captcha

Jūsų klausimas priimtas

Istorinę Š. Marčiulionio kalbą sutrumpino nesusipratimas

Nuoširdi Šarūno Marčiulionio išpažintis apie pirmuosius įspūdžius iš Sovietų Sąjungos persikėlus į Šiaurės Amerikos Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) lygą Springfildo publiką prajuokino kone iki ašarų, bet į NBA Šlovės muziejų įrašytas lietuvis DELFI atskleidė amerikiečiams pasakęs ne viską, ką ketino.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Nuoširdi Šarūno Marčiulionio išpažintis apie pirmuosius įspūdžius iš Sovietų Sąjungos persikėlus į Šiaurės Amerikos Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) lygą Springfildo publiką prajuokino kone iki ašarų, bet į NBA Šlovės muziejų įrašytas lietuvis DELFI atskleidė amerikiečiams pasakęs ne viską, ką ketino.

Š. Marčiulionio trofėjų galeriją papuošė naujos regalijos. Prieš pusantros savaitės JAV apsilankęs buvęs gynėjas parsivežė specialiai jam pasiūtą švarką ir žiedą, kokiais per visą krepšinio istoriją buvo pagerbti vos kiek daugiau nei pusšimtis žaidėjų.

Tris dienas Springfilde (Masačusetso valstija) vykusių renginių metu pirmasis pro trupančią geležinę uždangą prasiskverbęs ir NBA duris pravėręs krepšininkas iš Sovietų Sąjungos buvo oficialiai inauguruotas į Šlovės muziejų.

„Tai buvo įtemptas savaitgalis su kaklaraiščiu“, – kalbėdamas su DELFI prisiminė Š. Marčiulionis.

Birželį savo 50-metį atšventęs krepšinio pionierius, 1989-1997 metais rungtyniavęs „Golden State Warriors“, Sietlo „SuperSonics“, Sakramento „Kings“ ir Denverio „Nuggets“ klubuose, pasekė tautiečio Arvydo Sabonio pėdomis – pastarasis tokio pripažinimo susilaukė prieš trejus metus.

Kartu su Š. Marčiulioniu Šlovės muziejų rugpjūtį papildė tokios praeities NBA žvaigždės Alonzo Mourningas ir Mitchas Richmondas, buvęs ilgametis lygos komisaras Davidas Sternas.

Išskirtinės garbės susilaukęs 1988 metų Seulo olimpinis čempionas kadaise laužė amerikiečių stereotipus apie užsienio krepšininkus, o iškilmingoje ceremonijoje Springfilde jau pats Š. Marčiulionis dalinosi prisiminimais apie kultūrinį šoką, kurį patyrė persikėlęs į NBA.

– Į Šlovės muziejų patenkama kartą gyvenime. Kas jums pačiam buvo įsimintiniausia iš viešnagės Springfilde? – DELFI paklausė į Lietuvą grįžusio Š. Marčiulionio

– Man šis pripažinimas yra nepaprastai malonus. Per daugiau nei šimtą krepšinio istorijos metų į Šlovės muziejų buvo priimti tik trylika krepšininkų, gimusių ne Amerikoje, dalis jų – jau mirę. Nei būdamas vaikas, nei žaisdamas niekada neįsivaizdavau, kad būsiu to dalimi. Mane tai įpareigoja toliau dirbti krepšiniui. Manau, dar ne vakaras. Mano santykiai su NBA lyga – labai neblogi, todėl krepšinio labui galiu dar daug padaryti.

– Vadinasi, susitikęs senus pažįstamus kalbėjotės ne tik apie praeitį, bet ir ateitį?

– Naująjį NBA komisarą Adamą Silverį pažįstu jau kelerius metus. Yra visokiausių minčių, pamąstymų. Europoje viskas kol kas dar vyksta mėgėjiškai. Pasakysiu paprastai: man skauda, kuomet mūsiškiai aštuoniolikmečiai ar dvidešimtmečiai vaikiai nuvažiuoja į čempionatą ir žaidžia tuščioje salėje. O kai kur nors Indianoje ar Čikagoje vyksta devintokų moksleivių varžybos, salėje sėdi keturi ar penki tūkstančiai žiūrovų.

Patys vaikiai ir ten, ir ten juk niekuo nesiskiria – kai amerikiečiai pas mus atvažiuoja, mes jiems dar ir kruopų duodame. Bet krepšinio pateikimas yra visiškai kitoks, nejaugi negalima sugalvoti, kaip įtraukti žmones? Tuščios tribūnos tiesiog žemina patį krepšinį.

– Jūsų kalba Springfildo filharmonijoje internete susilaukė keliskart daugiau peržiūrų nei kitų Šlovės muziejaus naujokų pasisakymai. Ilgai ją rašėte?

– Ne, buvau pasižymėjęs tik pagrindines pastabas. Kaip sako vienas mano draugas, didžiausia klaida sakant viešą kalbą – skaityti iš lapelio ir verkti. Tai jau visai gėda. Norėjau tą mintį pasakyti ir iš tribūnos, bet nepasakiau, nes prieš tai vienas kolega skaitydamas savo kalbą spaudė ašarą (juokiasi – DELFI).

Aš tiesiog stengiausi savais žodžiais nupasakoti išgyvenimus, kuriuos kadaise patyriau nuvykęs į NBA. Būčiau ir daugiau juokų papasakojęs, bet vienas lapukas man iškrito ir kai ką pamiršau paminėti. O norėjau dar prisiminti, kaip pirmaisiais metais man sekėsi suvokti amerikietišką muziką, televizijos laidas, maitinimosi įpročius. Na, visko neišpasakosi.

– Atkreipėte dėmesį, kad vienas iš ceremonijos transliacijos vedėjų netyčia pristatė jus „pirmuoju rusu, atvykusiu į NBA“?

– Ne, aš to negirdėjau. Amerikiečiams apskritai sunku susivokti geografijoje, o Sovietų Sąjunga jiems – mistika. Vienas mano draugas iš JAV, kuris puikiai mokėsi mokykloje, pasakojo, kad ten vaikams niekas nė neminėdavo tokių pavadinimų kaip Lietuva, Ukraina. Išvis daugelis dalykų ten matomi visai kitoje šviesoje, ir persilaužti būna sudėtinga. Tai nereiškia, kad kažkas nori įžeisti mus, Lietuvą.

– Kiek metų prabėgo persikėlus anapus Atlanto, kol bent jau artimesnėje aplinkoje buvote pradėtas laikyti lietuviu?

– Na, pasakysiu taip. Dalis lietuvaičių tuo metu Amerikoje buvo pasikeitę savo pavardes, sutrumpinę jas. Darbovietėje ar kur nors kitur vadinti save lietuviu nebuvo pliusas. Paskui žmonės sakydavo, kad man atvažiavus pradėjo elgtis kitaip, kitaip kalbėti. Smagu, kad galėjau suteikti žmonėms pasitikėjimo, paskatinti juos nebijoti savo prigimties.

– Ar Šlovės muziejaus iškilmių užkulisiuose buvo kalbama ir apie artėjantį pasaulio čempionatą?

– Taip, rinktinės tema ten pastaruoju metu jautri. Artūras Karnišovas (lietuvis pernai buvo paskirtas JAV rinktinės tarptautiniu skautu – DELFI) kaip tik ir neatvažiavo į ceremoniją, nes ta šiurpi Paulo George'o trauma jiems pakeitė visus planus. Dabar amerikiečiai klausimą kelia šitaip: ar verta aukoti sveikatą žaidžiant už savo šalį? Mano nuomone, taip klausti nėra teisinga. Juk koją gali susilaužyti ir lipdamas iš auksinės vonios. Ar pavadinsi tai likimu, ar nelaime, bet nuo to nepabėgsi. Tai nereiškia, kad visi rinktinės žaidėjai dabar ims ir ką nors susilaužys.

– Linas Kleiza neseniai spėjo, jog aukso medalius šįkart laimės Ispanija. Jūs turite savo aiškius favoritus?

– Ispanijos priekinė linija tikrai atrodo grėsmingai. Bus kova. Manau, finale žais ispanai ir amerikiečiai.

– Pirmadienį Kaune stebėjote Lietuvos rinktinės draugiškas rungtynes su slovėnais. Treneris Jonas Kazlauskas lietuvių žaidime mato problemų, kokios jos jūsų akimis?

– Man atrodo, kad kontrolinių rungtynių yra per daug. Bent jau aš lietuvių žaidime nemačiau ugnelės, vyrai atrodė persisotinę. 14 mačų – daug, bijau, kad tik komanda neišsikvėptų anksčiau laiko.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...