captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Meilutytė: pramuštgalviškos kelionės, boksas ir permainų nuojauta

Supdamasi ant didelio pripučiamo kamuolio Anykščių plaukimo baseino treniruoklių salėje, Rūta Meilutytė pirmą kartą po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių prakalbo apie permainas, kurių 19-metės plaukikės gyvenime netrukus tikrai bus.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Anykščiuose per plaukimo taurės varžybas krito trys šalies rekordai, ten plaukė Giedrius Titenis, Danas Rapšys, Mindaugas Sadauskas ir kiti pajėgiausi Lietuvos plaukikai. R. Meilutytė varžybose nedalyvavo. Ji trumpam užsuko pasišnekėti su bendražygiais, buvusiu rinktinės treneriu Žilvinu Ovsiuku, bet paskui tykiai įsitaisė baseino balkone ir iš ten skaičiavo kitų plaukikų sekundes.

Pralėkė trečias mėnuo, kai R. Meilutytei nereikia kovoti vandenyje ir skaičiuoti savų sekundžių bei jų šimtųjų dalių, kurios reiškia tiek daug elitinių plaukikų lenktynėse.

Rūtos ašaras dėl olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire užimtos septintosios vietos nudžiovino Pietų Amerikos ir Europos vėjai. Keliaudama su broliu Margiriu po Čilę ir broliu Mindaugu po Vakarų Europos šalis, ji pagaliau gavo galimybę pabėgti nuo įtampos, lydėjusios nuo Londono olimpinių žaidynių per pasaulio ir Europos pirmenybes, kitas varžybas, kuriose ji raškė rekordus ir titulus, bet tolo nuo mergaitės, kuriai tiesiog labai patinka plaukti.

„Dabar geriau jaučiu, ką norėčiau gauti iš plaukimo, ir ką galėčiau pati šiam sportui suteikti, – išskirtiniame interviu 15min sakė R. Meilutytė. – Svarbiausia, kad būčiau laiminga.“

Netrukus turėtų paaiškėti, kurioje šalyje ir kuriame mieste ji tęs laimės paieškas. Ir tai nebūtinai bus Plimutas, kuriame R. Meilutytė treniravosi nuo 2010 metų, kai su šeima persikėlė iš Kauno į Angliją.

Per tris laisvės mėnesius plaukikei atsirado laiko pabūti paprasta 19-mete, patirti daug nuotykių ir filmuotis dokumentiniame filme, kuris leis žiūrovams iš arti pamatyti ir suprasti R. Meilutytę.

Rūta dar tiksliai nežino, kaip susidėlios jos karjeros scenarijus, bet tiki, kad per atostogas prašviesėjusia galva priimti svarbų ateities sprendimą bus lengviau.

– Kaip atrodo Rūtos Meilutytės atostogos? – paklausiau plaukikės.

– Nepavadinčiau jų įprastomis atostogomis, nes keliavau labai intensyviai. Nesėdėjau prie baseino ir nesikepinau saulėje, bet daug vaikščiojau, stengiausi sužinoti ką nors nauja. Man patinka atrasti naujas vietas, susipažinti su įvairiais žmonėmis.

Iš pradžių keliavau po Čilę, paskui su broliu tranzavome nuo Lenkijos iki Ispanijos.

– Iš tiesų tranzavote kaip studentai? Įsivaizduoju, kaip sustoja koks ūsuotas Lenkijos vairuotojas, o į jo mašiną įlipa olimpinė čempionė.

– Iš tiesų kelyje sustoję žmonės daug neklausinėjo apie mane. Beveik niekas manęs neatpažino. Dėl to buvo smagu ir neįprasta, nes Lietuvoje taip keliauti nepavyktų. Dabar gi turėjau galimybę tikram bendravimui, galėjau laisvai kalbėtis su žmonėmis, kurie manęs nepažįsta.

– Nejautėte nerimo keliauti pakeleivinėmis mašinomis?

– Ne. Gal tik kelias akimirkas buvo tapę baugu – tai buvo vakaras, mes buvome viduryje greitkelio.

Tačiau man labai patiko. Džiaugiuosi, kad pasirinkome tokį keliavimo būdą. Daug išmokau ir sužinojau. Man atrodo, kad šioje kelionėje paaugau, nes buvo tokių situacijų, kurioms nepasiruoši.

Kartą teko mokėti baudą, nes atvažiavo policija ir liepė nužengti nuo kelio.

Buvo akimirkų, kai prieš mus sustoja automobilis, o mes turime skubiai nuspręsti, ar galime su juo kartu važiuoti, ar tinka maršrutas. Veiksmas vyksta čia ir dabar, o ne rytoj, todėl turėdavome greitai susitelkti. Įprastai gyvenime retai tenka tokie iššūkiai.

– Ar tiesa, kad šį mėnesį pirmą kartą apsilankėte Neringoje?

– Taip, man buvo labai įdomu, iki šiol gyvenime neteko būti Nidoje.

Nežinojau, kad Lietuvoje yra tokio grožio vietų. Vien kopos kiek reiškia – jaučiausi tarsi ne Lietuvoje, o kokiame Marse.

– Jūsų gyvenime nebuvo itin daug įprastų laisvų dienų. Ką veikiate dabar per jas – kokie įprastiniai jūsų dienos džiaugsmai?

– Įvairūs. Dabar gyvenu Kaune, Žaliakalnio rajone – ten yra labai gražus Ąžuolyno parkas, po kurį pasivaikštau kone kiekvieną rytą.

Mankštinuosi, stengiuosi, kad kūnas veiktų.

Nors dabar man atostogų metas, dienos yra gana užimtos. Turiu daug asmeninių reikalų, kuriuos reikia pagaliau susitvarkyti. Šiuo metu pas mane vieši ir draugė iš Jungtinių Valstijų. Žodžiu, turiu, ką veikti.

– Į socialinį tinklą įkėlėte Prancūzijos paplūdimyje darytą nuotrauką, kurioje užfiksuota, kaip stovite ant galvos. Regis, esate neprastos sportinės formos?

– Sakyčiau, jog labiau vidutinės (šypsosi).

– Ar per atostogas norėjosi plaukti baseine ar jūroje?

– Aš plaukiau šiek tiek. Tačiau dabar labiau džiaugiuosi suradusi daugiau kitų sportinių užsiėmimų.

Žinoma, grįšiu į plaukimą, jau dabar noriu grįžti. Tačiau dabar mėgaujuosi įvairove, kita sportine veikla, kurios anksčiau saugojausi, bijodama patirti traumą.

– Ką išbandėte?

– Boksą. Taip pat – jogą. Žaidžiau krepšinį – tiesiog kieme. Nors saugausi, dabar toks laikas, kai itin bijoti traumų nereikia.

– Kam jums vis dėlto prireikė tokios ilgos pertraukos be plaukimo?

– Buvau pavargusi psichologiškai ir fiziškai. Jaučiau, kaip kūnas išseko. Jau seniai reikėjo pertraukos.

– Turbūt buvote pavargusi labiau psichologiškai – dauguma olimpinėse žaidynėse startavusių plaukikų sportuoja ir rengiasi pasaulio čempionatui Kanadoje kitą mėnesį?

– Vieniems plaukimas padeda išspręsti psichologines bėdas, galbūt plaukdami jie pabėga nuo minčių.

Mano santykis su plaukimu buvo tapęs sudėtingu. Plaukimas nebereiškė man tiek daug, kiek anksčiau. Vaikystėje pradėjau plaukti todėl, kad tai man labai patiko. Vėliau į tai įsitraukė daugiau žmonių, plaukimas virto labiau darbu nei mėgstamu sportu. Tai nėra labai gerai.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...