captcha

Jūsų klausimas priimtas

Žvilgsnis į kaimynų sporto daržą: dėl ko labiausiai jaudinasi estai, latviai ir lietuviai?

Trijų Baltijos sesių sporto mėgėjai kartais susivienija didžiųjų turnyrų metu, palaikydami vienas kito šalį, tačiau kasdienybėje lietuviai, latviai ir estai pasinėrę kiekvienas į savo numylėtinių džiaugsmus ir rūpesčius.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Trijų Baltijos sesių sporto mėgėjai kartais susivienija didžiųjų turnyrų metu, palaikydami vienas kito šalį, tačiau kasdienybėje lietuviai, latviai ir estai pasinėrę kiekvienas į savo numylėtinių džiaugsmus ir rūpesčius.

Todėl DELFI.lt kartu su kolegomis iš DELFI.lv ir DELFI.ee nusprendė apžvelgti visų trijų Baltijos valstybių populiariausių sporto šakų aktualijas ir supažindinti skaitytojus su kaimynų nuotaikomis.

Jei Lietuvos krepšinis grumiasi sunkioje finansinėje kovoje už būvį, tai latviams nerimą kelia sumaterialėjęs ledo ritulininkų požiūris į savo šalį ir jos nacionalinę rinktinę. Tuo tarpu žiemos sporto tradicijomis ir ralio meistrais pagarsėję estai laukia ir krepšinio aukso amžiaus. Apie visa tai – trys Lietuvos, Latvijos ir Estijos žurnalistų rašiniai.

Estijos krepšinis gyvena pakilimo nuotaikomis

Svarbiausias šių metų krepšinio įvykis bus rugsėjį keturiuose Slovėnijos miestuose vyksiantis Europos krepšinio čempionatas.

Estijos krepšinio gerbėjai karštai trokšta pamatyti tarp šio turnyro dalyvių ir savo krepšininkus. Atrankiniame Europos čempionato cikle olimpinio čempiono Tiito Sokko auklėtiniai laimėjo svečiuose prieš Izraelio komandą ir namuose prieš serbus, tačiau šių pergalių nepakako praverti durims į čempionato finalinį etapą.

Vis dėlto komandos rezultatai pastarajame atrankiniame cikle įžiebė sirgaliams viltį, jog Estijos krepšinio laukia pakilimas. Juk praeitis šlovinga.

Tarybiniais laikais iš visų Estijoje propaguotų sporto rūšių krepšinis buvo pats konkurencingiausias, o didžiausias krepšinio šuolis įvyko septintą praėjusio amžiaus dešimtmetį.

Talino „Kalev“ neturėjo aukštaūgių žaidėjų, tačiau pasitelkus sumanią taktiką lygiomis žaisdavo su tarybinio krepšinio grandais, o geriausius žaidėjus nuolat kviesdavo į SSRS rinktinę, laimėdavusią įvairius medalius olimpinėse žaidynėse, Europos ir pasaulio čempionatuose.

1967 metais Europos čempionais tapo keturi estų krepšininkai, žaidę SSRS rinktinėje: Jaakas Lipso, Priitas Tomsonas, Tonno Lepmetsas ir Anatolijus Krikunas.

1991 metais „Kalev“ laimėjo paskutinį SSRS čempionatą, tada Estijos krepšiniui prasidėjo naujas etapas.

Anksčiau krepšinis buvo populiariausias sportas Estijoje (niekas to neginčijo), o dabar, sporto registro duomenimis, pagal žaidžiančių skaičių, krepšinis užima penktą vietą šalyje (8 402) ir užleidžia pozicijas kultūrizmui (8 531), plaukimui (10 553), futbolui (15 676) ir gimnastikai (16 743).

Tiesa, pagal Estijos čempionato rungtynių lankomumą, krepšinis ir toliau lenkia konkurentus. Posovietinio laikotarpio Estijos krepšinio vizitine kortele tapo Martinas Muurseppas, žaidęs NBA, Graikijoje ir Rusijoje.

Ryškiausią įrašą nepriklausomos Estijos krepšinio klubų istorijoje paliko Tartu „Rock“, 2008 metais patekęs į „FIBA Europe“ Iššūkio taurės turnyro finalinį ketvertą. Po metų „Rock“ finišavo trečia Baltijos krepšinio lygoje (BBL), šiemet šį rezultatą pakartojo Talino „Kalev/Cramo“. Tiesa, stipriausi regiono klubai (Rygos VEF, Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“) turnyre šiemet nedalyvavo.

Šaliai, turinčiai 1,3 mln. gyventojų, sunku rasti pakankamai finansų krepšiniui. VTB Vieningoje lygoje Estijos čempionai „Kalev/Cramo“ turi mažiausią biudžetą (maždaug 1 mln. eurų – 3,5 mln. Lt), todėl grupių etape užimta paskutinė vieta per daug nestebina. Tačiau rungtynėse su stipriais priešininkais Talino klubo krepšininkai gavo patirties, kuri, jų pačių žodžiais, pravertė žaidžiant už nacionalinę rinktinę.

Turint galvoje, kad nacionalinės rinktinės lyderiai (Kristjanas Kanguras, Janras Taltsas ir Gregoras Arbetas) dabar žaidžia Italijos ir Graikijos čempionatuose, Estijos rinktinės gerbėjai optimistiškai laukia kito Europos čempionato atrankinio ciklo. O kol kas jie ketina tiesiog mėgautis puikiu krepšiniu ir palaikyti savo kaimynus – tarp 24-ių Europos čempionato dalyvių atsidūrusias Latvijos, Rusijos, Suomijos ir Švedijos rinktines.

Latvių nostalgija – ledo ritulio rinktinės patriotams

Jau beveik 20 metų pavasaris į Latviją ateina kartu su ledo rituliu – arenoje pasirodo šalies rinktinė. Ledo ritulio sirgalių kasmet laukia džiaugsmingi įvykiai, tačiau ypatingo džiaugsmo dar nesulaukta. Ar verta jo tikėtis artimiausioje ateityje?

Po nepriklausomybės atkūrimo Latvijos rinktinei ilgai nepavyko prasimušti į elitinį pasaulio ledo ritulio divizioną. Galiausiai tai buvo padaryta 1996 metais, kuomet latvių komandą ten tiesiogine to žodžio prasme „užtempė“ Olegas Znarokas.

Šį pavasarį Latvijos rinktinė su stipriausiais galynėsis jau 17-ą kartą. Tiesa, aukščiau nei iki septintos vietos ji dar nebuvo pakilusi. Objektyviai vertinant, šiuo metu tai ir yra Latvijos komandos galimybių lubos, tiksliau – vieta dešimtuke. Vargu ar komanda gali tikėtis patekti į šešetuką.

Pirmuose turnyruose Latvijos rinktinė rėmėsi senuoju bagažu, likusiu dar nuo SSRS laikų (didžiausias Rygos „Dinamo“ klubo pasiekimas – 1988 metais SSRS čempionate laimėtas sidabras). Nuo 2000-ų plūstelėjo nauja žaidėjų banga. Tuo metu skeptikai kartojo, kad Latvijoje nėra ledo ritulio vystymo sistemos, todėl išėjus senajai gvardijai Latvijos komanda iškris iš elito. Iki šiol to laukiame... Neiškrito Latvijos rinktinė, ji vis dar ten. Dabar kritika pritilo, ir komandai priekaištaujama nebent dėl to, kad jai nuolat tenka kovoti už išlikimą.

Bet net ir tai, kad komanda išlieka elite, galima laikyti rimtu pasiekimu. Daugelį metų kalbama apie netvarką Latvijos jaunių ledo ritulyje ir žemą nacionalinio čempionato lygį, tačiau niekas nesikeičia. Regis, ir jaunimo komandų yra, ir šalies čempionatas vyksta, tačiau jaunų ledo ritulininkų karjeros užtikrinimas gula ant tėvų pečių. Būtent jie moka už aprangą, už ledą ir už turnyrus užsienyje.

Vaikų ir jaunimo ledo ritulio sistemą Latvijoje trikdo komandų migracija į Rusiją. Didžiosios Rytų kaimynės čempionatuose įvairiais lygiais pasirodo apie 10 skirtingų amžiaus grupių latvių komandų. Latvijos ledo ritulio federacija žada užkirsti kelią šiai tendencijai – vis tik vaikams reikia ir mokytis. Be to, esant tokiam varžybų ir nuolatinių išvykų grafikui, tikrai sudėtinga užtikrinti reikiamą progresą.

Kadangi Latvijoje nėra tvarkingos jaunių ledo ritulio sistemos, šalies čempionatai būna chaotiški. Jau daugelį metų susidomėjimo sulaukia tik finalinės serijos varžybos, ir tai ne visada. Situaciją radikaliai pakeitė Kontinentinė ledo ritulio lyga (KHL), kuriai susikūrus atgimė ir Rygos „Dinamo“ klubas. Sirgaliai tikėjosi, kad „Dinamo“ prisikėlimas paskatins suklestėti ir nacionalinę rinktinę, o komandos vadovai žadėjo tapti pagrindiniu rinktinės klubu ir kelti žaidimo lygį.

Panagrinėkime, kas iš to išėjo. Atgaivinus „Dinamo“ Latvijos rinktinė pakartojo savo geriausią rezultatą pasaulio čempionatuose – užėmė septintą vietą. Tačiau daugiau įsibėgėti nepavyko – kituose trijuose turnyruose užimtos atitinkamai 11-a, 13-a ir 10-a vietos. Šių metų vasarį vykusiame olimpiniame atrankos turnyre rinktinės sudėtyje buvo tik devyni žaidėjai iš „Dinamo“ ekipos. Tai – savotiškas pastarųjų metų antirekordas (įprastai rinktinėje būdavo 15–16 „Dinamo“ atstovų).

Apskritai KHL atsiradimas rinktinei nedavė laukto rezultato. Užtat atsivėrė opi žaizda – žaidėjų noras atstovauti savo šaliai. Anksčiau vaikinai į nacionalinę komandą verždavosi ir laikė garbe joje žaisti. Dabar vienas po kito pilasi atsisakymai, ir traumos toli gražu nebūna pagrindinė jų priežastis.

Na, bet būkime atviri: dabartiniam žaidėjui (ne tik latvių) svarbiausia – gera sutartis, kuri užtikrintų jam ateitį. Apie tai visų pirma ir galvoja ledo ritulininkas baigiantis sezonui. Jei sutartį turi, gali iš anksto pagalvoti apie sveikatą. Juk naujame sezone teks dirbti tiems, kurie tave maitina – darbdaviui, o ne rinktinei.

Nereikia mėtytis kaltinimais, bet vertėtų pripažinti, kad anksčiau buvo kitaip. Egzistavo idėja – nacionalinė, valstybinė ar kokia nors kita. Ledo ritulys, kaip ir bet kokia mūsų gyvenimo sfera, yra visuomenės sluoksnis. O dabartinėje visuomenėje pirmoje vietoje atsidūrė pinigai.

Vyrauja nuomonė, kad KHL ledo ritulininkai už žaidimą klubuose gauna neadekvačias sumas. Galima sakyti, ledo ritulininkai yra išlepinti, o už rinktinę reikia žaisti širdimi. Kaip tai daryti, jau mažai kas supranta. Veikiausiai Latvijos rinktinei labai pasisekė, kad jai vadovauja kanadietis Tedas Nolanas, kuriam nereikia aiškinti tokių dalykų. Jis pats juos aiškina, jei tik suprantate jo anglų kalbą. Nereikia aiškinti ir to, kad tvarka ekipoje svarbiau už klasę. Ypač nacionalinių komandų varžybose. Istorijoje būta daugybė to pavyzdžių.

Paradoksalu, bet visos šitos problemos ir nesutarimai ledo ritulyje iki šiol neatstumia latvių sirgalių. Metai iš metų jie randa laiko ir keliauja po pasaulį palaikyti savo rinktinės. Latvių sirgaliai iki šiol yra patys triukšmingiausi ir linksmiausi bet kokio čempionato žiūrovai. O tie, kurie negali išvykti paskui rinktinę, apsivelka nacionalinės komandos marškinėlius ir rungtynių dieną papuošia Rygos bei kitų Latvijos miestų gatves raudona ir balta spalvomis. Po rungtynių nepažįstami žmonės dalijasi džiaugsmu ar liūdesiu, priklausomai nuo to, kaip baigėsi mačas. Geriausiais krepšinio sirgaliais laikomi lietuviai, o ledo ritulyje pirmenybė greičiausiai atitenka latviams.

Šį pavasarį latvių ledo ritulio sirgaliai sutiks su nauja viltimi, kad įvyks stebuklas. Vargu, ar jo sulauksime Helsinkyje (2013 metų pasaulio ledo ritulio čempionate), tačiau tai nemenkina įvykio svarbos. O dar svarbiau tai, kad tokiomis akimirkomis žmonės pamiršta savo rūpesčius, tampa vieningesni ir atviresni. Ledo ritulys ir pavasaris keičia žmones!

Lietuviška meilė be įsipareigojimų

Vaikai čia kartais sapnuoja oranžinį kamuolį, sporto salėse sunku sutilpti visiems norintiems, šalį apraizgiusi varžybų sistema, o gražuolės arenos, pastatytos prieš 2011 metų Europos čempionatą, tapo didžiųjų miestų vizitinėmis kortelėmis. Tačiau ne viskas Lietuvos krepšinyje spindi it atviruke – mėgstamiausią lietuvių sporto šaką kamuoja rimtas pinigų stygius.

Meilė be įsipareigojimų – regis, taip galima apibūdinti krepšinio statusą iš ekonominio nuosmukio mėginančioje vaduotis Lietuvoje.

Tikrieji finansinio nepritekliaus mastai išryškėja pažvelgus į Lietuvos klubinio krepšinio piramidės viršūnę.

Pačiame jos smaigalyje – legendinis Kauno „Žalgirio“ klubas, ginantis šalies garbę prestižinėje Eurolygoje. Būtent dėl jo pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje laužoma daugiausiai iečių, kadangi lėšų stygių pajutęs krepšinio flagmanas balansuoja tarp nežinios ir nebūties.

Daugiausiai titulų per istoriją iškovojęs klubas šį sezoną pradėjo įspūdingai, bet jam įpusėjus paaiškėjo, kad milžino kojos, finansine prasme, buvo lipdytos iš molio. Keturis mėnesius atlyginimų nesulaukę žaidėjai mito tik pažadais, amerikiečiai Tremmellas Dardenas ir Ibrahimas Jabeeras neapsikentę išvyko į kitus klubus.

„Žalgirio“ situacija ypač komplikavosi, kai vasarį žlugo pagrindiniu komandos rėmėju buvęs Ūkio bankas.

Klubo savininkas Vladimiras Romanovas, kuriam priklausė ir Ūkio bankas – itin prieštaringa figūra. 2009 metais ištraukęs byrantį „Žalgirį“ iš finansinės duobės, ekscentriškasis verslininkas dabar klubą atvedė į dar juodesnę nežinią.

Šiam sezonui V. Romanovas planavo panašų kaip prieš metus – per 10 mln. eurų – biudžetą. Tačiau ambicijos pasirodė atitrūkusios nuo realybės, todėl per aukštai taikęs klubas rizikuoja tapti nemokus ir bankrutuoti.

10 mln. eurų Eurolygos masteliais nėra iš koto verčianti suma, tokį biudžetą surenka vidutiniokai, bet „Žalgirio“ situacija įrodo, jog net pajėgiausiam Lietuvos klubui galynėtis su konkurentais piniginės svoriu nėra jokių šansų.

„Žalgirio“ problemos – tik ledkalnio viršūnė. Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) sunku surasti klubą, paskui save nevelkantį skolų uodegos.

Šį sezoną Eurolygoje beviltiškai žaidęs Vilniaus „Lietuvos rytas“ buvo kuklesnis ir ketino surinkti trigubai mažesnį nei „Žalgirio“ biudžetą, bet komandoje vis tiek vėluoja atlyginimai. Debiutuoti tarptautinėje arenoje nusprendusio Klaipėdos „Neptūno“ užmojai labai greitai išsikvėpė, sąskaita ištuštėjo, o žaidėjai gyvena streiko nuotaikomis.

Finansinių problemų turi ir Panevėžio „Lietkabelis“, „Palanga“, o Vilniaus „Sakalų“ krepšininkai šį sezoną apskritai rungtyniauja už ačiū.

Ir visa tai – krepšinio šalies elitinėje lygoje, iš kurios žaidėjai mielai sprunka ne tik į Ispanijos, Graikijos, Rusijos, Italijos klubus, bet ir į Rumuniją, Estiją, Baltarusiją, Švediją ar egzotiškas Rytų valstybes.

Ten galbūt nerasi dėl krepšinio išprotėjusių sirgalių, užtat pakanka to, dėl ko sportuoja visi profesionalai – pinigų. Tuo tarpu Lietuvoje klubų vadovams sunku rasti užuovėją tiek verslininkų, tiek savivaldybių valdininkų kabinetuose. Vienintelė ryškesnė išimtis – Vilniaus miestas, nepaisant milžiniškų savivaldybės skolų „Lietuvos rytui“ šiemet skyręs daugiau nei 1 mln. eurų paramą.

Jei Lietuvos krepšinio klubų realybė – skurdi, nacionalinė rinktinė tarptautinėje scenoje pastaraisiais metais taip pat neblizga. 2010 metais nukraujavusios ir nurašytos komandos šaliai padovanota pasaulio čempionato bronza sukėlė euforiją, bet šlovė jau išblėso. Beprotišką ažiotažą 2011 metais kėlęs Europos čempionatas Lietuvoje praėjo sklandžiai, bet šeimininkams užimta penkta vieta paliko daugiau kartėlio nei džiaugsmo. Analogiškai susiklostė ir praėjusi olimpinė vasara: į Londono žaidynes rinktinė pateko, tačiau ten nieko įspūdingo nenuveikė ir liko aštuntoje vietoje, pirmą kartą po nepriklausomybės atgavimo neprasibrovusi į pusfinalį.

2013 metų Europos čempionate Slovėnijoje kovos jau kitokia Lietuvos komanda – be veteranų Šarūno Jasikevičiaus, Rimanto Kaukėno ar Dariaus Songailos, bet su sugrįžusiu tėvynainių itin gerbiamu vyriausiuoju treneriu Jonu Kazlausku, kurio rankose atsidurs dvi Lietuvos krepšinio viltys – Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas. Kaip visada, rinktinė taikys į pačias aukščiausias pozicijas, tačiau Lietuvos sirgaliai pamažu susitaiko su mintimi, jog norai ir galimybės dažnai išsiskiria, ir vien meile gyvas gali būti nebent romantiškoje poezijoje.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...