captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Kazlauskas prieš finalą prabilo užuominomis (atnaujinta)

Prieš Europos čempionato finalą Lietuvos rinktinės vairininkas Jonas Kazlauskas prabilo užuominomis. Nors specialisto kontraktas su Lietuvos krepšinio federacija (LKF) turėtų galioti dar trejus metus, treneris pareiškė grąžinęs skolą pastarosios prezidentui Arvydui Saboniui ir prisipažino svarstantis, kaip elgtis po pirmenybių.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Prieš Europos čempionato finalą Lietuvos rinktinės vairininkas Jonas Kazlauskas prabilo užuominomis. Nors specialisto kontraktas su Lietuvos krepšinio federacija (LKF) turėtų galioti dar trejus metus, treneris pareiškė grąžinęs skolą pastarosios prezidentui Arvydui Saboniui ir prisipažino svarstantis, kaip elgtis po pirmenybių.

Šeštadienį Liublianos „Plaza hotel“ viešbutyje bendraudamas su Lietuvos žiniasklaida J. Kazlauskas leido suprasti, jog praėjusį rudenį sudaryta sutartis ketverių metų olimpiniam ciklui nereiškia, jog jis būtent tiek laiko ir vadovaus nacionalinei komandai.

„Žinote, tie ciklai yra toks dalykas, skirtas daugiau spaudai, žurnalistams, žmonėms, kad jiems būtų ramiau. Mano credo toks: aš Sabui duoklę atidaviau, daugiau nesu niekam skolingas. Ką tai reiškia? Jis grįžo ir man metus padėjo, dabar aš jam metus padėjau. Atidaviau duoklę“, – pažymėjo J. Kazlauskas.

Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris dar vykstant pirmam čempionato etapui, kuris jo komandai klostėsi nelengvai, užsiminė pagalvojantis, ar verta taip gadinti sau nervus. DELFI paklaustas, ar lietuvių iškovotas medalis atperka patirtus išgyvenimus ir įdėtą triūsą, J. Kazlauskas aiškaus atsakymo nepateikė.

„Man nusišypsojo laimė daug kur dirbti. Laimėjau ir su kitomis komandomis, bet pergalė, pasiekta su Lietuvos rinktine, yra kitokia. Dirbdamas užsienyje irgi džiaugiesi, būni patenkintas, kad gerai atlikai darbą ir panašiai. Bet čia širdis kažko prisipildo. Kai sumuša tuos būgnus arenoje... Aišku, paskui turi suvaldyti jausmus ir vadovauti. Tačiau aš dažnai pagalvoju, ar to dar bereikia. Ar galvosiu apie tai po čempionato? Be abejonės“, – patvirtino 59-erių specialistas, neseniai pratęsęs sutartį su Kinijos čempionų Guangdongo „Southern Tigers“ klubu.

Primename, kad grįždamas į Lietuvos rinktinę, kurią prieš tai treniravo 1997-2001 metais, J. Kazlauskas neslėpė, jog tokiam žingsniui jį paskatino asmeninis A. Sabonio prašymas. Legendinis vidurio puolėjas prieš 14 metų taip pat atsiliepė į J. Kazlausko pagalbos šauksmą ir sutiko rungtyniauti 1999 metų Europos čempionate.

Šeštadienį Lietuvos rinktinės treneris taip pat pasidalino savo mintimis apie sekmadienio mūšį dėl aukso su Prancūzijos komanda, permainingą lietuvių pasirodymą Europos čempionate, pažvelgė į ateities perspektyvas.

„Laukia nelengva dvikova, abi komandos bus pakankamai motyvuotos, nes tai bus finalas. Pirmose mūsų tarpusavio rungtynėse prieš dešimt dienų prancūzai visko neparodė, gal neatsiskleidė, gal mums kažkiek sekėsi. Bet matėme, kaip jie žaidė pusfinalyje su Ispanija. Turime ruoštis maksimaliai visais aspektais, ką ir darome“, – sakė specialistas.

Finale jūsų rungtynių planas bus kitoks nei antro etapo mače su prancūzais? – paklausėme J. Kazlausko.

Priklausys nuo to, kaip klostysis rungtynės. Gali daug ką numatyti, bet varžovai irgi turi savo sumanymų. Tu išmeti kažkokius savo kozirius – jie atsako arba atvirkščiai. Žiūrėsime, kaip viskas vystysis.

Kas stabiliau žaidė viso čempionato metu – lietuviai ar prancūzai?

Sunku pasakyti. Prancūzai žaidė pakankamai stabiliai, ketvirtfinalyje ir pusfinalyje rungtyniavo labai gerai. Ir mes turėjome pakankamai sunkių rungtynių, kuriose sužaidėme gerai.

Jūsų veide – ramybė. Iš anksto tikėjote, kad būsite finale?

– Dirbi savo darbą, jei kažkas išeina, nėra ko papildomai nervuotis. Visiškai nereikia perduoti tos įtampos žaidėjams. Laikas kažką taisyti ir bartis jau seniai praėjęs, dabar reikia raminti, skatinti, motyvuoti ir taip toliau.

Visada sakau, kad ketvirtfinalio rungtynės turi pačią didžiausią svarbą. Pažiūrėkite, kokioje situacijoje dabar atsidūrė italai arba serbai, kuriems reikia žaisti dėl septintos vietos ir kelialapio į pasaulio čempionatą. O jei laimi ketvirtfinalyje, net ir nusileidęs kitose rungtynėse dar kausies dėl medalių. Tad šio etapo kaina – labai didelė, ir ne visada žaidėjai susitvarko su įtampa. Turime pakankamai daug žaidėjų, kurie veržiasi į pirmo plano vaidmenis. Kol kas jie jų dar neužėmė, bet tiek Jonas Valančiūnas, tiek Donatas Motiejūnas, tiek Mindaugas Kuzminskas yra Lietuvos rinktinės ateitis. Labai svarbu, kaip jie susitvarko su jauduliuku. O po ketvirtfinalio galima apsiraminti. Aišku, motyvacija yra milžiniška, bet jau kažką esi iškovojęs.

– Riba tarp nesėkmės ir medalių šįkart buvo labai plona: vienas bosnių metimas paskutinėse pirmo etapo rungtynėse būtų išsiuntęs Lietuvos rinktinę namo. Esate per karjerą buvęs panašiose situacijose?

– Mano karjeroje visko buvo, bet dabar reikėtų giliai leistis į prisiminimus. Suprantate, dėl pirmos vietos kaunasi 24 komandos. Ką, visos jos labai blogos, žaidėjai blogi, treneriai blogai dirba? Taip nėra. Ir taip buvo metai iš metų.

Užsienio ekspertai Lietuvos rinktinę labai giria, bet namuose susilaukėte nemažai kritikos. Dėl to nekeista?

– Aš manau, kad visada reikia palaukti pabaigos ir tada kritikuoti. Nėra nekritikuotinų žmonių, ir tik kvailas nesimoko iš kritikos. Bet visada reikia sulaukti galo. O jei kažkas parašyta ar padaryta norint specialiai pakenkti... Tegul tie žmonės galvoja, kad jie patys protingiausi ir gudriausi. Ką su jais darysi.

Ar šiai krepšininkų kartai po pasirodymo Europos čempionato finale netrūks alkio ateityje?

– Daug ką lems tai, kokius žingsnius žengs, kaip tobulės tie žaidėjai, kuriuos prieš tai išvardinau, jaunimas, kuris liko namuose. Be to, yra vidutinės kartos krepšininkų, kurie dar nesusenę. Jeigu po pirmų metų jau būsi sotus, galbūt pasirinkai ne tą sporto šaką. Aš sakiau žaidėjams: jūs man galite kalbėti daug ką, bet pirmiausia išvardinkite titulus, kuriuos esate iškovoję. Ar labai daug jų? Jeigu ne, tai einame, dirbame ir stengiamės kažką iškovoti.

Matydavome ankstesnių kartų alkį, motyvaciją, užsispyrimą. Dabartiniams žaidėjams tuos vyresnius krepšininkus dažnai rodau kaip pavyzdį. Labai gerai, kad Arvydas (Sabonis – DELFI) yra čia, jis duoda daug asmeninių patarimų jauniems žaidėjams, ypač J. Valančiūnui, D. Motiejūnui. Tikiuosi, kad jie ilgai nebus sotūs.

Grįžote į rinktinę ketverių metų ciklui, o jau pirmais iškovojote medalį. Kartelę išsikėlėte labai aukštai?

Žinote, tie ciklai yra toks dalykas, skirtas daugiau spaudai, žurnalistams, žmonėms, kad jiems būtų ramiau. Kai treneriui sekasi, visi tapšnoja per petį, o kai nesiseka – apipila pamazgomis. Mano credo toks: aš Sabui duoklę atidaviau, daugiau nesu niekam skolingas. Ką tai reiškia? Jis grįžo ir man metus padėjo, dabar aš jam metus padėjau. Atidaviau duoklę.

Treniruoti savo šalies rinktinę sunkiau nei Kinijos ar Graikijos?

– Kai tie būgnai arenoje sumuša, širdį taip suima, kad būna tikrai labai sunku. Kartais pagalvoji, ar ne per sunku.

Po rungtynių su Juodkalnija prasitarėte, kad kartais pamąstote, ar verta tiek nervų sudeginti.

Aš ir dabar tą patį galvoju.

Ar užsitikrintas medalis atperka gadinamą sveikatą?

– Man nusišypsojo laimė daug kur dirbti. Laimėjau ir su kitomis komandomis, bet pergalė, pasiekta su Lietuvos rinktine, yra kitokia. Dirbdamas užsienyje irgi džiaugiesi, būni patenkintas, kad gerai atlikai darbą ir panašiai. Bet čia širdis kažko prisipildo. Kai sumuša tuos būgnus arenoje... Žinoma, paskui turi suvaldyti jausmus ir vadovauti. Tačiau aš dažnai pagalvoju, ar to dar bereikia.

Ar galvosite apie tai ir po čempionato?

– Be abejonės.

Jums buvo malonu, kad aplenkėte Vladą Garastą pagal pergales, iškovotas stovint prie Lietuvos rinktinės vairo?

– Šito tikrai neskaičiuoju. Sužinojau apie tai tik perskaitęs tą žinutę internete. Malonu, nemalonu... Gal jis dalyvavo mažiau rungtynių, nežinau. Aš tokių dalykų nesivaikau.

Po Londono olimpinių žaidynių iš rinktinės pasitraukė du žaidėjai. Kaip manote, ar po šio čempionato išgirsime, kad kažkas baigė karjerą?

– Nežinau. Mano nuostatą jūs žinote: jei žmogus tinkamas, kam jį varyti? Aišku, labai gerai, kad rinktinė pateko į kitų metų pasaulio pirmenybes – bus galima lengviau kvėpuoti. Jei būtume nepatekę, metai būtų prarasti. Dabar dėl vardinių kvietimų grumiasi tokios šalys – ir Kinija, ir Rusija, ir Graikija, ir Turkija, ir Brazilija, kad sunku pagalvoti, jog galėtume jo tikėtis.

Kitas dalykas, kad yra daug jaunų, talentingų žaidėjų, kuriuos galima įtraukti į pasiruošimo programą ir taip jiems pagelbėti, kaip kad mes šiemet keliems padėjome. Gaila, kad iki pagrindinės sudėties jie neištempė, bet tai nereiškia, jog taip nebus kitais metais. Tuo labiau, kad nesėkmės pasaulio čempionate atveju nieko pernelyg reikšmingo neprarasi. Jei būtų nepasisekę šiemet – nežaistume pasaulio čempionate, jei nepasisektų kitose Europos pirmenybėse – liktume be olimpiados, o pasaulio čempionate jokie kelialapiai nedalinami.

Šioje rinktinėje buvo žaidėjų, kurie peršoko lūkesčių kartelę?

– Aš manau, kad rinktinė tikrai gerai žaidžia, bet nežinau, kiek aukštai ta kartelė buvo iškelta. Galvoju, kad daug kas dar jos nepasiekė. Noriu išskirti vieną dalyką: ši rinktinė kaunasi. Ar būtų blogai, ar labai blogai, ji kaunasi. Būna nervų, jaudulio, bet žmogus – ne mašina. Bet rinktinė kovoja, eina, lipa, dirba, paburzgia, bet paburzgia teigiamai. Žaidėjai negali būti be emocijų, jei jie vienas ant kito pabamba, tai yra normalu. Tik treneris turi kontroliuoti, kad tai nekliudytų žaidimui. Bet krepšininkai negali žaisti užsiklijavę lūpas pleistrais, be emocijų. Kai pradėjau dirbti Kinijoje, klausiau žaidėjų, kodėl įmetę jie nesišypso, nepataikę – vėl tas pats. Taip negalima, dabar jie jau irgi reiškia emocijas.

Sprendžiant iš jūsų žodžių, neturėjote labai supykti ant M. Kuzminsko, kuris pusfinalyje su jumis šiek tiek pasiginčijo?

– Su manimi niekas nesiginčija. Yra aiškinimasis, bet ne ginčas. Jūs neteisingai suprantate kai kuriuos dalykus ir labai plačiai interpretuojate. Pavyzdžiui, parašę, jog rungtynių metu nuvariau šalin kažkurį trenerį, išsigalvojote. Prie manęs pribėgo Benas Matkevičius (treneris-skautas – DELFI) ir paklausė: treneri, ar tu jiems tai jau pasakei? Aš numojau ranka, kad jau pasakiau, ir viskas.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Europos krepšinio čempionatas 2013

Sportas

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...