captcha

Jūsų klausimas priimtas

Diskusijoje dėl D. Adomaičio ateities Lietuvos rinktinėje atsakymas aiškus?

Dainius Adomaitis, ko gero, taps pirmuoju treneriu, kuris po Lietuvos rinktinės pasitraukimo iš Europos čempionato jau aštuntfinalyje išlaikys kėdę. Bet viskas būtų labai logiška.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Atrodo, kas 8 metus atsiveria smegduobė, kuri pasiglemžia Lietuvos krepšininkus.

Kas aštuonerius metus Lietuvos rinktinė prakeikta pasitraukimui iš turnyro, nepasiekus jo ketvirtfinalio.

Kai 2001-aisiais Lietuvos rinktinę iš Europos čempionato dar aštuntfinalyje išmetė broliai latviai, būrelis Vilniaus oro uoste susirinkusių sirgalių šaukė krepšininkams „gėda!“.

Aidint šiems žodžiams, J. Kazlauskas spaudos konferencijoje pranešė apie savo pasitraukimą.

2009-aisiais R. Butautas neklausė nei sirgalių skanduočių, nei žurnalistų klausimų – jis movė pro duris pabėgęs nuo žiniasklaidos po fiasko Lenkijoje, kur mūsiškiai iškovojo tik 1 pergalę per 6 rungtynes ir neįveikė antrojo grupės varžybų etapo. Bet apie savo atsistatydinimą jis jau buvo prasitaręs anglų kalba oficialios spaudos konferencijos tarptautinei žiniasklaidai metu.

2017-aisiais nebuvo nieko panašaus. Nes jei atvirai, D. Adomaičiui nebuvo ko gėdytis.

Paklaustas, ar Lietuvos sirgaliai tobulėja, D. Adomaitis šyptelėjo: „Būtent dėl sirgalių mums labiausiai gaila, kad nepavyko pasirodyti geriau.“

D. Adomaičiui reikėjo prisijaukinti kritišką Lietuvos krepšinio aistruolį ir, palyginti, jaunam specialistui su CV be garsių komandų pavadinimų tą daryti buvo sudėtinga.


BNS nuotr.

Atrodė, bus sudėtinga prisijaukinti ir Lietuvos krepšinio žvaigždes, tačiau liberali ir novatoriška darbo metodika pasiteisino.

Į rinktinę pavyko suburti beveik visus NBA lietuvius. Tik Domantui Saboniui dėl netikėtų mainų ir griežtos „Indiana Pacers“ pozicijos nepavyko prisijungti prie rinktinės.

„Treneris buvo nerealiai žmogiškas, – 24sek Stambule pasakojo Mindaugas Kuzminskas. – Jis duodavo mums savotišką laisvę. Nebuvo griežtos kontrolės. Tvarka buvo, bet nebuvo nesąmoningų griežtumų.

Buvo daug pavyzdžių, kurie, jei to nevertini, pajutęs laisvę darai, ką nori, galėjo baigtis blogai. Bet jei vertini tai, kaip dalyką, už kurį nori atsidėkoti... Vienintelė vieta, kur gali treneriui duoti kažką atgal, yra aikštelė. Todėl norisi pakovoti už trenerį.“

Kitaip nei 2001-ųjų ir 2009-ųjų rinktinės, nacionalinė komanda turėjo teigiamą pergalių ir pralaimėjimų santykį (4-2).

Nežinia, kaip buvo tada 2001 ir 2009 metais, bet šioje rinktinėje tvyrojo nuostabi atmosfera.

D. Adomaitis buvo liberalus savo žaidėjams ir jie tą labai vertino. Donatas Motiejūnas dar ilgai bus dėkingas už leidimą išvykti į JAV dalyvauti pirmojo sūnelio gimdyme.

O visi krepšininkai vertino tą protingą erdvę laisvei, dėl kurios krepšininkai tik dar labiau gerbė D. Adomaitį.

Kai Lietuva krito prieš graikus, niekas nebadė pirštais į trenerį. Visi – nuo kapitono iki efektyviausio komandos žaidėjo – badė pirštais į save.

Griežčiausiai pasakė Mindaugas Kuzminskas, dar sykį užstojęs D. Adomaitį nuo visuomenės kritikos.

„Nė velnio, nė velnio. Aš visomis keturiomis noriu ginti trenerį. Varžovas buvo visiškai išnagrinėtas, žinojome visas jų stipriąsias ir silpnąsias puses. Kad nesugebame įvykdyti, nesugebame atsilaisvinti ir priimti kamuolio – tai tik žaidėjų kaltė. Treneriai savo darbą nudirbo, mes – ne.“

Trenerių štabas maloniai stebino ir M. Kuzminską, ir kitus Lietuvos rinktinės narius.

D. Adomaitis rengė daug susirinkimų su savo asistentais Benu Matkevičiumi, Mindaugu Braziu bei Ramūnu Šiškausku.

Vyrai iki kauliukų bandė išnagrinėti priešininkų žaidimą ir modeliavo savąjį. Jie neskaičiavo valandų bemiegėmis naktimis.

„Naktis buvo trumpa. Balsas dingo. Bet viskas gerai. Todėl mes ir mylime šitą darbą“, – prieš grupės varžybų mačą su Italija šypsojosi Benas Matkevičius.

Tą pačią dieną Lietuva gražiai nugalėjo Italiją 78:73.

Atsinaujinęs trenerių štabas atnaujino ir nacionalinės komandos žaidimą.

Patys krepšininkai neslėpė, kad jų žaidimas tapo daug universalesnis ir įvairesnis. Jono Kazlausko žaidimo schemos buvo griežtesnės, tačiau jos nešė geresnius rezultatus. Kita vertus, atviresnis D. Adomaičio žaidimas buvo priimtinesnis pačiai komandai.

Darbštus trenerių štabas, puikus ryšys su komandos lyderiais ir krepšininkams patikęs žaidimo braižas – trys stiprūs argumentai, dėl kurių D. Adomaitis turėtų tęsti darbą nacionalinėje komandoje.

Dar vienas, bet ne ką silpnesnis, yra FIBA reformos.


BNS nuotr.

Dėl atsiversiančių rinktinių langų sezono metu daug nacionalinių komandų nukentės dėl FIBA-NBA-Eurolygos nesutarimų tarptautinio krepšinio tvarkaraščio požiūriu.

Tokios rinktinės kaip Italija, Vokietija ar ta pati Slovėnija neteks NBA klubuose dirbančių specialistų.

Maskvos CSKA strategas Dimitris Itoudis vien dėl darbo Eurolygoje negalėjo svarstyti Graikijos rinktinės pasiūlymo. Kitose rinktinėse taip pat nepamatysite Eurolygos specialistų, nes darbo tokiame klube ir nacionalinėje komandoje paprasčiausiai nepavyktų suderinti.

Taigi, net jeigu norėtų, federacija nelabai turi kuo pakeisti D. Adomaitį.

Tauta, be abejo, prie rinktinės vairo nori matyti Šarūną Jasikevičių. Bet taip nenutiks dėl daugybės priežasčių.

Aišku, pareigos Kauno „Žalgiryje“ yra pagrindinė priežastis – sezono metu tą pačią dieną vyks ir žalgiriečių mačas Eurolygoje, ir Lietuvos rinktinės susitikimas 2019-ųjų pasaulio čempionato atrankoje.

Pats Arvydo Sabonio kvietimo sulaukęs Šaras jau anksčiau buvo atmetęs rinktinės pasiūlymą – darbas klube dabar yra tai, ko reikia jaunam treneriui.

O be Š. Jasikevičiaus tokių užtikrintų variantų Lietuvos krepšinyje kol kas neturime.

Būtų galima svarstyti Rimo Kurtinaičio kandidatūrą, bet kad šis specialistas „neparankus“ ir federacijai, ir žaidėjams, įrodė pastarieji rinktinės trenerio rinkimai, kuriuose R. Kurtinaičiui net nebuvo siūlomas postas.

Kitos galimos kandidatūros tokios, kurios nėra kažkuo stebuklingai geresnės už D. Adomaitį. Tad kam tokiu atveju keisti naują pareigose apsiprantantį trenerį, jei šis pasidėjo neblogą pamatą darbams nacionalinėje komandoje?

Aišku, treniruoti rinktinę su Jonu Valančiūnu bei Mantu Kalniečiu visai kas kita nei su Mindaugu Girdžiūnu ir Evaldu Kairiu.

Tačiau D. Adomaitis įrodė, kad juo galima pasitikėti. Su kolektyvu jis dirbo taip gerai, kad net sukėlė malonią bendražygių rinktinės personale nuostabą.

„Trenerių štabas padarė tikrai gerą darbą. Mes galbūt buvome verti daugiau, bet yra kaip yra. Aišku, apmaudu. Bet trenerių darbą galiu labai stipriai užstoti. Mes nepadarėme to, ką turėjome padaryti“, – svarų žodį šioje diskusijoje tarė į Lietuvą sugrįžęs kapitonas Mantas Kalnietis.

Grįžęs namo rinktinės treneris dar turės pokalbį su Arvydu Saboniu, kuriame ir bus įvertintas jo darbas.

LKF rinktinei 2017-ųjų Europos čempionate iškėlė tikslą užimti 1–5 vietas. Lietuviai liko už dešimtuko, tačiau kažin ar šis rezultatas nukirs D. Adomaičio galvą.

Aišku, protinga darbų atskaitomybė privalo egzistuoti, nes kam tada kelti kažkokius tikslus, jei į jų neįvykdymą nereaguojama.

Bet, dar paskiriant Jono Kazlausko įpėdinį, buvo akivaizdu, kad D. Adomaitis turės erdvės klysti ir mokytis iš klaidų.

Vertinant adekvačiai, D. Adomaičio ateities rinktinėje diskusijoje klaustukų mažai.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: 2017 m. Europos krepšinio čempionatas

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...