captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ketvirtadienį Kaune startuoja „Ralis aplink Lietuvą“

Ketvirtadienį Kaune startuoja „Ralis aplink Lietuvą“ Prezidentės Dalios Grybauskaitės taurei laimėti.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Lenktynės „Aplink Lietuvą“ sukuria ypatingą nuotaiką: apima jausmas, lyg žvelgtum į prieškario fotografiją – pageltusią ir pablukusią, kampuotais krašteliais, spinduliuojančią nostalgiją, keliančią ir smalsumą, ir pagarbą.

Nuo šių varžybų prasidėjo mūsų šalies automobilių sporto istorija. Tai jau aštuntąją dešimtį perkopusi tradicija, kuria galime pelnytai didžiuotis. Neslėpsiu, kad šių lenktynių atžvilgiu negaliu būti objektyvus – jose dalyvavo ir dukart nugalėjo mano senelis Pranas Hiksa. Deja, jo įspūdžius sužinojau tik iš atsiminimų, su kuriais mielai pasidalinsiu.

Užtat man teko garbė bendrauti su tuomet varžybose motociklais lenktyniavusiais Antanu Ilgausku (1937–1938 m.) ir Viktoru Severinu (1931–1932 ir 1937 m). Nors tai įvyko daugiau nei prieš penkiolika metų, atmintin įstrigo bemaž kiekviena pokalbio detalė. Labiausiai stebėjausi jų atmintimi ir entuziazmu – regis, jei galėtų, šoktų ant motociklų ir vėl lėktų tėviškės keliais.

Beje, A. Ilgauskas simboliškai dalyvavo atkurtose lenktynėse „Aplink Lietuvą“ 1996 metais – savo akimis regėjau, kaip jis raitė su savo numylėtu „Harley Davidson“ slalomą Vilniuje prie Spaudos rūmų. Deja, laikas negailestingas ir abu veteranai jau Anapilyje...

Lenktynės „Aplink Lietuvą“ yra tik dviem dešimtmečiais jaunesnės už žymųjį Monte Karlo ralį, kurio trasos tarpukaryje ėjo ir per mūsų šalį. Varžybos startavo 1931 m. ir buvo kupinos entuziazmo, nuotykio dvasios – tokį įspūdį gali susidaryti vartydamas tuometinę spaudą. Ji įvardijo keturis pagrindinius lenktynių tikslus (kalba netaisyta):

1) parodyti mašinų ir jas valdančių asmenų ištvermingumą;

2) važiuotojo sugebėjimą tiksliai išskaičiuoti savo kelionę;

3) duoti progą mūsų automobilistams ir motociklistams susipažinti su mūsų kelių situacija;

4) parodyti kokios mūsų keliams pritaikytos geriausios mašinos.

Skirtingais metais lenktynėse startavo nuo 15 iki 26 dalyvių. Tai buvo solidu atsižvelgus į to meto transporto priemonių skaičių: tarpukaryje jos buvo skaičiuojamos tūkstančiais, dabar – vien lengvųjų automobilių daugiau nei pusantro milijono. 1937 metais 1243 lietuviams teko 1 automobilis, dabar 1000 gyventojų – artėjama link 500. Be to, tarpukaryje automobilį galėjo įpirkti toli gražu ne kiekvienas, o lenktynės niekada nebuvo pigus malonumas.

Tuomečių lenktynininkų gretose buvo inžinieriai, verslininkai, gimnazijos direktorius, žemės ūkio ministerijos agronomas, valstybės kontrolės valdininkas, policininkai, aviacijos karininkai, gydytojas, knygyno savininkas, konsulas. Tarp žvaigždžių – operos solistas Kipras Petrauskas ir daugelio tarptautinių ralių dalyvė Ivona Whitakker iš Latvijos. Lenktynės „Aplink Lietuvą“ išugdė ir savus herojus – po dukart nugalėjusius automobilininkus Praną Hiksą, M. Salevskį, motociklininką Juozą Vilpišauską.

Pagrindiniai iššūkiai dalyviams buvo naktinis važiavimas, prasti keliai, techninės problemos, gamtos išdaigos (kaitra, rūkas, lietus, po kurio vieškeliai virsdavo liūnais). Automobiliai buvo standartiniai, nebent minimaliai sutvirtinta pakaba (pvz., lingės). Apie saugumo priemones – šalmus (juos atstojo odinės lakūnų kepurės) ar tuo labiau saugos lankus – kalbos net nebuvo. Ekipažą galėjo sudaryti iki keturių žmonių, kai kurie važiavo su žmonomis ar net vaikais.

Lenktynės baigdavosi apdovanojimais ir vakariene žymiausiame to meto Kauno restorane „Metropolis“. Garbės prizus steigė Lietuvos Respublikos Prezidentas, autoklubas ir aeroklubas, piniginius – autoklubas (motociklininkams), automobilių firmų atstovai, pvz. AMLIT (Amerikos lietuvių bendrovė). Prizai siekė nuo kelių šimtų iki 1000 litų.

Varžybose nestigo sportinių dramų: 1937 metais motociklininkai Juozas Apšega su „Indianu“ ir Dausa su B.S.A. surinko po vienodai taškų, bet pirmojo vidutinis greitis buvo arčiau nurodytojo, dėl to jis buvo paskelbtas nugalėtoju. Tais metais tarp motociklininkų iki Rokiškio pirmavęs A. Ilgauskas finišavo trečias, nes keliasdešimt kilometrų rankomis laikė viela pririštą įsiurbimo vožtuvo spyruoklę.

V. Severinui teko dar didesnis išbandymas – važiuojant sutemose sugedo motociklo generatorius, išsikrovė akumuliatorius ir tamsoje sportininkas važiavo aklai. Kurį laiką jam kelią švietė A. Ilgauskas, tačiau po kurio laiko turėjo atsisveikinti, kadangi būtų pavėlavęs į tarpinį finišą. Likęs visiškai be šviesų V. Severinas rėžėsi į skersai kelią pastojusį vežimą, kurio važnyčiotojas paprasčiausiai užmigo. Motociklininkas keliolika metrų lėkęs kūliavirsčiais smarkiai susižalojo dešinę ranką, motociklas buvo sumaitotas, o arklį teko nušauti.

Ralis neapsieidavo ir be intrigų: pavyzdžiui, 1932 m. Policijos sporto klubo ekipažas surinko dviem taškais daugiau už nugalėtoją P. Hiksą, tačiau pirmojo prizo negavo – pagal varžybų taisykles turėjo važiuoti patys automobilių savininkai, tuo tarpu Policijos sporto klubas buvo nusisamdęs šoferį. Policija padavė apeliaciją, bet į ją nebuvo atsižvelgta.

Trečias tais pačiais metais finišavęs V. Severinas (tuo metu jis dirbo B.S.A. atstovybėje mechaniku) prisimena gavęs komandos įsakymus nusileisti ir nelenktyniauti su kitais B.S.A. atstovais Vilpišausku ir Valdenbergu, kurie pasidalijo pirmą ir antrą vietas.

Lenktynes lydėdavo ir kuriozai – prisimindamas 1937-ųjų lenktynes, A. Ilgauskas pasakojo, kad kai kurie automobilininkai ir motociklininkai važiuodavo be žemėlapių, o kiti nusprendė tuo pasinaudoti. Daugiausiai eibių prikrėtė Amerikos lietuvių bendrovės ekipažas – sankryžose jie išjudindavo stulpus su rodyklėmis ir užlankstydavo lenteles su vietovių pavadinimais. Atlenkti lentelę nebuvo problema, tačiau jeigu stulpas pajudintas – tai gal jis apsuktas? Niekas šito nežinojo ir kai kas nuvažiavo klaidingu keliu. 1938 m. tas pats darėsi, įtariama tai tų pačių pokštininkų darbas.

Buvo aprašyti keli epizodai kaip lenktynių dalyviai įlėkę į kokį miestelį po lietaus rasdavo didelę balą, o šalia jau pasirengę paslaugūs žmogeliai su vežimais. Padėdavo ne veltui: paprastai traukdavo už penkis litus, kas tada buvo nemažas pinigas. Kadangi dalyviams teko sukarti daugiau nei tūkstantį kilometrų dažnai sudėtingomis sąlygomis, įskaitant naktinį važiavimą, daugelis dalyvių naudojo kavos ekstrakto tabletes. Vietoj vienos nurijęs tris V. Severinas netrukus pajuto perlenkęs lazdą – po finišo tris naktis negalėjo bluosto sudėti.

1938 m. A. Ilgauskas finišą pasiekė ištinusiu veidu – įlėkė į bičių spiečių. Beje, dėl itin sunkių sąlygų jis tik vienintelis lenktynes baigė nurodytu laiku.

Paliko lenktynės „Aplink Lietuvą“ ir mįslių – pavyzdžiui, 1938 metais nugalėjusiam inžinieriui M. Salevskiui oficialiai nebuvo įteikta Prezidento taurė, kurią galėjome pamatyti per Lietuvos sporto trofėjų parodą istorinėje Prezidentūroje Kaune. Ant taurės išgraviruoti nugalėtojų pavardės: dukart P. Hiksos ir kartą – M. Salevskio. Kodėl nebuvo įteikta taurė taip ir neaišku, juolab, kad vienoje 1938 m. nuotraukoje kartu su kitais „Adler“ automobiliais lenktyniavusiais dalyviais įamžintas M. Salevskis laiko būtent Prezidento taurę.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...