captcha

Jūsų klausimas priimtas

Belgijos parolimpietė norėtų eutanazijos, jeigu skausmas taps nepakeliamas

Belgijos parolimpietė Marieke Vervoort, sukrėtusi ir nuliūdinusi pasaulį savo prisipažinimu, jog norėtų eutanazijos, sako, kad visgi dar nėra pasirengusi mirti.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

M. Vervoort sekmadienį Rio de Žaneire sakė, kad tebemąsto apie eutanaziją, kad nutrauktų nepakeliamą fizinį skausmą, tačiau kol kas dar nenori mirti.

Šeštadienį Rio de Žaneiro parolimpiados 400 metrų vežimėlių lenktynėse iškovotas sidabro medalis priminė šiai neįgaliai sportininkei gerus dalykus, dėl kurių ji gyvena.

Tačiau spaudos konferencijoje M. Vervoort ne tik demonstravo iškovotą medalį ir rodė pergalės ženklą, bet ir ramiai kalbėjo apie galimą išėjimą.

M. Vervoort sakė, kad prieš parolimpiadą pasirodę pranešimai, esą ji suplanavusi, kad iškart po žaidynių jai bus atlikta eutanazija buvo neteisingi. Vis dėlto ji pripažino, kad tas laikas gali ateiti.

Belgija eutanaziją legalizavo 2002 metais ir tapo antrąja tai padariusia šalimi pasaulyje po Nyderlandų.

„Turiu visus dokumentus (dėl eutanazijos), tačiau vis dar mėgaujuosi kiekviena trumpa akimirka. Kai ateis laikas, kai mano gyvenime blogų dienų bus daugiau nei gerų, tuomet turėsiu tuos eutanazijos dokumentus, bet tas laikas dar neatėjo“, – žurnalistams sakė sportininkė.

M. Vervoort patvirtino, jog šios varžybos jai buvo paskutinės, o dokumentus dėl eutanazijos ji pasirašė dar 2008-aisiais.

„Mirtis atneša palengvėjimą“

37 metų M. Vervoort serga degeneratyvine raumenų liga. Žemiau juosmens ji visiškai paralyžiuota, o dėl nuolatinio skausmo ji beveik negali miegoti. Liga sportininkei buvo diagnozuota, kai jai buvo 14 metų, ir nuo tada jos gyvenimas palaipsniui virto nuolatine kančia.

M. Vervoort 2012 metų Londono parolimpiadoje triumfavo 100 metrų lenktynėse ir iškovojo sidabro medalį dvigubai ilgesnėje distancijoje. Rio žaidynių sidabro medalis vainikuoja įspūdingą šios atletės karjerą sporte. Pati Mariane sako, kad sportas yra jos mėgstamiausias užsiėmimas.

Dabar teks mokytis vertinti gyvenimą už stadiono ribų, sakė sportininkė, tačiau pridūrė, kad neatsisakys eutanazijos, jei gyventi taps per daug skausminga.

„Po parolimpinių žaidynių, kai pasitrauksiu, ketinu mėgautis kiekviena trumpa savo gyvenimo akimirka ir skirti daugiau energijos savo šeimai bei draugams. Anksčiau negalėjau to daryti dėl sporto, nes turėjau kasdien treniruotis“, – sakė ji.

M. Vervoort savo fizinę būklę apibūdino kaip nuolatinę kovą ir sakė, kad jos regėjimas labai prastas.

„Mano rega siekia vos 20 procentų. Mane dažnai ištinka epilepsijos priepuoliai. Kas toliau?“ – sakė ji.

Pasak sportininkės, teisėtos eutanazijos galimybė suteikia jai drąsos grumtis už gyvenimą, kol dar gali.

Ironiška, kad tokiai talentingai sportininkei teko viešai kalbėti tokia kontroversiška tema.

M. Vervoort pabrėžė, kad eutanazija neturėtų būti vadinama „nužudymu“.

„Žmonėms ji suteikia ramybę“, – sakė sportininkė.

„Jei nebūčiau gavusi tų (eutanzazijos) dokumentų, manau, jau būčiau nusižudžiusi, nes nepaprastai sunku gyventi su tokiu skausmu, kančia ir nežinia“, – sakė Mariane.

„Žinau, kad kai jau nebegalėsiu (išverti), man prireiks tų popierių“, – pridūrė neįgali sportininkė.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...