captcha

Jūsų klausimas priimtas

50 klausimų Š. Marčiulioniui

„Nusiųskite linkėjimus nuo manęs visiems 50-mečiams. Mes, drakonai, turime laikytis ir būti kitokie“, – ištarė Šarūnas Marčiulionis. Linkėjimai nuo ryto skrieja ir pačiam Š. Marčiulioniui. Vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų penktadienį švenčia 50 metų gimtadienį.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

„Nusiųskite linkėjimus nuo manęs visiems 50-mečiams. Mes, drakonai, turime laikytis ir būti kitokie“, – ištarė Šarūnas Marčiulionis. Linkėjimai nuo ryto skrieja ir pačiam Š. Marčiulioniui. Vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų penktadienį švenčia 50 metų gimtadienį.

„Ramiai nepavyks“, – šyptelėjo buvęs krepšininkas, paklaustas, kaip sutiks ypatingą dieną.

Palinkėjimų srautas plūsta buvusiam Lietuvos rinktinės gynėjui. Sveikinimo žodžius jam siuntė ir ryškiausia šalies krepšinio žvaigždė.

„Sveikatos, – buvusiam bendražygiui palinkėjo Arvydas Sabonis. – Ištvermės jis turi – tą jau yra įrodęs“.

Dvi Lietuvos krepšinio ikonos prieš daugiau nei 20 metų skynė atgimstančiai Lietuvai įspūdingas pergales, matė ir šilto, ir šalto, kartais pasipykdavo, bet visada ėjo išvien.

„Dirbome, kovojome, jis visada buvo užsidegęs, kovotojas, profesionalas. Svarbu, kad būtų sveikas ir mažiau nervintųsi“, – nusijuokė A. Sabonis.

Per savo karjerą keturiems NBA klubams – „Golden State Warriors“, „Seattle Super Sonics“, „Sacramento Kings“ ir „Denver Nuggets“ – atstovavęs Š. Marčiulionis įspūdingiausių pergalių pasiekė atstovaudamas rinktinėms.

Su tuometės Sovietų Sąjungos rinktine jis 1988 metais Seule tapo olimpiniu čempionu, su Lietuvos rinktine du kartus laimėjo olimpinę bronzą ir kartą – Europos čempionato sidabrą.

Bet šis pokalbis su 50 metų gimtadienį švenčiančiu Š. Marčiulioniu – ne tik apie krepšinį. Ne tik apie svarbiausius jo karjeros momentus, prisiminimus, emocijas. Taip pat ir apie kitokį Šarą – nematomą, nepažintą, su pomėgiais, svajonėmis, lūkesčiais ir džiaugsmais.

50 metų jubiliejaus proga – 50 klausimų Š. Marčiulioniui.

Apie karjerą

– Kurios rungtynės, laimėtos ir pralaimėtos, Jums per karjerą įsiminė labiausiai? – lrytas.lt paklausė Š. Marčiulionio.

– Dramatiškiausias, be abejo, 1995-ųjų Europos krepšinio čempionato finalas. Taip pat įstrigo Seulo olimpiados pusfinalis ir finalas. Įsimintinos ir 1996 metų Atlantos olimpiados mačas su kroatais – tas Kurčio tritaškis ir pergalė po pratęsimo. Visi šie mačai net negalvojus iš karto įkrenta į galvą.

– O iš NBA?

– Įdomiausios būdavo atkrintamosios varžybos, ypač – su „San Antonio Spurs“. Atkrintamosios rungtynės NBA lygoje būdavo išskirtinės ir įdomios.

– Geriausios Jums asmeniškai karjeros rungtynės?

– Kai dabar pagalvoju, tai buvau visiškas kvailys, net sūnui gėda pasakyti (šypteli). Pirmus metus NBA aš visiškai nesuprasdavau, kas ta statistika – dalina lapus po rungtynių, o aš pergyvenu, kad pralaimėjome, man tai – tragedija. O kiti sako: „Palauk, dar liko 70 rungtynių, ko tu čia jaudiniesi?"

Turėjau visiškai kitokį supratimą. Man rungtynės kaip būti ar nebūti – pergalė arba tragedija. O ten viskas buvo kitaip. Aš dar sezono pabaigoje klausiau, ką vienos ar kitos statistikos vertimas reiškia. Toks buvo gyvenimas, ne dėl statistikos žaidžiau.

– Su kuriuo krepšininku Jums buvo įdomiausia žaisti?

– Išskirti vieno negalėčiau. Viską sudaro komandos nuotaika, atmosfera ir bendras krepšinio suvokimas. Lietuvos rinktinėje turėjome neblogą atmosferą. Kartais apsipykdavome, bet rasdavome bendrą kalbą, buvo smagu žaisti. Buvo įdomu, nes norėjosi įrodyti savo pajėgumą ir varžovams, ir saviems.

– Su kuo daugiausia bendraudavote Lietuvos rinktinėje?

– Iki šiol esame išlaikę gerus santykius su Artūru Karnišovu. Jis šiek tiek jaunesnis už mane, todėl atėjus į Vilniaus „Statybą“ pasiėmiau jį į savo globą. Buvo globėjiški santykiai.

Taip susiklostė, kad jo gyvenimas bėga šalia manojo – šiek tiek padėjau Jungtinėse Valstijose, kai parekomendavau jį Siton Holo universiteto krepšinio komandai, kuri lyg ir ėmė katiną maiše.

Iki dabar jaudinuosi ir džiaugiuosi jo pasiekimais. Palaikome ryšį.

– Kuris treneris turėjo didžiausią įtaką?

– Pagal psichologiją, discipliną ir autoritetą didžiulę įtaką padarė Aleksandras Gomelskis. Jo pavardė, autoritetas buvo didžiulis, nors tuo metu krepšinio žinios buvo ribotos. Kai atsuku juostelę ir pagalvoju, kaip mes mokėmės, suprantu, kad to meto supratimas ir metodikos nepalyginsi su šių laikų.

O vėliau man labai gražiai viską sudėliojo, per trumpą laiką paprastus elementus puikiai paaiškino Mike`as Fratello (buvęs „Atlanta Hawks“, „Cleveland Cavaliers“ treneris, dabar vadovaujantis Ukrainos rinktinei - red.).

Man ir dar šešiems Sovietų Sąjungos žaidėjams teko keliauti su „Atlanta Hawks“ (Atlantos komanda likus dviem mėnesiams iki 1988 metų olimpiados Sovietų Sąjungoje surengė 13 dienų trukusį turą, kurio metu sužaidė didelio susidomėjimo sulaukusias rungtynes Tbilisyje, Maskvoje ir Vilniuje - red.)

Bet yra du svarbūs dalykai – tu gali suprasti, ko treneris iš tavęs reikalauja. Bet būna ir kitaip. Štai, Donas Nelsonas (buvęs „Golden State Warriors“ treneris - red.) – jis reikalaudavo, bet tavo mechanika, refleksai sudėlioti kitaip.

– Rimas Kurtinaitis yra pasakojęs, kad per atranką į Barselonos olimpiadą, Saragosoje, su Gintaru Einikiu atsidūrėte areštinėje. Kas ten buvo?

– Buvo toks įvykis... Galima sakyti taip, kad ištraukiau G. Einikį. Galvojau, kad jis buvo nekaltas toje situacijoje. Jis turgaus aikštėje pasimosikavo, greitai apsupo pareigūnai, o mes atsidūrėme tarp mašinų ir supratome, kad neapsiginsime. G. Einkiui sakau: „Tu man nugarą saugok, o aš – priekį“. Porą sykių gavau iš guminių lazdų, porą sykių bandžiau jas atimti, bet, matau, tų lazdų labai daug...

Tada visi draugiškai nuvažiavome į areštinę. Mes ispaniškai nemokėjome, tada atvažiavo Kurtis, Sabas. Jiems buvo paaiškinta, kad kažkas nukentėjo nuo Pūkio (G. Einikio pravardė - red.), jis tikino, kad nieko nedarė. Bet pagal visą toliau sekusią Pūkio gyvenimo trajektoriją panašu, kad jis galėjo būti ir kaltas (šypteli). O aš kadangi atbėgau pavėlavęs, matau, „savus muša“, šokau ginti. Tai taip ir išėjo, kad draugiškai su juo (G. Einikiu) nuvažiavau į „cypę".

– Lietuvos rinktinė 1992-ųjų Barselonos olimpiadoje buvo išskirtinė ir dėl spalvingųjų marškinėlių su „Grateful Dead“ skeletais. Koks linksmas nuotykis jums primena šios aprangos pradžią?

– Buvau pažįstamas su grupės aplinka. Kartą man pasakė, kad padarė keletą marškinėlių pavyzdžių. Sakau: „Gerai, paimsiu“.

Pamenu, susikraunu tuos visus marškinius į krepšius, anksti ryte, apie 6 val., vežu į oro uostą skrydžiui į Lietuvą. Pasiveja mane motociklu važiavęs policijos pareigūnas, o aš gal keletą kilometrų greitį viršijęs. Sustabdė, ėmė klausinėti, kur važiuoju, ką vežu. Sakau: „Vežu marškinėlius mūsų rinktinei“.

Viskas baigėsi tuo, kad pareigūnas paėmė marškinėlius ir palinkėjo man gero kelio. Taigi pirmas žmogus, Jungtinės Valstijose apsivilkęs „Grateful Dead“ marškinėlius, buvo policijos pareigūnas ant motociklo (šypsosi).

– Koks Jums įsimintiniausias nuotykis Lietuvos rinktinės stovyklose?

– Pamenu, per pasiruošimą 1992 metais, laisvą stovyklos dieną, Seržas (Sergejus Jovaiša – red.) sako: „Chebra, kviečia į pirtį. Važiuojam“.

Pamenu, buvo ir Donnie Nelsonas, ir Sabas, žodžiu, visa „chebrytė“, didžioji dalis komandos. Sėdom į maršrutinį taksi – važiuojam, važiuojam, žiūrim, jau uosto teritorija. Praleido pro vartus, ieškom, kur ta pirtis.

Pasitinka mus kapitonas, lipame į milžinišką laivą, stalas jau paruoštas. Pasirodo, atsiradome viename iš didžiulių krovininių laivų. Prasideda veiksmas, vyksta pažintis, judesiukas, kažkas eina į pirtį. Kiek vėliau užeinu į kapitono tiltelį, matau, Seržas apsikabinęs kapitoną sako jam: „Klausyk, plaukiam į Helsinkį. Vis tiek niekas nepastebės, o ir chebrai bus malonu. Grįšim iš ryto“.

Tas jo tekstas buvo nerealus – galvojo, krovininiu laivu išplauksim lyg su valtimi, ir niekas nepastebės. Seržas kaip visada – pats iš savęs protingas (juokiasi).

– Esate sakęs, kad į NBA atvykote „brokuotas“ ir žaidėte viena koja. Ar tai ta pati trauma, dėl kurios vėliau teko baigti karjerą?

– Tada turėjau problemų dėl nugaros. Su Vilniaus „Statyba“ žaidėme Nyderlanduose, dėjau į krepšį, varžovas man numušė kojas ir kritau ant parketo visu kūnu. Persisuko dubens kaulai, viena pusė užstrigo, todėl viena koja buvo lyg priklijuota, nuolat vilkosi iš paskos – einant, lipant iš automobilio.

Žaidi, skauda, o medikai nieko nemato. Įplyšimas, įtrūkimas, skilimas matosi, o čia – nieko. Negalėjau juk sakyti – aš blogai jaučiuosi, man skauda nugarą.

– Ar tai sutrukdė Jūsų debiutui NBA?

– Teko prisitaikyti prie žaidimo turint tokią bėdą. Nuo vienos kojos pašokdamas aš net lanko nepasiekdavau. Turėjau būti geriausios sportinės formos, o nuo pat pirmų dienų NBA reikėjo pakeisti žaidimą, permąstyti savo prasiveržimus, šokti atsispyrus dviem kojomis.

O kai pats blogai jautiesi, vengi kontakto, o ne jo sieki, žaidimas tampa kitoks. Ir nepasiskųsi, juk nori tave matyti žaidžiantį. Matė, kad anksčiau skraidžiau, o dabar jau neskraidau. Gaila, kad atvažiavau nebūdamas pilnos jėgos, negalėjau griūti ir įrodinėti aikštėje savo tiesų.

– Neseniai buvote išrinktas į krepšinio „Šlovės muziejų“. Ar tai Jums – aukščiausias įvertinimas?

– Aukščiau nėra kur. Esu labai laimingas, kad galėjau stovėti šalia buvusio NBA komisaro Davido Sterno, Alonzo Mourningo, Mitcho Richmondo. Pabūti pripažintam tarp tokių korifėjų yra aukščiausias įvertinimas.

– Ar turite savo geriausių Lietuvos žaidėjų penketuką?

– Labai sunku lyginti skirtingus laikmečius. Čia labiau žurnalistinis žaismas. Dabar verda diskusija – Kobe Bryantas ir LeBronas Jamesas? Trečiai pusei labai sunku lyginti, nes net nežinai kriterijų, pagal ką jis buvo geras. Galbūt kiti jį padarė geresniu? Ne visi žaidėjai varosi kamuolį ir sukuria ataką. Kas kuria, tas perduoda kamuolį, o nemeta į krepšį. O tas, kuris atkovoja daugiau kamuolių, tai padaro dėl gero šuolio, ar dėl didelio ūgio? Galbūt tas, kuris gerai metai tritaškius nemoka gintis? Labai sudėtinga lyginti atskirus žaidėjus.

Manau, tiksliausia vertinti reikėtų pagal tai, kiek vienas žaidėjas galėjo dominuoti tuo metu ir kokia buvo jo įtaka komandai. Aš skirtingų kartų nenorėčiau maišyti. Žinom visus pagrindinius žaidėjus, o nesinori įžeisti nei senosios, nei naujosios kartos.

– Jaunasis Lietuvos krepšinio talentas 15-metis Domantas Vilys pagal žaidimo stilių jau lyginamas su jumis. Ar yra tekę matyti jį žaidžiantį?

– Mačiau jį rungtyniaujanti, truputį teko ir pabendrauti. Jis turėtų tapti geru žaidėju, bet tai priklausys nuo tobulėjimo, nuo to, kur pateks, su kuo treniruosis, kokie bus jo duomenys. Pagrindus jis turi.

– Daug talentingų žaidėjų matosi Lietuvos krepšinio horizonte?

– Manau, kad spaudai nereikėtų sureikšminti jaunų žaidėjų. O informacijos šiais laikais labai daug.

Yra toks vaikis, kuris išsiskiria pagal savo duomenis – Tadas Sedekerskis, kuris išvažiavo į Ispaniją. Kalbu iš mūsų krepšinio varpinės – nejaugi mes negalime sukurti čia tokių pat gerų sąlygų, kad galėtume išlaikyti talentingus vaikus, kuriais rūpintumėmės gerokai nuoširdžiau?

Juk yra mažesniuose miesteliuose trenerių, kurie traumuoja vaikus neleisdami jiems vykti treniruotis į pagrindinius centrus Lietuvoje. Vaikas praranda laiką, pagrindinius elementus, jis negali savęs tobulinti. Mažesniuose miestuose dirbantis treneris talentingą žaidėją turėtų atiduoti į geras sąlygas ir geras rankas.

– Ar yra žaidėjas, treneris, kurio norėtumėte atsiprašyti už galbūt netinkamą žodį ar poelgį krepšinio aikštėje?

– Juk aš dar nemirštu, man dar tik 50 metų (juokiasi). Tegul manęs treneriai atsiprašo. Tegul atsiprašo, kad nebuvo teisūs mano atžvilgiu. Juk treneris man buvo viskas, su treneriu nekalbama, trenerio klausoma. Aš buvau auklėtas, kad bet kuris treneris yra autoritetas.

Neteisybė turi dvi dalis. Viena jų tave užveda, motyvuoja ginti savo tiesas. Kita pusė, jei nesi užgrūdintas, tave sulaužo. Čia yra labai plona riba, todėl treneriai turėtų savęs paklausti, ar nėra suasmenintų dalykų vaiko atžvilgiu.

Mane iš tikrųjų pamalonino, kad kažkada D. Nelsonas spaudos konferencijoje pripažino: „Vienintelis žaidėjas, dėl kurio gailiuosi, kad su juo taip elgiausi, buvo Š. Marčiulionis, nes buvau per daug jį aplojęs ir aprėkęs. Galbūt tai dariau be reikalo.“

Ar aš turiu kažko atsiprašyti? Kad blogai dirbau, simuliavau? Ne, taip nebuvo. Kad per daug dirbau? (juokiasi). Reikia tik padėkoti treneriams, kurie pagal savo supratimą davė tai, kuo aš tapau. Ir prisidėjo prie to, kad dabar esu „Šlovės muziejuje“.

Apie vaikystę

– Kas buvo Jūsų vaikystės krepšinio idealas?

– Vaikystėje Kaune visi mušdavosi dėl 5-ojo numerio, kurį vilkėjo Modestas Paulauskas. O aš kažkaip nebuvau sudėliojęs modelio, į ką noriu būti panašus. Patiko Algimanto Pavilonio darbštumas, Sergejaus Belovo metimas. Buvo žaidėjų, į kuriuos norėjosi lygiuotis.

– Ar turite mėgstamiausią krepšininką dabar?

– Aš nesuasmeninu tokių dalykų. Palaikau savo akademijos auklėtinius, noriu, kad jie įsitvirtintų rinktinėje. Noriu, kad jie būtų tos žvaigždutės.

– Ar prisimenate savo pirmąją treniruotę?

– Man buvo apie 10 metų, ėjau į 28-ąją vidurinę mokyklą.

– Buvo baisu?

– Nebaisu, o smagu, nes gavome po kamuolį. Buvo fantastiška – ne tik gauni pažaisti su kamuoliu, bet ir gali jį išsinešti. Tais laikais būdavo bulgariški kamuoliai, tokie guminiai. Tai buvo pirmas kartas, pabandymas, vėliau prasidėjo sistemingos treniruotės.

– Ar buvo akimirkų, kai norėjote viską mesti?

– Du kartus. Iš pradžių, kai jau buvau baigęs žaisti tą moksleivišką krepšinį ir važiavau studijuoti į Vilnių. Niekas manęs nekvietė, nors vėliau buvo spekuliacijų, kad išdaviau Kauną ir išvažiavau į Vilnių. Norėjau mesti krepšinį – tuo metu man tarptautinė žurnalistika buvo geriausia, kas gali būti.

Vėliau norėjau viską „užrišti“, kai trečią kartą iš eilės nepatekau į rinktinę. Galvojau: „Ką aš čia veikiu?“. Treneris Rimantas Endrijaitis atvažiavo į namus, sako: „Ką tu čia dabar darysi? Pulsi rašyti? Geriau įrodyk, ką gali, kad esi vertas“. Taip jis mane užkūrė, perpylė tepalus (šypsosi). Tada gyvenimas pasisuko šiek tiek kitaip.

– Kodėl pasirinkote 13-ąjį numerį?

– Prisidėjo gimimo diena, kažkada kojos dydis buvo 13 ir didesnis už bendraamžių. Nestandartinis numeris, kurio visi privengdavo. Kai turėdavau galimybę, imdavau 13-ąjį numerį. O galimybė visada būdavo (šypsosi).

– Ar turėjote pravardę?

– Šaras – ne pravardė, o trumpinys. Jungtinės Valstijose mane vadino Rūnei – Šarūno trumpiniu. Marčelo kurį laiką vadino A. Gomelskis. Sakydavo: „Noriu, kad tu žaistum taip, kaip vaidino Marcello Mastroianni". Tai buvo labiau komplimentas.

– Kuris dalykas labiausiai patiko mokykloje?

– Istorija. Ji patinka ir dabar. Istorija – skaudžiausiai mušamas mokymo dalykas, nuolat keičiamas, perrašomas, interpretuojamas. Ieškoti istorijos ir teisybės mes niekada nesustosim.

– Buvote drausmingas ir geras mokinys?

– Mano mama visada būdavo netoli, todėl negalėdavau pridaryti kokių „škadų“. Gerbiau, bijojau ar per daug mylėjau, saugodavau jos sveikatą, todėl neleisdavau sau tokių dalykų. 

– Jei nebūtumėte tapęs krepšininku, būtumėte...

– Nežinia. Kaunas tuo metu buvo slidus miestas.. Tuo metu formavosi labai daug dalykų. Daug priklausė ir nuo šeimos – mama mane labai palaikė ir saugojo. O kuo būčiau tapęs? Dievas žino. Kažkur būčiau save realizavęs, tikiuosi, pozityviai.

Apie mėgstamiausius

– Mėgstamiausia sporto šaka po krepšinio?

– Padelis ir teniso dvejetai.

– Tenisininkas, kurį norėtumėte pasikviesti į „Dubingiai Open“ ir pasivaržyti?

– Bradas Gilbertas (buvęs tenisininkas, dabar – teniso treneris, treniravęs Andre Agassi, Andy Roddicką, Andy Murray`ų ir Kei Nishikori) yra prisižadėjęs atvažiuoti, tik Vimbldono turnyras susikerta su „Dubingiai Open“. Jo buvimas, patarimai ir pokalbiai tikrai praturtintų mūsų turnyrą.

– Kuriuo tenisininku labiausiai žavitės?

–Man patinka kariai, kovotojai. Kaip Davidas Ferreras. Jis toks knystukas, krapštukas, kuris yra kūrybingas, darbštus, žaidžia protingai. Ir sūnui jį pateikiu kaip sportininko kovotojo pavyzdį.

– Kurią NBA komandą palaikote?

– „San Antonio Spurs“. Labai sergu už Greggą Popovichių, kuris keletą metų buvo mano treneris. Kartais susibėgame, turime vienas kitam ką pasipasakoti. Jis toks labiau karinės pakraipos, kažkada mokėsi ir rusų kalbos. Jis suderina harmoniją, žmogiškumą, žaidimo discipliną ir didžiulį autoritetą, kuris užtarnaujamas ne lazda.

– Kurią rinktinę palaikysite pasaulio futbolo čempionate?

– Pažiūrėsiu, kaip praeis pirmasis etapas ir tada pasirinksiu kokį juodąjį arkliuką. Man labiau norisi ne žvaigždžių, o naujų veidų.

– Turite mėgstamiausią futbolo klubą?

– Ne. Noriu, kad sektųsi sostinės komandoms, kad „Žalgiris“ vėl sugrįžtų. Bet apskritai, man futbolas asocijuojasi su nuoskauda. Neturėti Lietuvai stadiono yra absurdas, visų valdžių neatsakingumas. Atsirastų stadionas, būtu žmonėms kur eiti, atsirastų atsvara krepšiniui, būtų harmoningumas, mažiau nuoskaudų, neigiamų šnekų. Aš tik už tai, kad futbolas būtų.

– Kuris geresnis – C.Ronaldo ar L. Messi?

– Ne man klausimas. Galėčiau pakalbėti apie K. Bryantą ar L. Jamesą (juokiasi).

– Geriausias miestas?

– (po ilgos pauzės) Miestas ten, kur tavo prisiminimai. San Diege man patogu žiemą. Man gerai čia, Vilniuje. Labai mėgstu Nidą. Įvardinčiau ir Dubingius, bet ten ne miestas (šypsosi).

– Kur pasirinktumėte poilsį – Majamyje ar Nidoje?

– Tik ne Majamį. Vasarą ten neišgyvensi. Pavyzdžiui, nueini į paplūdimį – žiūri tiesiai, matai nuostabią, mėlyną jūrą, gražias bangas. Nidoje žiūri į priekį – taip pat graži banguojanti jūra. Tik čia atsisuki į dešinę, į kairę – o ten gražus smėliukas, kopos, pušynai, nė vieno žmogaus. Pasisukiok Majamio paplūdimyje – 60 aukštų pastatai. Ir ką pasirinkti? Jei nori smegenų įtampos, rinkis Majamį. O Nida... fantastiškiau negali būti.

– Kodėl gyvenate San Diege?

– Taip jau užklydau. Mano bičiulis Algis Bačiauskas ten gyvena. Baigęs karjerą galvojau važiuoti Šiaurės Karolinos link, šiek tiek aukščiau nuo Floridos. Bet man pasiūlė atvažiuoti į San Diegą. Ten didelio tempo nėra, žmonės susidėlioję prioritetus, žino, kuo nori būti. Puikūs paplūdimiai, golfo laukai. Pasvėriau, kas patinka, kas nepatinka, susidedi skyrelius į vieną krūvą, ir žinojau, ko nori. Man reikia saulės, šilumėlės - ir galvai, ir kojoms.

– Kuri šalis gražiausia po Lietuvos?

– Visur tų palmių ir vandenėlio yra (šypsosi). Vienas dalykas, kur tu patogiai gali gyventi, neturint problemų dėl sveikatos ir galėdamas sau leisti laisvai laiką. Kitas dalykas – kur yra tavo darbinė vieta. Šiuo atveju viskas yra panašu, ar tai būti Azija, ar Karibai. Tik skiriasi patiekalai ant pusryčių stalo.

Mano poreikiai siauri – reikia ramybės, o randu ją San Diege.

– Šalis, kurią norėtumėte aplankyti?

– Norėčiau ne tik per lėktuvo ar autobuso langą pažinti Australiją ir Naująją Zelandiją. Kiti keliauja į Tibetą, Indiją, ieško dvasinių dalykų, bet aš tam dar nesubrendęs, dar reikia pagyventi keletą metų (juokiasi). Nardyti, skraidyti – viskas dar prieš akis.

– Mėgstamiausias aktorius?

– Kaip ten sakoma – nuo R. Rudoko iki R. de Niro (juokiasi).

– Mėgstamiausias filmas?

– Su tais filmais... Man patiko knyga „Grafas Montekristas“, o jos ekranizacija nesužavėjo. Vaikystės filmai įstrigę, tokie kaip „Kapitonas Nemo“.

– Knyga, kurią dabar skaitote?

– Visai neseniai labai greitai suskaičiau Zecharia Sitchino knygą „Dvyliktoji planeta“.

– Ką jums reiškia muzika?

– Muzika man yra tam tikro laikotarpio, pojūčių, dvasinio patogumo atspindys. Mėgstama muzika man siejasi su tam tikrais periodais, nors tai, ką tu klausei prieš 20 metų dabar gali atrodyti juokinga – žodžiai, prasmė, mintis. Bet to laiko negali išsižadėti, o ta muzika maloni ir suteikia pasitenkinimo.

Dabar naujoje kūryboje ieškai prasmės, jei jos nerandi – bent patogumo. Svarbiausia, kad nerėkia į ausį ir nestuksi į galvą. Aš muziką labiau sieju su to, ko tau reikia – žodžių, poezijos, prasmės.

– Skaniausias valgis?

– Konkretaus patiekalo neturiu. Mane labiau traukia Azijos virtuvė. Ji man mažiau atsibodus. Bet kuris suši ar kuri sriuba man skanesnė, neskirstau. Patinka, kai patiekaluose yra rytietiškų, kaukazietiškų prieskonių,

– Skaniausias gėrimas?

– Kol kas dominuoja baltas alus. Pastaruoju metu, žaisdami tenisą, pasidarome tokį kokteilį „Clara“. Tokį daro ispanai – sumaišo citrininį limonadą su baltu alumi. Mes pasidarėme vietinį kokteilį – „Stakliškių“ citrininį limonadą maišome su „Calsberg“ alumi. Džiaugiamės vietiniu išradimu (juokiasi).

– Ką rinktumėtės – žvejybą ar grybavimą?

– Žmona Laura labai įsižeistų, jeigu nepasakyčiau, kad grybavimas. Ji – grybų žmogus.

Žvejyba man asocijuojasi ne su noru pagauti žuvį, o pabūti ramiai su savimi. Sutelkti dėmesį į gamtą, paukštį, plūdę, o problemas ar rūpesčius palikti nuošalyje. Tai svarbiau nei pagauti žuvį. Man tas dalykas patinka ir tikiu, kad toks poreikis tik didės.

– Garsus žmogus, su kuriuo norėtumėte papietauti?

– Erichas van Danikenas (Šveicarijos rašytojas).

– Kada paskutinį kartą verkėte?

– Nepamenu, kas čia paskutinį kartą kažkas gražaus buvo. Po krepšinio rungtynių, pralaimėjimų ar pergalių būdavo, kad susigraudini. Bet nė dėl to, kad skauda, o dėl to, kad jautru ir gražu. Bet verkimas man yra žmogiška ir nėra svetima.

– Laimingiausia diena jūsų gyvenime?

– Laimingiausia diena bus rytojus (juokiasi). Išaušiantis rytojus jau yra laimė.

– Didžiausia ir dar neįgyvendinta svajonė?

– Jos dar visos ateityje. O svajonių negalima atskleisti (šypsosi).

– Ar žmogui 50 metų – daug?

– Galiu pasakyti, kad bijojau to skaičiaus. Dėl nulio – nesiginčiju, bet dėl to priekinio skaičiaus aš tikrai pasiginčyčiau (juokiasi). Daug neteisybės tame skaičiuje. Akmens amžiuje mane išvežtų į kalnus ar į mišką, o dabar pats save gali rasti – gyvenimišką praktiką, logiką ir galimybes. Viskas ateina kaip tik dabar.

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...