoti pasiteisinimų.

– Jūsų sporto šaka ne komandinė, ir labai sunku rasti, ką daugiau apkaltinti be savęs.

– Taip. Iš kitos pusės, labai gerai, kada visą atsakomybę turi prisiimti sau. Kada kažką blogai padarai, arba vieną rytą atsikėlęs galvoji eiti į treniruotę ar neiti, nes gali ir neiti, juk tavęs niekas nekontroliuoja. Bet atsakomybės jausmas, kad ateis varžybos, ateis čempionatai, turėsi pademonstruoti rezultatą ir, jeigu šiandien neisi į treniruotes, galbūt nepasieksi tikslų. Tai būdavo mano stimulas eiti, keltis, vėl treniruotis ir siekti tikslų.

– Kaip atrodydavo Jūsų diena? Kiek Jūs treniruojatės?

– Įvairiais periodais skirtingai. Kadangi mūsų pagrindinės varžybos būna vasarą, o žiemą, pavasarį daugiau dėmesio skiriama pasirengimui, tai žiemą, pavasarį galbūt yra daugiau treniruočių. Jos kiek kitokio pobūdžio. Dažniausiai būna po dvi treniruotes per dieną. Ryte lavinami metimai ir šuoliai. Vakare dirbdavau su svoriais, štanga ir treniruokliais. Vasarą, kai prasideda varžybų sezonas, būna irgi po dvi treniruotes, bet jos kitokio pobūdžio ir daug lengvesnės. Daugiau metimų, technikos elementų. Ir, žinoma, pačios varžybos. Vasaros atėjimas man būdavo šventė, treniruotis nereikdavo daug ir galėdavau mėgautis geru, šiltu oru.

– Ar disko metikams yra vietų, kuriose jie gali tinkamai pasiruošti?

– Kadangi aš Vilniuje treniruojuosi nuo 1989 m., teko pakeisti ne vieną stadioną. Iš pradžių Kalnų parke, bet vėliau mano antraisiais namais tapo Vingio parko stadionas. Aišku, jis labai keitėsi ir prie mano akių jis pasikeitė jau trečią kartą. Kada aš tik pradėjau jame treniruotis, stadionas nebuvo remontuotas nuo pastatymo, 30 ar 40 metų stadionas buvo visiškai nekeistas.. 2000-iaisias metais buvo šiek tiek renovuojamas. Pakeista danga, o dabar jis atgimė, tapo iš tiesų gražus, ir šiuo metu disko metikams treniruotis Vilniuje yra puikios sąlygos.

Jeigu kalbėtume apie Lietuvą, tai Kaune yra labai puikus S. Dariaus ir S. Girėno stadionas. Ąžuolyne yra įrengtas metimų stadionas, kur treniruojasi vien metikai. Lietuvoje dabar kiekvienais metais yra renovuojami miestų stadionai. Aišku, gal jie ir neatitinka tų tarptautinių standartų, tačiau 6 ar 4 takelių stadionų yra tikrai ne vienas ir ne du. Šiais metais kaip tik vyksta stadiono renovacija Palangoje. Ją pabaigus, turėsime geriausią stadioną Palangoje. Ten yra daromi 8 ar 9 takeliai, ir faktiškai jis atitiks visus tarptautinius reikalavimus. Čia galės vykti ir tarptautinės varžybos. Situacija gerėja.

– Ar baigęs karjerą pareitumėte į trenerio pozicijas?

– Labai anksti kalbėti apie tai, ką darysiu baigęs karjerą. Manau, kad trenerio darbas man būtų nesvetimas. Galimybė yra ir galbūt pabandysiu šį darbą.

– Vienu savo karjeros etapu kėlėte savo kandidatūra į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vadovus. Svarstysite dar sykį tai daryti?

– Tai dar toli. Nežinau, bus laiko pamąstyti.

 – Ar sporto institucijų vadovų postai domintų Jus?

– Kaip čia pasakius… Šiandien galbūt į tą klausimą dar negaliu atsakyti. Šiaip man sportas patinka ir visą savo gyvenimą jau esu susiejęs su juo. Manau, kad tai vieta, kurioje aš būsiu ilgai.

– Virgilijau, ar sportą prižiūrinčių ir jam padedančių institucijų veikla Jums atrodo tinkama, ar yra ką tobulinti? Ar jos pakankamai gerai atstovauja sportininkų interesus?

– Be jokios abejonės tobulinti visada būna ką. Ir tobulinti reikia.

– Jus dažniausiai visi pristato kaip olimpinį čempioną, disko metiką, bet Jūs buvote ir Prezidento asmens sargybinis.

– Taip, buvo toks laikotarpis. 1993 metais atėjau į Vadovybės apsaugos departamentą dirbti. Reikėjo darbo. Tam, kad išgyventum, kad laisvu nuo darbo metu galėtum treniruotis. Departamente dirbau labai ilgą laiką, daugiau nei 15 metų, ir tuo pat metu treniruodavausi.

– Jūs buvote Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko asmens sargybinis, kaip prisimenate tą laiką ir kaip prisimenate Prezidentą?

– Tikrai manau, kad Prezidentą, šviesios atminties A. M. Brazauską prisimena visa Lietuva ir, manau, kad daugelis žmonių prisimena iš geros pusės. Šis žmogus buvo didis politikas. Man asmeniškai imponavo tai, kad Prezidentas buvo artimas lengvajai atletikai.

– Ar buvo tokių situacijų, kai reikėjo krūtine užstoti Prezidentą?

– Ne. Nebuvo.

– Grįžtant prie sportinės karjeros, dažnam sportininkui būna pasiūlymų iš kitų šalių pereiti sportuoti į kitas šalis?

– Tuo metu, kai aš treniravausi ir kai buvau jaunas bei stiprus, toli mesdavau įrankį, tai niekas nesiūlydavo tokių dalykų. Dažniausiai siūlo tiems, kurie nėra pasiekę aukštesnių rezultatų, nes tai perspektyvūs, jauni sportininkai ir, tikėtina, kad po kurio laiko pasieks puikų rezultatų, todėl juos lengviau pervilioti. Mano atveju šalies pakeitimo situacija būtų sudėtingesnė. Tarptautinė lengvosios atletikos federacija reikalauja, kad sportininkas 2 ar 3 metus praleistų be aukščiausio lygio varžybų: Europos, pasaulio, olimpinių. Sportininkui profesionalui tai yra labai daug, todėl ne daug profesionalų ryžtasi tokiam žingsniui. Man net nebuvo tokių pamąstymų. Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis, ir man buvo garbė atstovauti savo šaliai. 

  

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close