captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Milaknis – apie konfliktą Lietuvos rinktinėje ir sugrįžusį nuostabų jausmą

Kai Artūras Milaknis paleidžia tolimą metimą, „Žalgirio“ arenoje triukšmo lygis dvigubėja ir greit trigubėja. Visi laukia tritaškio, it metimą atliktų Stephenas Curry. Ketvirtasis bandymas iš dešiniojo krašto ir – yra! Milaknis džiaugsmingai šūktelėjo, rankomis mostelėjo lyg susidėdamas šautuvus į kišenes. „Žalgirio“ arena ošė – snaiperis persvėrė rezultatą, kai Pirėjo „Olympiakos“ jau baigė įsišeimininkauti „Žalgirio“ arenoje.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

„Žalgirio“ arena vėl sukluso, kai Artūras Milaknis iš to paties kampo ruošėsi trečiajam taikliam tritaškiui. Bet kamuolys skriejo pro šalį. „Olympiakos“ gynyba jau dusino Artūrą. Šis vos gaudydamas kvapą sėdosi ant suolo. Duodamas komandos draugams „penkis“, snaiperis vis keikėsi. 2 tritaškiai iš 6 per 8 minutes – jis žinojo, kad gali kur kas geriau. Paulius Valinskas draugiškai kepštelėjo komandos draugui per koją sakydamas „viskas gerai“. Bet tai ne Artūro skaičiai.

Kai tik jis grįžo į aikštę, „Olympiakos“ treneris nužvelgė snaiperį lyg močiutė Kelmės miesto centre. Netrukus prasidėjo graikų gynybinės rokiruotės.

Milaknis piktas prieš pertrauką kulniavo į rūbinę. Jis pasikėlęs ir žalius „Žalgirio“, ir juodus kompresinius apatinius marškinėlius, šiuos glamžė tramdydamas pyktį – tą nesėkmingą gruodžio 15-osios vakarą A. Milaknis baigė rungtynes iš viso su 2 taikliais tritaškiais iš 8.

Tik 25 proc. taiklių metimų ir 6 metimai pro šalį. Artūrui tai nėra šiaip statistika. Jis skausmingai išgyvena tą kiekvieną vėjais paleistą šūvį. Nes tritaškiai ir išnaudotos progos – A.Milaknio duona.

Tačiau tai tebuvo viena iš nedaugelio nesėkmingų A.Milaknio dienų „Žalgirio“ arenoje. Į Kauną po metų pertraukos Rusijoje sugrįžęs snaiperis šį sezoną pelno 8,2 taško, pataikydamas 40,8 proc. tritaškių, ir leisdamas užmiršti tą pernykštį „Žalgirio“ košmarą, kai tritaškiai žaliai baltiems buvo didžiausia prabanga.

Prieš pasirašydamas kol kas gyvenimo sutartį su UNIKS, 2014–2015 metų sezoną A.Milaknis buvo kiek rezultatyvesnis – šaudė pavyzdingu 46,2 proc. tikslumu ir rinko po 10 taškų. Bet šis sezonas dar tik įsibėgėja. Kaip ir A. Milaknis.

„Esu patenkintas, kad grįžau, – interviu 15min.lt sakė A. Milaknis. – Truputį užtruko, kol viskas atsistojo į savo vėžes. Kol prisitaikiau prie trenerio, naujos komandos, kol įsivažiavau po tos vasaros ir sezono. Einame tinkama linkme – komanda žaidžia gerai. O aš pats žaidžiu namie, savo mylimoje komandoje, Eurolygoje – negali būti nieko geriau.“

Simboliška, kad A. Milaknis su žaliai baltais ketvirtadienio vakarą „Žalgirio“ arenoje sutinka UNIKS – pirmąją ir kol kas paskutinę snaiperio užsienio komandą karjeroje, iš kurios į Lietuvą jis sugrįžo vasarą.

Patirtis Rusijoje buvo vertinga, bet sunki. Ilgi skrydžiai ir sunkus debiutinis sezonas Kazanėje išvargino A. Milaknį, kuris nespėjęs atsikvėpti atvyko į nacionalinės komandos stovyklą. Jam prireikė daug laiko įsišaudyti. Per daug – Jonas Kazlauskas nebematė pernykščio Europos vicečempiono galutiniame rinktinės dvyliktuke. Bet skandalas kilo po to, kai išvargusį snaiperį pakvietęs dvi savaites trainiotis po Pietų Ameriką, J. Kazlauskas sulaukė neigiamo atsakymo.

„Tai blogiausias sprendimas jo karjeroje“, – pareiškė Arvydas Sabonis, užstojęs A. Milaknį užsipuolusį trenerį. Nors tai nebuvo blogiausias Artūro sprendimas.

„Kas buvo, tas buvo. Nesidairau ir nesidairysiu atgal. Ir nematau prasmės. Juolab iki rinktinės dar aibė laiko. Nenoriu nei kalbėti, nei galvoti, nei apsikrauti savo minčių. Apie tai dar su niekuo nekalbėjau. Be to, sezonas dar tik įpusėja. Visą save atiduodu „Žalgiriui“, – paklaustas, ar konfliktas su LKF galvomis turės įtakos A. Milaknio sprendimui atvykti į jau Dainiaus Adomaičio organizuojamą rinktinės stovyklą, 15min.lt pasakojo A. Milaknis.

Bet iki rinktinės, kaip sako pats krepšininkas, dar toli. Toli žalgiriečiams atrodo ir tos pačios Kalėdos, nes visų mintyse dabar – tik pergalė prieš UNIKS.

„Nemanau, kad man tai bus ypatingos rungtynės, – didelių sentimentų po sezono Kazanėje neliko A. Milakniui. – Tik skirtumas tas, kad rungtyniauji prieš komandą, kurioje daugumą žaidėjų pažįsti, yra draugų.“

A. Milaknis. BNS nuotr.

– Kaip dabar vertinate tą sezoną Kazanėje?

– Man tai buvo pirmasis sezonas už Lietuvos ribų, todėl tai buvo nauja patirtis. Kai išvažiuoji į svetimą šalį, esi ten su legionieriaus statusu, todėl automatiškai iš tavęs tikimasi daugiau. Kita šalis, kita kultūra, viskas susideda. Reikėjo pačiam prie visko prisitaikyti. Užsienyje niekas prie tavęs nesitaiko. Galbūt buvo tokie esminiai skirtumai.

– Prie ko prisitaikyti buvo sunkiausia?

– Nepasakyčiau, kad buvo daug esminių skirtumų. Tik, pavyzdžiui, buvo reikalų su kalba – Rusijoje mažai kas šneka angliškai, todėl teko daugiau pasimokyti rusų kalbos. Žinias turėjau iš anksčiau, bet trūko praktikos.

Jautėsi šioks toks kultūros skirtumas. Bet šiaip, viskas tas pats. Daug laisvo laiko neturėjau – buvo daug kelionių, treniruočių. Gyvenau krepšinio ritmu. Juk ne atostogų išvažiavau.

– UNIKS prezidentas – Jevgenijus Bogačiovas, kuris savo perliukais kažkuo primena Vladimirą Romanovą. Ar Kazanėje teko susidurti su juo?

– Labai retai jį matydavau. Bendrauti su juo asmeniškai teko gal tik porą kartų. Labai trumpai, abstrakčiomis frazėmis. Į komandos vadovavimą jis labai nesikišo. Po gerų rungtynių pasveikindavo. Sezonas buvo visai geras, turėjome ir netrumpų pergalių serijų, todėl Bogačiovas užsukdavo, pasveikindavo.

Aišku, jei pralošdavome, ar kai iškritome Europos taurėje, jis nepagailėjo ir kartesnių žodžių. Bet manau, kad natūralu, kai prezidentas moka pinigus žaidėjams, ne vien pagyras gali sakyti.

– Kazanėje žaidėte su Keithu Langfordu, kuris šį sezoną siautėja Eurolygoje su 23,8 taško vidurkiu. Tačiau jis garsėja kaip labai savanaudiškas žaidėjas. Koks jis iš tikrųjų?

– Toks jo žaidimo stilius. Visose komandose jis mėgo individualiais veiksmais paremtą žaidimą. Yra komandų, kurios mėgsta tokius žaidėjus. Kur jam nepavykdavo, iš ten jis išeidavo. Bet Kazanėje jis atrado save.

Langfordas mėgsta daugiau pabūti vienas ar su šeima nei su komandos draugais. Apie jį nieko blogo pasakyti negaliu. Jis pabendraudavo, išeidavome pavalgyti. Bet į dideles draugystes nesileisdavo. Galbūt jis toks uždaresnis žmogus.

– Su kuo užmezgėte didžiausią bičiulystę?

– Su Marko Baničiumi, Latavious Williamsu. Su legionieriais daugiau mažiau palaikome ryšį. Išliko geri santykiai.

– Ar sutinkate, kad tas sezonas UNIKS vėliau atsiliepė jūsų žaidimui Lietuvos rinktinėje?

– Nežinau, sunku pasakyti. Visaip galvojau. Kas ten buvo, sunku pasakyti. Bet tikrai nepridėjo, nes sezonas buvo varginantis. Visos kelionės tolimos. Skrydžiai ne užsakomieji, normaliais reisais. Todėl gal susidėjo nuovargis. Nežinau, sunku pasakyti. Bet nenoriu į tą nuovargį visko nurašyti. Grįžęs turėjau tik savaitę laiko atsipūsti. Gal buvo maža. Kita vertus, toks mūsų, -krepšininkų, gyvenimas.

– Varginantis ir šis sezonas, ypač pastaroji savaitė. Ar užteks jėgų dvikovai su UNIKS?

– Užteks. Pasitreniravome, turėsime laiko pailsėti, išsimiegoti. Vienaip ar kitaip, abiem komandoms sąlygos vienodos. Papildoma motyvacija prieš šventes – pasitikti jas kuo geresnės nuotaikos. Aišku, ta pergalė mums padėtų ir dėl turnyro lentelės. Žodžiu, turime daug motyvacijos.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...