captcha

Jūsų klausimas priimtas

Slovakiškų vinių apibraižytas E. Jankauskas laikosi savo: nekeisiu požiūrio net Anglijoje

Slovėnija, Škotija, Malta, Slovakija – Lietuvos futbolininkai rudenį iš arti pamatė daugumą varžovų pasaulio čempionato atrankos grupėje. Nors priešininkai – skirtingi, kiekvieną jų lietuviai bandė versti ant šono kone identiška sudėtimi, išsidėstymu, panašia žaidimo taktika. Regis, taip bus ir kitą kovą Anglijoje – raginimų pamiršti atvirą futbolą ir grįžti prie aklinos gynybos naują rinktinės portretą tapantis Edgaras Jankauskas nesiruošia paisyti.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

0:4 – didžiausias pralaimėjimas E. Jankauskui nuo 2014 metų, kuomet jis debiutavo vyriausiojo trenerio poste.

Praėjusį penktadienį taip baigėsi Lietuvos rinktinės viešnagė Trnavoje (Slovakija), atrankos ciklo pradžioje aukščiau bambos šokusius lietuvius nutempusi iš antros į ketvirtą vietą F grupėje ir šalies futbolo mėgėjams priminusi apie atšiaurią realybę.

Net kai kurie ištikimiausi Trnavoje neišlaikė iki mačo pabaigos ir jau po pirmo kėlinio iš tribūnos persikraustė į barą – rungtynių baigtis buvo nulemta jau 15-ą minutę, kuomet slovakai dusyk iš eilės privertė Ernestą Šetkų traukti kamuolį iš lietuvių vartų.

Bet E. Jankauskui svarbu ir tai, kas dėjosi aikštėje vėliau, nors galutinis rezultatas – dar liūdnesnis.

„Pagal kamuolio kontrolę, pasirodėme geriau nei rungtynėse su slovėnais ir škotais“, – statistiką analizavo 41-erių specialistas.

Buvęs ilgametis nacionalinės komandos puolėjas turi savų tikslų ir tvirtina nebijantis užlipti ant dar daugiau vinių, kurios bus išmėtytos pakeliui link trokštamo rezultato.

Ketvirtadienį Lietuvos rinktinės vairininkas apsilankė DELFI konferencijoje, kurioje kalbėjosi apie nacionalinės komandos taktiką, žaidėjus, slovakišką pamoką ir anglišką iššūkį, o taip pat pasakė, kokį Jose Mourinho patarimą bando pritaikyti Lietuvoje.

– Per karjerą vyriausiojo trenerio pareigose – įskaitant ir darbą „Trakų“ klube – jums dar nė karto nereikėjo „nuryti“ rezultato 0:4. Kaip greitai susitaikėte su skaičiais, kuriuos praėjusį penktadienį rodė švieslentė Slovakijoje po finalinio švilpuko?

– Nėra prasmės savęs apgaudinėti. Belieka priimti tokį rezultatą, koks jis yra, gerai išanalizuoti priežastis ir padaryti tinkamas išvadas. Blogiausia būtų pasiduoti ir sustoti, bet šitai mums tikrai negresia. Padarysiu viską, kad kuo greičiau atsitiestume po šio pralaimėjimo ir judėtume į priekį.

– Lietuvos rinktinė gražiai pradėjo atrankos į pasaulio čempionatą ciklą, bet susidūrus su Europos čempionato finalinio etapo dalyviais grožis dingo. Didieji turnyrai – ne lietuvių nosiai?

– Tokia yra realybė. Iš pat pradžių sakiau, kad naivumui čia nėra vietos. Tačiau tai nereiškia, kad mes negalime kovoti su galingiausiomis rinktinėmis. Pradžioje tai ir demonstravome. Paskutinės rungtynės, žinoma, sugadino įvaizdį, apkartino uogienę. Toks dinamiškas yra futbolas. Šiandien esame liūdni ir nusivylę, bet rytoj bus kita diena. Turime vyriškai priimti smūgį, atsitiesti ir žygiuoti į priekį.

– Kuris slovakų žaidėjas po rungtynių jums pasipasakojo, kaip nuodugniai jie analizavo Lietuvos rinktinės žaidimą ir kaip rimtai ruošėsi?

– Janas Durica. Su juo kartu dirbome Maskvos „Lokomotiv“ klube. Jis labai gerai kalba rusiškai, yra geras mano draugas. Po rungtynių jis net atsiprašinėjo, kad slovakams tądien taip sekėsi: kiek mušė, tiek buvo įvarčių.

Rezultatas atrodo triuškinantis, bet nebuvo viskas taip jau blogai. Kaip ir ankstesnėse trejose rungtynėse nebuvo viskas labai gerai. Daugelis žmonių apie žaidimą sprendžia tik iš rezultato, bet jis visko neatspindi. Mes irgi turėjome keletą progų, bet smūgiai buvo blokuojami, nepataikydavome į vartus. Tikrai nebuvo mūsų diena.

– Penktadienį kartu su kolegomis treneriais dalyvausite seminare, kur bus analizuojamos šios rungtynės. Esate nusiteikęs ginti pasirinktą žaidimo planą ar pripažinsite jo minusus?

– Neketinu kažko ginti ar apsiginti – nei nuo savo kolegų, nei nuo žurnalistų. Parodysime savo planą, paaiškinsime, ką darėme per visas tas pasiruošimui skirtas keturias dienas. Bus šaunu išgirsti kitų trenerių nuomones. Be abejo, ir mes patys turime daug abejonių, matome daug diskutuotinų klausimų. Nuomonė iš šalies visada naudinga, galbūt kiti įžvelgs dalykų, kurių mes nepastebėjome. Kai rungtynės baigiasi pergale, daug niuansų lieka užmarštyje. O pralaimėjus jie iškyla – gali net pasirodyti, kad viskas buvo daroma blogai.

Jei atvirai, rungtynėms su slovakais pasiruošėme net geriau nei ankstesniems susitikimams. Mano asistentai analizę rengė iš paskutinių aštuonerių Slovakijos rungtynių. Tai – begalė darbo. Bet kai rezultatas neigiamas, atrodo, kad viskas daryta be reikalo ar neteisingai.

– Akcentavote slovakų žaidimą per aikštės vidurį, bet akivaizdu, kad Lietuvos rinktinės krašto gynėjai nesusitvarkė gindamiesi vienas prieš vieną, neatrodė pasiruošę slovakų gynėjo Peterio Pekariko jungimuisi į atakas dešiniuoju kraštu.

– Taip, pralaimėjome individualias dvikovas, vėluodavome į jas. Manau, nusileidome ir agresija, atkaklumu. O slovakų krašto gynėjai tikrai labai aktyviai jungėsi prie komandos draugų atakuojant. Pirmas įvartis krito po puikaus P. Pekariko perdavimo – paprasčiausiai nespėjome sureaguoti. Tai parodo slovakų meistriškumą. Pavyzdžiui, tame epizode Georgas Freidgeimas baudos aikštelėje dengė Adamą Nemecą – jis nebuvo paliktas laisvas. Bet puolėjas žengė žingsnį į priekį, suklaidindamas Georgą, tuomet žengė atgal ir gavo idealų perdavimą, kuris nulėmė 90 proc. įvarčio.

Vienintelė mūsų galimybė – neutralizuoti priešininkų individualų pranašumą kolektyviniais veiksmais. Sutinku, kad šioje vietoje galėjome pasirodyti geriau. Sakiau tai žaidėjams, ypač po pirmo kėlinio.

– Pirmas 10 minučių lietuviai kamuolį kontroliavo net ilgiau už varžovus ir apskritai šioje statistikos kategorijoje nusileido slovakams nežymiai. Nepaisant to, rezultatas to visiškai neatspindi. Jūs rugsėjį dalyvavote trenerių konferencijoje Paryžiuje, kur analizuotas praėjęs Europos čempionatas, ten girdėjote, kad daugumą atkrintamųjų varžybų rungtynių laimėjo komandos, trumpiau valdžiusios kamuolį. Nemanote, kad kai kuriais atvejais vis dėlto verčiau jau rausti apkasus prie savo baudos aikštelės ir ieškoti laimės kontratakose?

– Daug sulaukiau užuominų, kad mums galbūt reikėjo pradėti rungtynes „nuo gynybos“. Taip, kaip būdavo anksčiau, nors žiūrovai dėl to ir būdavo labai nepatenkinti. Bet aš tikrai nekeisiu savo požiūrio. Manau, kad sėdėti savo baudos aikštelėje, nepereiti vidurio linijos ir pralaimėti 0:2 yra blogiau nei mėginti žaisti ir pralaimėti 0:4. Bent jau turėjome galimybių įvarčiui, surengėme nemažai atakų. Pagal kamuolio kontrolę, pasirodėme geriau nei rungtynėse su slovėnais ir škotais. Tik trūko logiško atakų užbaigimo – gal pavedė technikos stoka, gal trūko sėkmės, žaidėjai tiesiog paslysdavo. Be to, slovakų vidurio gynėjai sužaidė puikiai. Tam pačiam J. Duricai pasakiau, kad seniai besu jį matęs taip žaidžiantį.

– Su Vilniaus „Žalgiriu“, „Brugge“ ir „Porto“ penkis kartus esate laimėjęs nacionalinius čempionatus, su Maskvos CSKA ir Lisabonos „Benfica“ buvote netoli medalių, su Edinburgo „Hearts“ pelnėte Škotijos taurę, dar buvo UEFA taurė ir Čempionų lygos trofėjų. Didžiąją dalį karjeros žaidėte klubuose, kurie jei ne visada dominuodavo aikštėje, tai bent stengdavosi to neleisti ir varžovams. Ar žaidimas be kamuolio aklinoje gynyboje jums nėra neištyrinėtas laukas, kuriame nesijaučiate labai tvirtai?

– Aš tikrai nenoriu „parkuoti autobuso“. Taip, per savo karjerą dažniausiai žaisdavau komandose, kurios siekdavo dominuoti. Buvo ir klubų, daugiau dėmesio skirdavusių gynybai. Mano nuomone, geriausias būdas futbole neleisti priešininkui kontroliuoti kamuolio – pačiam jį valdyti. Tai patikimiau nei statyti dvi gynybos linijos po penkis žaidėjus. Toms ekipoms, kurios pripratusios laikyti kamuolį, kurios moka organizuoti pozicines atakas, žaidimas be kamuolio yra nepatogus, sukuria problemų. Žinau, kad nelengva tai padaryti aikštėje, kad tam reikalingas didelis individualus žaidėjų meistriškumas. Tačiau to mes siekiame. Savo žaidėjams sakau, kad jie kiekvieną dieną gali skirti laiko tobulėjimui, kiekvieną dieną plėsti savo arsenalą, net ir treniruodamiesi klube.

– „Porto“ klube jus treniravęs Jose Mourinho dažnai pašiepiamas kaip „parkavimo“ ekspertas. Jis dažnai mokydavo, kaip „uždaryti“ savo baudos aikštelės prieigas?

– Tikrai ne. Per beveik trejus mūsų bendro darbo metus tai pasitaikydavo labai retai. Taip nutinka tada, kai priešininkas neleidžia prisiliesti prie kamuolio, nedaro klaidų. Kas tada belieka – tik atsitraukti, bėgioti, atiduoti daug jėgų ginantis. J. Mourinho mums visada sakydavo, kad geriausia ilsėtis komandai būnant su kamuoliu. Norėčiau, kad ir Lietuvos rinktinė dažniau galėtų tai daryti. Kaip bebūtų keista, rungtynėse su slovakais tai iš esmės pavyko, o galutinis rezultatas – blogas.

– Antradienį Londono „Wembley“ stadiono tribūnoje stebėjote kitos lietuvių varžovės pasaulio čempionato atrankoje Anglijos draugiškas rungtynes su ispanais. Neketinate keisti savo nuostatų ir kovo mėnesį, kai grįšite ten su visa Lietuvos rinktine?

– Tikrai nepradėsime rungtynių savo baudos aikštelėje. Perėmę kamuolį tikrai ieškosime kelių atakoms. Kitaip neįsivaizduoju. Nuvažiuoti ten ir atbuline eiga skaičiuoti minutes iki mačo pabaigos nėra jokios prasmės. Manau, mes ir ten galime žaisti. Tam trukdo pirmiausia psichologinis barjeras. Daug kas galvoja: žaisime su anglais, vadinasi, niekas neprileis mūsų net prie aikštės vidurio. Ne, kodėl. Nuvertiname save, ir tai šiek tiek trukdo.

BNS nuotr.

– Pernai Lietuvos komanda pirmą kartą svečiavosi Anglijoje ir išties beveik neįžengdavo į varžovų aikštės pusę – pralaimėta 0:4. Jeigu panašiai nutiktų ir šįkart, ar du tokie antausiai iš eilės neatsilieptų komandos psichologijai?

– Jeigu lyginsime anglus ir slovakus, jų tarpusavio rungtynėse Slovakijoje šeimininkai neatliko nė vieno smūgio. Galime sakyti, kad slovakai už mus stipresni kelis kartus, o anglai už slovakus – dar tiek pat. Bet aš tokia logika nesivadovaučiau. Mums svarbiausia – patikėti savimi ir nenusileisti varžovams kai kuriuose komponentuose, ko nepavyko padaryti paskutinėse rungtynėse Trnavoje. Žaisime su viena stipriausių pasaulio rinktinių, šalyje, kur futbolas yra religija, kur vaikai turi fantastiškas sąlygas augti ir tobulėti. Visi faktoriai bus prieš mus, bet tai nereiškia, kad važiuosime į Londone būti spardomais šuniukais.

– Trnavoje keletas pagrindinių žaidėjų jau buvo baigę savo sezonus klubuose, Londone bus tik pradėję. Vėl problema?

– Taip, ir didelė. Pamatėme, kad žaidėjas, praradęs varžybų ritmą, neišlaiko to paties lygio. Deja, neturime tokios futbolininkų apkabos, kad vieną galėtume išimti ir pakeisti kitu. Pavyzdžiui, Artūras Žulpa traumą veikiausiai patyrė dėl to, jog keletą savaičių neberungtyniavo. Jis pasitempė užpakalinį šlaunies raumenį, laimei, trauma neatrodo baisi. Bet jam ir taip reikės operuoti petį – operaciją jis atidėjo tik dėl rinktinės.

– Su Anglijos rinktinės laikinuoju treneriu Garethu Southgate`u jums turbūt nebuvo tekę susidurti?

– Ne. Bet skaičiau laikraščiuose, kad visi juo patenkinti. Federacija labai patenkinta, nes, anglų nuomone, G. Southgate`o atlyginimas – 1,5 mln. svarų per metus – yra labai mažas.

– Turbūt užjaučiate kolegą, kad jam tenka taip skursti...

– Tai jau taip... (juokiasi – DELFI).

– Užsiminėte apie futbolininkų apkabą. Federacija svarsto Nacionalinę futbolo akademiją pakeisti regioniniais skyriais, išmėtytais visoje šalyje. Ką manote apie tokią idėją?

– Žinau, jog federacija deda daug pastangų, kad situacija keistųsi. Atvažiuoja žmonės iš užsienio, vyksta debatai. Tai – jau geras dalykas. Turime kažką daryti, ir daryti tuoj pat. Turime jau šiandien pradėti, nes kiekviena diena didina atotrūkį nuo kitų šalių. Ne tik futbolo galiūnų, bet ir artimiausių kaimynų, kurie daug investuoja. Jaunių futbole matome, kad kiti tolsta nuo mūsų, tai atsiliepia ir rinktinei.

– Nebuvote nuvažiavęs į Kauną ir paklausęs akademijos vadovų, kur jūsų rinktinė?

– Žinoma, nuvažiavęs buvau. Mačiau labai entuziastingų, žingeidžių trenerių, kurie dirba gerai. Bet nepamirškime, kad ten, už sienos, žmonės dirba dar daugiau, dar daugiau investuoja, turi dar geresnes sąlygas. Mes labai stipriai atsiliekame. Turbūt viskas prasideda nuo paties futbolo svarbos šaliai – valdžiai, žmonėms. Jei niekas nesikeis, visados žiūrėsime savo varžovams į nugaras.

– Kodėl šią savaitę rinktinė nepasinaudojo draugiškų rungtynių „langu“ ir nesužaidė mačo?

– Buvo keletas pasiūlymų – deja, jie nebuvo konkretizuoti. Neturėjome tinkamų varžovų. Bet kovo 22 d. žaisime kontrolines rungtynes su Čekija.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...