captcha

Jūsų klausimas priimtas

Italijoje solidžiai žaidžiantis G. Orelikas: ši rinktinė neturės išskirtinio lyderio

Gediminas Orelikas vienintelis į Lietuvos rinktinės stovyklą Palangoje atvyko su artimaisiais: žmona Virginija ir pustrečių sūnumi Minu. Puolėjas pasiilgsta šeimos, nes antrus metus kremta legionieriaus duoną. Bet būtent užsienyje jis pagaliau perkėlė koją per slenkstį, už kurio namuose kliūdavo ne vienerius metus.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Jeigu krepšinis Venecijoje (Italija) būtų toks populiarus kaip Lietuvoje, G. Orelikas romantikų mieste galbūt garsėtų panašiai kaip šv. Morkaus aikštė, Didysis kanalas ar juo tyliai slystančios gondolos.

Naujokas iš Lietuvos yra rezultatyviausias bei naudingiausias „Umana Reyer“ ekipos krepšininkas, o pastaroji diktuoja madas tiek nacionalinėse pirmenybėse, tiek Čempionų lygos C grupėje.

Bet Venecijai įdomiau milijonai kasmet atvykstančių ir miesto ekonomiką maitinančių turistų. O ir pats 27-erių šiaulietis įsikūręs atokiau nuo minių ir pakepinus saulei iš kanalų pakylančio nosį riečiančio tvaiko – už 7 km esančiame Mestrė priemiestyje.

Čia reziduoja visas „Umana Reyer“ klubas, čia iškilusi ir „Palasport Giuseppe Taliercio“ arena, kurioje rungtyniauja praėjusį birželį trečiąjį titulą iškovoję Italijos čempionai.

Rudenį aplodismentai venecijiečių namų salėje aidi ne ką rečiau nei praėjusiame sezone, mat kol kas trenerio Walterio De Raffaele auklėtinių rezultatai – puikūs. Ovacijos jau griaudėjo ir asmeniškai G. Orelikui, taikliais metimais rungtynių pabaigoje išplėšusiam šeimininkams dvi pergales.

Lietuvio indėlis į antrą vietą Italijoje šiuo metu užimančios „Umana Reyer“ žaidimą – labai svarus. Sunkiuoju krašto puolėju paprastai rungtyniaujantis krepšininkas visoje lygoje yra aštuntas pagal pelnomus taškus – vid. 16,8. Pridėjus 4,9 atkovoto kamuolio ir 1,5 rezultatyvaus perdavimo, susidaro 17,9 naudingumo balų vidurkis, kuriuo G. Orelikas taip pat lenkia visus komandos draugus.

Panaši jo statistika ir Čempionų lygoje: 15,2 taško ir 16,2 naudingumo balo per rungtynes.

„Italijoje įsiliejau labai sklandžiai. Sunkiau tik dėl to, kad reikia labai dažnai keistis – treneris mėgsta intensyvią rotaciją, mėgsta per mačą panaudoti 11-12 žaidėjų. Nesvarbu, kaip pasirodysi, aikštėje jis tave vis tiek laikys tik 20 minučių. Prie to reikėjo priprasti, o visa kita Italijoje – kaip ir visur. Komandos – geros, su visomis reikia grumtis iki paskutinių minučių. Mums tiesiog sekasi laimėti rungtynių pabaigas, todėl tokie ir rezultatai. Vis dėlto Turkijos lyga tikrai stipresnė“, – savo pasirodymą komentavo G. Orelikas.

Praėjusiame sezone jis atstovavo Bandirmos „Banvit“ klubui, kuriame taip pat buvo vienas rezultatyviausių: daugiau taškų rinkdavo tik vasarą tuo pačiu Apeninų ekspresu į Milano „AX Armani“ persikėlęs Jordanas Theodore'as.

Kaip pusantro sezono svečiuose kraštuose pakeitė buvusį Vilniaus „Lietuvos ryto“ atstovą?

„Patobulėjau psichologiškai, daug labiau išaugo pasitikėjimas savimi. Be to, padirbėjau su skirtingais užsienio treneriais, gavau naujų žinių, pamačiau naujų derinių. Vis dėlto pagrindinis man ginklas tebėra tas pats – tolimi metimai“, – pasakojo G. Orelikas.

Dar švelniai pasakyta. Italijoje 200 cm ūgio žaidėjas tritaškių meta dvigubai daugiau nei dvitaškių ir pataiko juos 49 proc. taiklumu. Pagal pastarąjį rodiklį jis yra trečias Italijos lygoje. Maža to, kiti snaiperiai rečiau atakuoja iš trijų taškų zonos, todėl lietuvis per 8 turus yra įmetęs daugiausiai tolimų metimų – 26.

Tiesa, tritaškių fiestas kartas nuo karto G. Orelikas rengdavo ir Vilniuje. Bet ne vieną jų savo akimis regėjęs tuometis Lietuvos rinktinės vairininkas Jonas Kazlauskas kvietimo taikliarankiui krepšininkui taip ir neišsiuntė.

Treneris nuogąstavo, jog puolėjas yra per žemas, kad gindamasis stabdytų aukščiausio lygio sunkiuosius krašto puolėjus, ir per lėtas, kad sėkmingai žaistų lengvuoju krašto puolėju.

J. Kazlauską pakeitusiam Dainiui Adomaičiui panašių dilemų nebekilo. Dėl skirtingų priežasčių praėjusią vasarą į rinktinės stovyklą neatvykus Domantui Saboniui ir Pauliui Jankūnui, „ketvirtos pozicijos“ žaidėjų perteklius ištirpo. Bet ir tuomet G. Orelikas nedebiutavo nacionalinėje komandoje, o į Europos čempionatą keliavo kitas naujokas Eimantas Bendžius.

Tąkart sutrukdė paskutinėse Turkijos čempionato rungtynėse sužeistas petys.

„Būčiau atvažiavęs, bet neleido trauma. Ant manęs užšoko varžovas, ir petys „suvaikščiojo“ – akimirkai išniro ir grįžo į vietą. Buvo pažeista sąnarinė lūpa ir bicepsas. Gerai, kad kairės rankos, o ne dešinės, antraip būtų reikėję operacijos. Bet ir taip reabilitacija užtruko du su puse mėnesio“, – apgailestavo žaidėjas.

G. Orelikui į pagalbą atėjo Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA). Nors žaidėjas skeptiškai atsiliepia apie tarptautinio kalendoriaus reformą, tik dėl jos jam nereikės delsti dar vienų metų iki kitos vasaros – Lietuvos rinktinės marškinėlius puolėjas pirmą kartą apsivilks penktadienį pasaulio čempionato atrankos rungtynėse su Kosovu.

Turbūt D. Adomaitis jam tai būtų leidęs padaryti ir tuo atveju, jei atsiliepti į kvietimą būtų galėję dešimt praėjusiose Europos pirmenybėse rungtyniavusių krepšininkų, praleisiančių artėjantį atrankos „langą“.

Bet ir dabartinę sudėtį G. Orelikas atsisako vadinti „B“ komanda.

„Girdžiu kalbas, kad čia – antrarūšė rinktinė. Nėra ji tokia. Treneris surinko visus geriausius, kurie gali dabar žaisti. Tų, kurie negali, nereikia ir skaičiuoti“, – samprotavo snaiperis.

Kaip ten bebūtų, G. Orelikas nukraujavusioje Lietuvos ekipoje yra vienas tų, apie kuriuos gali suktis žaidimas. Mat daugiau už tėvynės ribų ryškiai žibančių žaidėjų komandos gretose nėra.

Ar aukštaūgis save regi naujuoju vedliu?

„Dėl lyderių palieku spręsti treneriui. Tiesą sakant, nemanau, kad šioje rinktinėje bus išskirtinis lyderis. Bet D. Adomaitis tikrai mokės išnaudoti turimus žaidėjus – juk juos visus jis yra treniravęs ar studentų rinktinėje, ar „Lietuvos ryte“, – svarstė Italijoje klestintis lietuvis.

Galbūt jo tritaškių mažiau reikės rungtynėse su potencialiu C grupės autsaideriu laikomu Kosovu. Ir pats G. Orelikas prisipažino nieko nežinantis apie jaunos valstybės komandą.

„Turbūt net nerasčiau jos žemėlapyje“, – juokėsi žaidėjas.

Užtat Lenkiją, su kuria teks žaisti jau sekmadienį, jis vadina labai konkurencinga varžove. Ir tai G. Orelikui bus puiki galimybė įsitvirtinti nacionalinėje ekipoje, į kurią brovėsi ilgus trejus metus.

„Žinoma, man, kaip ir kitiems žaidėjams šioje komandoje, reikės įrodyti, kad esu čia ne be reikalo, kad esu vertas ir toliau žaisti rinktinėje. Svarbiausia sulaukti savo progos ir ja pasinaudoti“, – sakė šiaulietis, neslepiantis noro 2019 metais nuvykti į pasaulio čempionatą Kinijoje.

Pirmą sąlygą G. Orelikas jau įgyvendino – savo progos jis sulaukė. Dabar reikės pasirūpinti antru rinktinės lygties dėmeniu.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...