captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Pocius baigia karjerą

Martynui Pociui dar tik 31-eri – „dar tik“, jei tokio amžiaus tenka atsisveikinti su didžiuoju krepšiniu. Kai širdis dar nori, bet kūnas nebegali. Kai džiugina mintis, jog nebereikės kasdien gerti vaistų ir pavyks be skausmo išlipti iš lovos. Ilgametis Lietuvos krepšinio rinktinės narys papildo anksti karjeras užbaigusių žaidėjų būrį. Skausmingai, bet tvirtai apsisprendęs.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Dar prieš sezoną Martynas manė, kad pavyks išsilaikyti aukščiausiame lygyje kokius dvejus trejus metus. Klydo. Gynėją visą karjerą lydėjo traumos.

„Supratau, kad dar sezoną kūnas neatlaikytų. Vien tam, kad kabinčiausi ir bandyčiau žaisti reikėtų dar mažiausiai vienos operacijos“, – išskirtiniame pokalbyje su 24sek.lt prisipažino M. Pocius.

Karjeros skrydžiai

M. Pocius pakyla į orą, perskrieja Keviną Durantą ir krisdamas ant nugaros visu svoriu rėžiasi ant parketo. Krepšininkui net akyse aptemsta ir atrodo, kad pačiam atsikelti tikrai nebepavyks. Tas kelias akimirkas sustingsta daugelio Lietuvos sirgalių širdys. „Kelkis, kelkis, mama žiūri!“ – pirmasis prie Pociaus pribėgęs į ausį sušunka Mantas Kalnietis.

Tie žodžiai buvo tokie galingi, kad Martynas iškart pakilo ant kojų ir netrukus grįžo į aikštę. Tąkart lietuviai pralaimėjo JAV rinktinei, bet jau kitą dieną Stambule iškovojo istorinę bronzą. Tai tapo brangiausiu pirmąją vasarą Lietuvos rinktinės marškinėlius apsivilkusio krepšininko karjeros trofėjumi.

Tai įvyko prieš septynerius metus, o šiandien Martynas praneša apie karjeros pabaigą. Skrydžiai krepšio link, ta sprogstama jėga, aštrūs prasiveržimai ir efektingi dėjimai – visa tai buvo Pociaus vizitinė kortelė, bet daugelio savybių netekęs atletas priverstas sustoti. Lietuvos krepšinio istorijoje ne vieną garsų žaidėją sunkios traumos privertė užversti paskutinį karjeros puslapį kur kas anksčiau, nei jie patys to norėjo. Šarūnas Marčiulionis, Artūras Karnišovas, Arvydas Macijauskas, Marijonas Petravičius, dabar šiame sąraše – ir savo skrydžiais bei šuoliais aikštėje garsėjęs M. Pocius.

Aštuoni sezonai. Tiek truko profesionali vilniečio karjera. Labai trumpa, bet palikusi pėdsaką Lietuvos krepšinyje. Keturi sezonai Kauno „Žalgiryje“, du Madrido „Real“ komandoje, po vieną Stambule ir Mursijoje. Penkias vasaras M. Pocius vilkėjo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės marškinėlius. Iš Duke‘o universiteto Jungtinėse Amerikos Valstijose į Kauno „Žalgirį“ atvykęs 23-ejų gynėjas sužibėjo labai staiga ir didžiausias karjeros pergales iškovojo pirmaisiais profesionalios karjeros metais.

Krepšininko karjeros paveiksle netrūksta visokių atspalvių. Kai būdamas dar mokyklinukas neteko piršto, neleido, kad būtų supjaustytos ir jo svajonės. Kai universitete dukart gulėsi po skalpeliu, įgijo dar daugiau ryžto. Į problemas Martynas seniai išmoko reaguoti ramiai. Tik labiausiai, kaip sako pats, jį pakeitė mamos netektis, nes tai jį subrandino ir privertė į gyvenimą žiūrėti kitaip.

Iš krepšinio M. Pocius pasitraukia su dideliu bagažu patirčių. Ir jeigu ateityje teks dirbti su krepšininkais, jis galės suprasti kiekvieną: „Tikiuosi, kad ateities darbuose visos tos patirtys padės man. Jeigu kalbu su žaidėju, kuris nežaidžia, aš žinau, koks tai jausmas. Jei kalbu su žaidėju, kuris atsidūrė euforijoje – žinau, kas tai. Jei patyrė sunkią traumą, žinau, ką jaučia, reabilitacija – žinau, kas tai yra.“ Ir jis iš tikrųjų žino.

Medikai krepšininko kūną pjaustė septynis kartus. Po kiekvienos operacijos atsistatyti tapdavo vis sunkiau, kūnas kažko netekdavo negrįžtamai. „Septynios operacijos davė savo. Nors ir atsigauni, nebesi toks pats. Taip greitai nebepabėgi, taip aukštai nebeiššoki, nebesi toks judrus. Labai gaila, bet sveikatą aš jau susigadinau“, – ištarė paskutiniuosius metus Mursijoje praleidęs aukštaūgis.

Sezono pabaigoje gynėjas Ispanijoje išgirdo lemtingą verdiktą: arba dar viena, jau aštuntoji operacija karjeroje, arba rizika nusitraukti visus kelio raiščius. Kaip visada elgdavosi žaisdamas užsienyje, taip ir šįkart sportininkas susisiekė su Lietuvos rinktinės medikais. Šie irgi pamatė, kad be operacijos tęsti karjeros nebus galima, bet dėl Vytenio Trumpicko M. Pocius sugebėjo dar kelis mėnesius atsilaikyti ir be operacijos užbaigti sezoną.

„Paskutinius sezono tris mėnesius žaidžiau su įplyšusiais kelio girnelės raiščiais. Praktiškai be treniruočių, būdavo tik varžybos. Kasdienės injekcijos, procedūros. Svarbiausia, kad atsilaikiau ir turėjau laiko susitaikyti su mintimi, kad bėga paskutinės mano karjeros akimirkos“, – pasakojo Martynas.

Didžiausia krepšininko aistruolė žmona Viktorija jautriai priėmė žinią: „Jai buvo lengvas šokas. Kurį laiką dar netikėjo, bet vėliau jau suprato, kad tai yra viskas, pabaiga.“

BNS nuotr.

Širdyje ramu

Nuo šiol aukštaūgio dienos bus kitokios. „Jau dabar yra kitaip“, – gerdamas kavą vienoje Vilniaus senamiesčio kavinėje atskleidė M. Pocius.

Jis buvo labai populiarus, bet kaip ir daugelis krepšinio žmonių – ir mylėtas, ir peiktas. Išgyvenęs ir palaimą, ir kančias šiandien Martynas jau kitas žmogus, žengiantis į naują karjeros kelią. Puikia iškalba pasižymintis krepšininkas interviu 24sek.lt atvirai pasakojo apie tai, kas karjeroje labiausiai džiugino ir kas skaudino. Kalbėjomės ir apie vizitą į Jungtines Amerikos Valstijas bei ateitį, kurioje krepšinis turėtų užimti labai svarbią vietą gyvenime.

– Esate tame būryje krepšininkų, kuriems tenka anksti atsisveikinti su krepšiniu. Tikriausiai ir netikėta, ir skaudu?

– Skaudu? Taip... Galbūt galėčiau sukąsti dantis, atlaikyti dar vieną operaciją ir bandyti žaisti dar kelis sezonus, bet jau ne tokiame aukštame lygyje. Prieš metus maniau, kad dar mažiausiai du tris sezonus turėsiu. O susidėliojo viskas kitaip. Kai tik smarkiau paspaudžiu, kai tik bandau daugiau darbo įdėti, visas kūnas griūva. Susigyvenau su ta mintimi ir supratau, kad kankinti save ir tuo pačiu gero rezultato nerodyti nebėra prasmės. Reikia susitaikyti su realybe.

– Jaučiu, kad vis dar esate kupinas emocijų. Dar sunku patikėti, kad naujo sezono nebebus?

– Šimtu procentų aš to ir pats dar, matyt, nesuprantu. Tam ruošiausi, paskutinius du tris mėnesius tą mintį po truputį brandinau, sau kartojau, su žmona tyliai kalbėjau. Paskutines tris savaites supratau, kad žaidžiu paskutines varžybas, darau paskutines treniruotes, ir žinojau, kad paskutinis mano karjeros mačas yra su Valensijos komanda. Širdyje man tikrai ramu. Aišku, gaila, kad taip. Krepšinio nebežaisti bus tikrai sunku. Ir nežinau, kas bus po kokių šešių mėnesių: gal atsikelsiu ryte, gal būsiu be darbo, galbūt turėdamas darbą, bet mąstysiu kaip būtų gera vėl rūbinėje su žaidėjais pajuokauti, keliauti su komanda, jausti pergalės skonį...

– Laukia nauji potyriai, o šalia minusų ir privalumai?

– Dabar nebereikės gerti vaistų kiekvieną dieną ir galbūt galėsiu iš lovos išlipti normaliai (šypsosi). Tuo aš tikrai džiaugiuosi. Kaip sako, sportas yra sveikata. Profesionalus sportas nėra sveikata. O dabar reikės visiškai keisti gyvenimo stilių ir sportuoti visai kitaip. Visai laukiu naujo etapo savo gyvenime.

– Kada sau pasakėte „stop“, tai jau pabaiga?

– Man jau kurį laiką buvo blogai su keliu. Kai pasidarėme tyrimus, daktarai sakė sustok, nebesitreniruok, nes yra didelė tikimybė, kad nusitrauksi visus raiščius. Dar kokį mėnesį norėjau darytis operaciją, bet buvo toks momentas, kai vieną rytą atsikėliau ir ištariau žmonai: žinai, ko gero nenoriu darytis operacijos, pabandysiu sukąstais dantimis baigti sezoną ir tai bus mano karjeros pabaiga.

– Ir kaip sureagavo jūsų žmona?

– Ji geriau galėtų atsakyti į šį klausimą, bet jai buvo lengvas šokas, kaip ir man. Bet bėgant dienoms susigyvenome, pripratome. Viktorija mano didžiausia sirgalė ir ramstis. Mes sprendimus dažniausiai priimame kartu, be jos tikrai būtų sunku. Artimuosius gąsdino jau seniai

– Per savo karjerą iškentėte daugybę traumų. Kiek bėgant laikui tai jus ėmė neraminti?

– Kai dar buvau jaunas, apie tai nesusimąstydavau. Svarbiausia buvo žaisti, siekti rezultato. Kažką skauda – imi tabletę, susileidi vaistų. Tai tiesiog būdavo normalu. Bet artimieji vis pabardavo, kad po dešimt metų nevaikščiosi. Bet kai paskutiniuosius metus sunkiai iš lovos išlipi, supranti, kad senatvėje tikrai gali būti labai blogai. Priimdamas sprendimą baigti karjerą, žvelgiau į ateitį.

– Ar buvo nors vienas sezonas, kad nejaustumėte skausmų?

– Gal vidurinėje mokykloje? (šypsosi).

– Traumos, skausmai, netektys – likimas siuntė daugybę išbandymų. Kokiu tai jus padarė žmogumi?

– Ko gero, daugiausiai, mane pakeitė mamos praradimas. Anksčiau viskas sukdavosi tik aplink krepšinį: rezultatai, taškai, pergalės. Kai įvyko tokia nelaimė, požiūris į pasaulį labai pasikeitė. Žinoma, mūsų tokia krepšininkų profesija, kad mums gera nuotaika, kai sekasi krepšinyje ir bloga nuotaika, kai nesiseka. O ta patirtis mane labai pakeitė, sakyčiau dabar tapau labai ramus. Tie kasdieniai rūpesčiai, kurie anksčiau buvo svarbūs, dabar net neegzistuoja.

– Panašu, kad labai sustiprėjote psichologiškai. Net ir skaudi patirtis, visgi yra patirtis.

– Tikiuosi, kad ateities darbuose visos tos patirtys padės man. Beveik visas situacijas pats esu patyręs, pats jose buvęs ir esu su jomis susipažinęs. Jeigu kalbu su žaidėju, kuris nežaidžia, aš žinau, koks tai jausmas. Jei kalbu su žaidėju, kuris atsidūrė euforijoje – žinau, kas tai. Jei patyrė sunkią traumą, žinau, ką jaučia, reabilitacija – žinau, kas tai yra. Todėl džiaugiuosi tomis patirtimis, nes tai padarė mane tokiu žmogumi, koks esu dabar. Brangiausia – pasaulio čempionato bronza

– Ketveri metai su Kauno „Žalgiriu“, treji Ispanijoje ir metai Turkijoje. Kuris klubinis sezonas buvo pats ryškiausias?

– Jie visi savotiškai labai ryškūs. Kiekvienas sezonas kaip knyga. Ar geras, ar blogas, ar įdomus puslapis, bet kiekvienas unikalus. Į Lietuvą atvykau iš Duke`o universiteto, kur žaidžiau nedaug. Baigdamas universitetą net nežinojau, ar aš moku žaisti krepšinį, ar aš galiu žaisti. Labai nepasitikėjau savimi. Esu labai dėkingas treneriui Gintarui Krapikui, kad pakvietė į Kauną. Ėmiau žaisti ir supratau, kad galiu žaisti aukštame lygyje. Pirmieji metai su Kauno „Žalgiriu“ buvo tokie išskirtiniai – staiga iš jokio pasitikėjimo savimi, tapau pasitikintis, viskas sekėsi, rezultatai buvo geri. Man tas sezonas atvėrė kelią į krepšinio pasaulį. Niekada nepamiršiu tų pirmųjų metų.

– Juo labiau, kad iškart po sezono sekė debiutas Lietuvos rinktinėje.

– 2010-ieji metai tikrai buvo patys įsimintiniausi. Iš vaikino, kuris abejoja savo galimybėmis, staiga išaugau iki Lietuvos rinktinės krepšininko. Patekau į pasaulio čempionatą, žaidžiau su JAV rinktine. Anksčiau tai tik svajonė buvo, o dabar žaidžiau su Lietuvos marškinėliais ir žaidžiau gerai, buvau starto penketuke. Man tuo metu tai buvo protu nesuvokiama. Daug mano kartos žaidėjų sako, kad 2010-ųjų rinktinė, buvo pati fainiausia rinktinė.

– Sidabras ir bronza su Lietuvos krepšinio rinktine. Ar tai brangiausi karjeros tau medaliai?

– Bronza. Pasaulio čempionato bronza yra pats brangiausias man medalis.

– Kur jis dabar?

– Kol kas dėžėje, prie visų trofėjų. Savo pastovaus gyvenamo būsto dar neturime, todėl viskas gražiai sudėta ir laukia savo laiko (šypsosi).

– Visai neseniai grįžote iš JAV, kur vėl viešėjote Duke‘o universitete. Tiesa, kad ten susitikote ir su savo universiteto treneriu, vienu garsiausių JAV strategų – Mike`u Krzyzewskiu?

– Susitikome ir nemažai kalbėjomės. Tai žmogus, kuriam galiu bet kada paskambinti, pasitarti, paklausti patarimo. Labai smagu, kad pažinau tokį žmogų ir dabar net geriau sutariame nei tada, kai žaidžiau jo komandoje.

– Diplomas tokiame garsiame universitete kaip Duke`as – vienas iš gyvenimo laimėjimų?

– Labai džiaugiuosi, kad baigiau Duke`ą. Anuomet to nevertinau, norėjau tik žaisti, o ten buvo beprotiška konkurencija ir net turėjau minčių išeiti. Džiaugiuosi, kad to nepadariau, kad gavau diplomą ir nenutraukiau tų ryšių su universiteto žmonėmis. Duke`as yra viena didelė šeima. Manau, kad dabar šiame gyvenimo etape tai labai man pravers.

– Turite planų grįžti į Valstijas ir ten siekti naujos karjeros?

– Galbūt ten bus lengviau prasimušti. Nėra taip, kad turiu planų tik Amerikoje. Ne, esu lietuvis ir noriu Lietuvoje gyventi. Tiesiog artimiausiu metu, galbūt ten bus įmanoma užsikabinti. Noriu būti šalia krepšinio. Kas manęs laukia nežinau, bet noriu daryti tai, ką geriausiai išmanau ir suprantu. O tai yra krepšinis.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...