captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Meilutytės treneris neketina keisti savo plano: naujovių jai reikėjo

Naujas treneris, nauji kelionių maršrutai, nauja varžybų programa – Rūta Meilutytė šiemet eina bandymų keliu. Bet praėjusį savaitgalį Stokholme (Švedija) ji atsimušė į akligatvį – plaukikės rezultatai buvo kur kas prastesni nei įprasta. Nepaisant to, 20-metę kaunietę treniruojantis Paulius Andrijauskas tvirtina, kad auklėtinės sezonas kol kas atitinka jo lūkesčius.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Ketvirtadienio vakarą duetas grįžo į Lietuvą po mėnesio, praleisto treniruočių stovykloje JAV.

Kolorado Springsą supančiuose kalnuose R. Meilutytė lankėsi pakviesta JAV olimpiniame centre dirbančio mokslininko iš Lietuvos Genadijaus Sokolovo.

O pakeliui į namus ji užsuko į Stokholmą ir šoko į baseiną tarptautinėse „Swim Open Stockholm“ varžybose nepraėjus nė parai po to, kai išlipo iš lėktuvo.

Nieko keisto, kad Londono olimpinės čempionės rezultatai buvo toli nuo asmeninių pasiekimų. Bet taip toli, kad buvusi brito Jono Ruddo auklėtinė nepateko nė į vieną finalą.

Ir ne tik jai ne visai įprastų plaukimo peteliške ar laisvu stiliumi rungčių. Už finalo borto lietuvė liko net plaukdama 50 m krūtine, nors jai priklauso 2013 metais pasiektas šios distancijos pasaulio rekordas.

Kodėl nuspręsta tiesiai iš aukštikalnių nerti į varžybų sūkurį, nė neatsigavus po kelionės ir nesureguliavus laiko juostų skirtumo išderinto vidinio laikrodžio? R. Meilutytė atsako šypsena.

„Supratau, kaip mano kūnas reaguoja į aukštikalnes, kokią įtaką tai daro mano rezultatams. Išvadas pasidarėme, bet pasilaikysiu jas sau. Galiu pasakyti, kad esu labai patenkinta šiuo pasiruošimo laikotarpiu. Kol kas sezonas einasi labai gerai, toliau ruošimės svarbiausiam metų startui – pasaulio čempionatui“, – pozityvo ieškojo plaukikė.

Vis dėlto po nesėkmingų startų virtinės 100 m plaukimo krūtine rungtyje planetos rekordininkė nė nepasirodė.

„Tiesiog taip nusprendėme atsižvelgiant į visą situaciją, taip išėjo“, – nedaugžodžiavo R. Meilutytė.

Tuo metu nuo praėjusios žiemos su garsiausia savo auklėtine dirbantis P. Andrijauskas teigė, kad „Swim Open Stockholm“ varžybos buvo naudingas eksperimentas.

Duetas sužinojo, ko nedaryti. O koks teisingas pergalių receptas, išsiaiškinti treneris ir plaukikė turės iki liepos 14-30 d. Budapešte (Vengrija) vyksiančių pasaulio pirmenybių.

– Kokia jūsų nuomonė apie pamokas, gautas per paskutinį mėnesį? – paklausėme P. Andrijausko

– Kolorado Springse antrą kartą šiais metais buvome pakilę į aukštikalnes. Pirmą sykį varžybose dalyvavome praėjus dviem savaitėms po stovyklos. Šįkart norėjome pasižiūrėti, koks būna efektas, jei startuoji iškart po aukštikalnių. Pamatėme, kad plaukti tikrai sunkiau – Rūtos rezultatai buvo prastesni. Knygose rašo, kad teigiamas aukštikalnių efektas ateina po trijų ar keturių savaičių. Mes bandėme viską patirti savo kailiu ir patyrėme.

– Abejojote tuo, kas rašoma knygose?

– Patys matėte – Danui Rapšiui po aukštikalnių sekėsi visai neblogai. Vadinasi, kiekvienas atvejis individualus, kiekvienas organizmas į aukštikalnes reaguoja skirtingai.

Jeigu Rūta nebūtų dabar pabandžiusi plaukti varžybų režimu, treniruotėse nieko ir nebūtume pastebėję. Per apšilimą Stokholme ji jausdavosi neblogai, tik kai reikėdavo dirbti maksimaliu tempu, išryškėdavo skirtumas.

– Ką Rūtai duoda plaukimas peteliške, laisvu stiliumi?

– Įvairiausius įgūdžius. Kaip ir futbolo vartininkas mokosi ne tik gaudyti kamuolį, bet ir jį spirti, taip ir plaukti negalima vienu stiliumi. Tarkime, peteliškės grybšnis labai artimas plaukimo krūtine „išėjimui“. Dažniausiai sportininkai plaukia įvairiais būdais, ne vien savo mėgstamiausiu.

– Kaip įsivaizduojate tolesnį Rūtos pasirengimą pasaulio čempionatui?

– Baigėme pirmą dvylikos savaičių pasiruošimo ciklą. Iki čempionato dar liko penkiolika savaičių. Dabar pereisime į kitą režimą – iki šiol ugdėme ištvermę, dabar lavinsime greičio savybes. Todėl aš visiškai ramus dėl pastarųjų rezultatų. Jeigu grįžus iš Kolorado Springso Rūta būtų turėjusi daugiau poilsio ir laiko adaptacijai prie pasikeitusios laiko juostos, rezultatai būtų tokie patys kaip žiemą. Tiesiog dėl ilgos kelionės iš JAV išėjo, kaip išėjo. Ne visi plaukikai dabar yra geros formos, bet tai nereiškia, kad jie prastai pasirodys pasaulio čempionate. Mano supratimu, negalima ruoštis visoms varžyboms, reikia išsirinkti pačias svarbiausias.

P. Andrijauskas. BNS nuotr.

– Ar ateityje vėl keliausite treniruotis į Kolorado Springsą?

– Sąlygos ten neblogos, bazė – taip pat. Labai panašu į aukštikalnes Ispanijoje. Tiesiog kelionė ten yra labai ilga, apie 24 valandų trukmės. Ir nuvažiavusi į Kolorado Springsą, ir parskridusi iš jo Rūta kelias dienas turėjo adaptuotis. Turbūt reikėjo palaukti maždaug keturias dienų, kad ji galėtų visu pajėgumu dalyvauti varžybose, bet mes nusprendėme, kad tą laiką prasmingiau praleisti dirbant kalnuose.

– Šiame sezone Rūtai numatyta daug kelionių. Ar nekeisite planų atsižvelgdami į gautą patirtį?

– Daugiau šiemet į JAV nebevažiuosime. Po Velykų išskrendame į Turkiją, ten toliau ruošimės. Po mėnesio keliausime tiesiai į Prancūzijos čempionatą. Kelionių – nemažai, bet mes treniruojamės ten, kur pačios geriausios sąlygos. Kaune jos tokios nėra.

– O kalbant apie pasaulio taurės etapus, kuriuose ketinta dalyvauti visuose?

– Šiemet pasaulio taurės varžybos vyks paskutinį kartą – Tarptautinė plaukimo federacija ketina jas nutraukti. Vienas Rūtos norų, svajonių, tikslų yra sudalyvauti visuose etapuose. Tai – nemažas iššūkis, nes tempas didelis – tarsi plaukimo Dakaras. O Rūta mėgsta iššūkius. Bet pasaulio taurė laukia jau po planetos pirmenybių, svarbiausiam startui tai netrukdys.

– Išbandote nemažai naujovių – naujas treniruočių vietas, daugiau plaukimo stilių. Ar eksperimentai reiškia, kad pasaulio čempionato šiais metais labai neakcentuojate?

– Naujovių turbūt reikėjo, nes paskutinių metų rezultatai turbūt nebuvo labai geri. Kažką keisti reikėjo, ar taip nemanote? Aišku, geriau, kai sportininkas turi savo namų bazę ir visą laiką ruošiasi joje. Bet daug plaukikų – ir ne tik Lietuvos – keliauja, keičia aplinką, kad nenusibostų. Kiekvieną dieną po šešias valandas žiūrėti į tą patį baseino dugną ir tą pačią salę – monotoniška.

Aš Rūtą treniruoju keturis mėnesius. Tam, kad gaučiau visą reikalingą informaciją apie ją, prireiks turbūt net ne metų, o dar daugiau. Būna, kad treneriai su sportininkais dirba penkerius ar dešimt metų, ir vis tiek ne visada jaučia jų kūnų reakcijas. Stengiuosi Rūtą pažinti. Kol kas nematau, ką turėčiau keisti savo plane – viskas vyksta pagal jį ir visiškai tenkina mano lūkesčius.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...