captcha

Jūsų klausimas priimtas

Be taiklių šūvių – jokių vilčių nustebinti

Startai pasaulio taurės varžybų antrajame etape Hochfilcene apnuogino Lietuvos biatlono rinktinės lyderių silpnybes, bet treneriai išvadų daryti neskuba – sezonas tiktai įsibėgėja, dar nieko neprarasta.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Startai pasaulio taurės varžybų antrajame etape Hochfilcene apnuogino Lietuvos biatlono rinktinės lyderių silpnybes, bet treneriai išvadų daryti neskuba – sezonas tiktai įsibėgėja, dar nieko neprarasta.

Hochfilcenas – tik kiek daugiau nei 1 000 gyventojų turintis miestelis netoli Austrijos sienos su Vokietija. Kone visus jo gyventojus maitina Alpių kalnai ir žiema – čia įrengtos puikios slidinėjimo trasos, o 21 kartą šiemet vykusios biatlono pasaulio taurės etapo varžybos Hochfilcenui gal net laukiamesnė žiemos šventė negu Kalėdos.

Tik keturiskart didesniame Fyberbrune, kuriam dėl Hochfilcene vykstančių varžybų nubyra ne trupiniai, o atriekiamas nemenkas pyrago gabalas, Lietuvos biatlono rinktinė apsistojo praėjusios savaitės pradžioje. Tuomet švietė nekaitri žiemiška saulė ir slidinėti bei šaudyti Hochfilceno stadiono trasoje per treniruotes buvo malonumas.

Tačiau per sprinto varžybas praėjusį penktadienį Alpėse jau kąsniais krito sniegas ir pūtė žiemys, o per sprinto varžybas Lietuvos biatlonininkų pastangas vėjais paleido netaiklūs šūviai: Diana Rasimovičiūtė, Natalija Kočergina, Tomas Kaukėnas ir Karolis Zlatkauskas liko už 60-uko ribos ir nepateko į persekiojimo lenktynes.

Visi pliekė pro šalį

Trečiąją starto grupę pasirinkusi Lietuvos moterų rinktinės lyderė 29 metų D. Rasimovičiūtė į trasą iššliuožė 46-a ir atrodė, kad trasa skrieja kaip kulka, lenkdama lėtesnes ir ne pirmą ratą sukančias jau pavargusias varžoves. Tačiau būtent kulkos vėjais paleido Dianos pastangas jau pirmąkart stabtelėjus šaudykloje. Šaudydama gulint D. Rasimovičiūtė triskart iš penkių nepataikė į taikinį ir buvo priversta sukti 3 baudos ratus.

Ne geriau sekėsi ir šaudyti stovint – vėl trys šūviai buvo netaiklūs ir dar trys baudos ratai! Itin prastas taiklumas vieną greičiausių biatlonininkių bloškė žemyn – už 60-uko, kuris garantuoja teisę startuoti persekiojimo lenktynėse, ribos.

N. Kočergina prie starto linijos stojo 101-a ir, įveikusi pirmąjį ratą, po šaudymo gulint patraukė į trasą sukti antrojo, nes nė karto neprašovė. Šaudyti stovint jai sekėsi prasčiau – 3 netaiklūs šūviai ir tiek pat baudos ratų.

Bendrojoje įskaitoje – N. Kočerginos džiaugsmas ir D. Rasimovičiūtės nusivylimas: pirmą kartą Natalija sprinte aplenkė Dianą ir finišavo 73-ia. D. Rasimovičiūtė buvo vos 92-a.

Snieguotą Hochfilceno trasą pirmoji įveikė muitininkė iš Šveicarijos Selina Gasparin. N. Kočergina nuo jos atsiliko 2 min. 31,4 sek., D. Rasimovičiūtė – 3 min. 29,2 sek.

Išvakarėse per treniruotę puikiai šaudžiusi D. Rasimovičiūtė per varžybas lyg šautuvui užsikirtus pliekė pro šalį.

„Šaudant stovint pūtė vėjas, todėl nebuvo prasmės taikytis, šaudžiau greitai. O kas nutiko šaudant gulint, aiškinsimės su treneriais“, – po varžybų ištarė biatlonininkė.

Į persekiojimo varžybas nepateko ir vyrai, galutinėje sprinto varžybų įskaitoje išsirikiavę vienas po kito: 38-as startavęs K. Zlatkauskas užėmė 67-ąją vietą, 81-as iššliuožęs T. Kaukėnas finišavo 68-as. K. Zlatkauskas stovėdamas prašovė dukart, T. Kaukėnas kartą nepataikė gulėdamas ir dusyk – stovėdamas.

Nugalėtojas norvegas Larsas Bergeris dukart nepataikė stovėdamas, bet 10 km trasą net ir apsukęs 2 baudos ratus vis tiek įveikė greičiausiai – per 25 min. 2 sek. K. Zlatkauskas nuo nugalėtojo atsiliko 2 min. 38,8 sek., T. Kaukėnas – 2 min. 39,1 sek.

„Pirmajame rate mano greitis buvo geras, tačiau gulėdamas paleidau neapgalvotą šūvį. Antrajame rate prieš šaudyklą sumažinau greitį, bet nepataikiau jau dusyk, ir dingo prasmė toliau kentėti trasoje“, – nelinksmas buvo ir T. Kaukėnas.

Olimpinė komanda – neaiški

T. Kaukėnas ir kiti Lietuvos biatlonininkai nesvetingoje Hochfilceno trasoje paliko daug jėgų, todėl likusį pusdienį po varžybų gulinėjo ar mėgino atpalaiduoti įtemptus raumenis pirtyje.

Antrasis pasaulio taurės etapas – tik vienos iš sezono pradžios varžybų. Tai buvo tik viena iš trasų. Kitose viskas gali būti kitaip: ir psichologinis nusiteikimas, ir oro sąlygos. Svarbiausias startas ne tik šį sezoną, bet ir per visus ketverius metus laukia 2014 m. vasarį Sočyje.

Lietuva turi teisę į olimpines žaidynes pasiųsti du biatlonininkus – vyrą ir moterį. Lyderiai aiškūs – jau trijose olimpiadose dalyvavusi D. Rasimovičiūtė ir 23 metų T. Kaukėnas. Tačiau iki žaidynių – dar pora mėnesių, per kuriuos daug kas gali keistis. Todėl apie Sočį dar per daug negalvoja nė vienas Lietuvos rinktinės narys.

Lietuvius treniruojantis garsiausias visų laikų Latvijos biatlonininkas, šešerių olimpinių žaidynių dalyvis 43 metų latvis Ilmaras Bricis irgi kol kas nė vienam nedega žalios šviesos. „Iki žaidynių dar daug laiko, – tą pačią frazę, kaip ir jo auklėtiniai, ištarė I.Bricis. – Žinoma, per varžybas dažniausiai geriau atrodo Tomas, jis geriau susitvarko trasoje, bet per treniruotes Tomas ir Karolis atrodo panašiai, tad dar visiškai neaišku, kaip bus vėliau.“

28 metų K. Zlatkauskas jau turi olimpinių žaidynių patirties. 2006 m. jis dalyvavo Turino olimpiadoje ir sprinto lenktynėse liko paskutinis, 90-as. Tuomet 21 metų biatlonininkui šis gėdingas pasirodymas taip kirto per smegenis, kad po žaidynių jis apskritai nutarė pasitraukti iš sporto. Pusketvirtų metų K. Zlatkauskas ieškojo savęs blaškydamasis po pasaulį ir dirbdamas pardavėju, vadybininku, barmenu, padavėju.

Prieš kelerius metus jis tapo buvusio rinktinės trenerio baltarusio Viktoro Korčiagino asistentu ir, treniruodamas kitus, pats palengva vėl grįžo į sportą. „Dabar viską jau vertinu kitaip. Tada buvau per jaunas“, – įsitikinęs K. Zlatkauskas.

Jis turi viltį – o gal ir svajonę – pats nuvykti į Sočio žaidynes. Tai realu, reikia tik įrodyti per varžybas, kad yra verčiausias kelialapio. „Visi dėl to stengiamės – ir aš, ir Tomas, ir Karolis Dombrovskis, – tvirtino K. Zlatkauskas. – Kad ir kuris vyks, palaikysiu iš visos širdies. Žinau, kiek jėgų kiekvienas atiduoda, kaip pavargsta. Bet viską sudėlioja varžybos, per kurias kovojame jau kiekvienas už save.“

Sočio trasos – itin sunkios

D. Rasimovičiūtė ir T. Kaukėnas jau yra išbandę Sočio olimpinę trasą. Pernai po pasaulio čempionato varžybų ją keikė abu. Kaukazo aukštikalnėse, maždaug pusantro tūkstančio metrų virš jūros lygio, besidriekianti trasa – viena sudėtingiausių pasaulyje.

„Stačios ir ilgos įkalnės, o nuokalnėse visiškai negali pailsėti, nes posūkiai – staigūs ir aštrūs. Visą laiką šliuoži įsitempęs“, – iš Fyberbruno į treniruotę Hochfilcene vairuodamas mažąjį autobusą aiškino T. Kaukėnas.

„Kai pernai bandėme tą trasą, buvome po pasaulio čempionato ir ne geriausios formos. Tada trasa atrodė labai sunki: jos reljefas – vienas sudėtingiausių pasaulyje: statūs pakilimai, vienas jų trunka gal keturias minutes, o tai, matyt, yra pasaulio trasų rekordas. Leisdamasis irgi negali pailsėti“, – pasakojo ir D. Rasimovičiūtė.

Tačiau ji įsitikinusi: jei vis dėlto vyks į Sočio žaidynes, ta trasa jai turėtų patikti. Kaip lietuvei patinka ir aukštikalnės – ten ji jaučiasi puikiai. „Žemumose daug biatlonininkių gali pasiekti didelį greitį, o aukštikalnėse kai kas atsisijoja – yra tokių, kurioms nepatinka kalnai“, – sakė D. Rasimovičiūtė.

Olimpinėse žaidynėse iš Lietuvos biatlonininkų ji kol kas užėmė aukščiausią vietą – 2006 m. Turino žaidynėse per sprinto lenktynes buvo 18-a. Tačiau iki mylimojo – rinktinės trenerio I. Bricio rezultatų – jai toli.

I. Bricis dalyvavo šešeriose olimpinėse žaidynėse kaip sportininkas, 1998 m. Nagane asmeninėse lenktynėse buvo penktas, estafetėje – šeštas, 2006 m. Turine persekiojimo varžybose užėmė 4-ąją vietą, o kitąmet į Sočio žaidynes pirmą kartą vyks kaip treneris.

„Ar lietuviai žaidynėse gali pakartoti mano rezultatus? Tai realu. T. Kaukėnas labai talentingas. Bet rezultatai nepasiekiami per metus ar dvejus, o ir trasoje daug kas gali nutikti. Bet Lietuva turi tikrai gerų biatlonininkų“, – tvirtino I. Bricis.

Latvis ir jo mylimoji lietuvė jau svarsto apie tuoktuves, tik dar nenumatė tikslios datos. Tačiau tai, kad D. Rasimovičiūtė – ir jo auklėtinė, ir širdies draugė, biatlonininkei numylėtinės etiketės neprideda. Ir per treniruotes, ir per varžybas D. Rasimovičiūtei keliami tokie pat reikalavimai, kaip ir kitiems.

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...