captcha

Jūsų klausimas priimtas

Legendiniam Juozukui – 70 metų: Sabas jį pristatydavo savo tėvu

„Jei ne Sabas, tikrai nebūčiau tapęs tuo, kuo tapau, – žurnalui „Krepšinis“ sakė garsiausias Lietuvos masažuotojas. – Gal ir neblogas specialistas būčiau, nes dar prieš pažintį su Sabu Kauno klinikose garsėjau, kad padedu žmonėms. Galėdavo į darbą neateiti chirurgas, bet jei nepasirodydavau aš, visas skyrius skambėdavo: „Masažuotojas neatėjo“.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Tačiau Sabas, Kurtis (Rimas Kurtinaitis – aut. past.) ir kiti jų laikų krepšininkai iškėlė mane į viršų. Stūmė priekyje savęs, visiems parodydavo, kad toks esu, o kai reikėdavo, apgindavo“.

Iš Molėtų rajono kilęs J. Petkevičius užaugo Biržų internate. Jo mama augino tris vaikus. Po to ištekėjo už našlio su keturiais vaikais. Didelė šeima sunkiai vertėsi, todėl trylikametį Juozą įtaisė į internatą.

Biržuose prasidėjo J. Petkevičiaus draugystė su vienu garsiausių Lietuvos krepšinio trenerių Vladu Garastu. Vėliau treneris ne kartą išties Juozui pagalbos ranką. Kai 1992 metais po Juozą netikėtai užklupusios ligos jo paslaugų atsisakė „Žalgiris“, V. Garastas jį pasikvietė į „Atletą“. Kai „Atletas“ ėmė nebemokėti pinigų, Juozas paskui V. Garastą išvažiavo į „Alitą“.

J. Petkevičius vadinamas antruoju, po A. Sabonio, Lietuvos krepšinio simboliu. Jis sugebėjo išsilaikyti vyrų rinktinėje prie skirtingų trenerių ir išlaviruoti tarp įvairiais charakteriais garsėjančių krepšininkų.

„Gal esu laimingas? – kuklinosi Juozas. – Tikrai sunku išsilaikyti. Man turbūt padėjo tai, jog aš visada buvau krepšininkų pusėje, jie mane visada palaikė. Ypač Sabas. Jis mane vadindavo savo tėvu“.

Kartą viešbutyje į liftą, kuriuo važiavo A. Sabonis su masažuotoju, įlipo CSKA žaidėjas Vladimiras Tkačenka. 220 cm ūgio Arvydas uždėjo 164 cm ūgio Juozui ranką ant peties ir pristatė: „Eto – moi otec“ (tai mano tėvas)“. Vladimiras žiūrėjo nustebęs. Sabas daugiau nieko neaiškino.

Masažuotojas iki šiol ryškiai mena pirmą susitikimą su A. Saboniu. Kai Juozas pirmą kartą atėjo į „Žalgirio“ treniruotę, Arvydas stovėjo persimetęs „Adidas“ rankšluostį. Jis priėjo ir padavė naujokui ranką. „Sabas“, – prisistatė, lyg Juozas jo nepažinotų. Masažuotojui beliko pasakyti: „Juozas“.

Juozas A. Saboniui dėkingas už daug ką. Anksčiau krepšininkai turėjo didelę galią komandose. Prieš Barselonos olimpiadą jie net sugebėjo pakeisti rinktinės trenerį. Lietuvos krepšinio federacija paskyrė vieną, o krepšininkai pasakė: „Mums reikia Garasto“. Ir gavo.

Panašiai buvo atsitikę ir J. Petkevičiui. Pavažinėjo jis truputį su „Žalgiriu“ į tarptautinius turnyrus, o po kurio laiko staiga pradėjo jo nebeimti į keliones. Tuomet į užsienį su sportininkų delegacija galėdavo išvažiuoti ribotas skaičius žmonių – 12 krepšininkų, treneris ir dar reikėdavo paimti kokį sporto funkcionierių. Masažuotojui nebeatsirasdavo komandoje vietos.

(iš kairės) Atlantos olimpiados bronzos medalių prizininkai Gintaras Einikis, Rimas Kurtinaitis, Ramūnas Šiškauskas ir Juozas Petkevičius Kalnų parke, Vilniuje. K. Vanago (BFL) nuotr.

Vieną kartą nepaėmė, kitą, o trečią sykį Sabas su Kurčiu piktai pasakė delegacijos vadovams: „Masažuotojas sėdi namuose, o jūs čia patarimais bandote mus mokyti, užuot kojas kas nors pamasažuotų“. Po to įvykio Juozą visur veždavosi.

Kelis dešimtmečius krepšinio pasaulyje besisukantis J. Petkevičius ne kartą norėjo nuo viso to pabėgti. Tačiau jį vis sulaikydavo Sabas.

Kartą turnyre Vokietijoje komandoje buvo kilęs kažkoks konfliktas. Juozas ėmė svarstyti, gal jam mesti krepšinį. Tačiau A. Sabonis pasakė: „Papuolei į mūsų tarpą, ir nieko tu nemesi“. Kai būna sunku, J. Petkevičius visada prisimena tuos Arvydo žodžius.

Kai pirmą kartą J. Petkevičius lankėsi Amerikoje, komanda įsikūrė turtingų pagyvenusių žmonių rajone. Vakarais senukai ėmė kviestis Juozą į savo namus, kad juos pamasažuotų. Amerikiečiams taip patiko lietuvio paslauga, kad šie ėmė kalbinti Juozą likti JAV. Bet Arvydas vėl pasakė: „Ko tu čia liksi, važiuojam namo, į „Žalgirį“.

Gal todėl ir Arvydo traumos Juozui visada būdavo skaudžiausios. Kai pranešė, jog A.Saboniui antrą kartą trūko Achilo sausgyslė, Mažam iš po kojų slydo žemė.

Kūno ir sielos gydytojas

J. Petkevičius santūriai vertino savo indėlį į komandos pergales. Vien masažu neatstatysi sportininkų fizinių jėgų. Tačiau kai krepšininkai būna blogos nuotaikos, jie išsipasakodavo Juozui. Apkalbėdavo net trenerius. Jei sportininkai nepasitikėtų masažuotoju, jie ir masažo nenorėtų.

„Kodėl einu į sportininkų kambarius viešbučiuose ir masažuoju juos lovose? – klausė J. Petkevičius ir pats atsakė, – todėl, kad jei jie pas mane ateitų į kabinetą, varžytųsi, kaip pas gydytoją. Sabas man padovanojo gerą sulankstomą masažo stalą, tačiau aš jo beveik nenaudojau“.

Ne vieno klubo vadovai norėjo padaryti Juozą komandos šnipu. Tačiau masažuotojas visada likdavo krepšininkų pusėje: „Nesvarbu, kad pinigus moka klubo vadovai, bet žaidėjai yra mano duonos davėjai“.

Iš pradžių „Žalgiryje“ J. Petkevičių kviesdavo į administracijos susirinkimus. „Išėjęs iš pasitarimo iš karto pasakydavau žaidėjams: tave ir tave apkalbėjome, – neslėpė Juozas. – Jei nuspręsdavo nubausti Gintarą Einikį, aš jam išduodavau“.

Administracija klausdavo, kodėl Juozas taip elgiasi. „Jei norite ką nors slėpti, nekvieskite į susirinkimus. Krepšininkai turi žinoti, ką apie juos mano vadovybė. Visada sakysiu tiesą į akis“, – atkirsdavo Mažas.

Senojo „Žalgirio“ vyrai jam pasakodavo ir tai, kas šeimose blogai. Juozas dažniausiai patardavo nusileisti žmonai, paguosdavo, kad nieko tokio dar neatsitiko, ir sportininkas nurimdavo.

V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Paslapčių nesužino net žmona

Juozo žmona Vilija norėdavo, kad vyras jai papasakotų apie asmeninį krepšininkų gyvenimą, tačiau niekada nieko iš jo neišpešdavo. Pamažu įprato viską sužinoti iš spaudos. „Krepšininkai išsipasakoja Juozui, nes žino, kad toliau jo niekas neišeis“, – nusprendė V. Petkevičienė.

„Dalyvaudavau visuose „Žalgirio“ pergalių šventimuose, – neslapukavo Mažas. – Kai jausdavau, kad jau bus blogai, bėgdavau iš tų susibūrimų. Išeisiu trumpam, sakydavau. Arvydas tarstelėdavo: „Tu čia jau negrįši“. Aš ir pats galvodavau, kad negrįšiu. Palyginti su Arvydu, keldavau kas trečią taurelę – jam nieko, o man būdavo negerai“.

Apie 1983-uosius žalgiriečiai surengė „Smirnoff“ klubo atidarymą. Tuo metu Lietuvoje degtinės „Smirnoff“ nebūdavo pirkti, krepšininkai jos atsiveždavo iš užsienio. Klubas gyvavo iki tol, kol Lietuvos parduotuvėse atsirado tos rūšies degtinės. „Kai visi laisvai ją ėmė gerti, klubas prarado prasmę“, – juokėsi J. Petkevičius.

Dabar žaidėjai gauna tokius pinigus, kad žino, kiek reikia už juos atidirbti. O anksčiau klubo administracija turėdavo auklėti krepšininkus, netgi planus jiems rašydavo. V. Garastas pykdavo, kad jam reikia atsakyti už žaidėjų elgesį, sužinoti, ar eina jie į restoraną, ar ne. Todėl ir būdavo visokių paslapčių.

Įkliūdavo V. Garastui ir A. Sabonis. Vienas didesnių jo prasižengimų buvo, kai R. Kurtinaičiui gimė sūnus, o „Žalgiris“ turėjo žaisti su Madrido „Real“.

Kurčio laimę žalgiriečiai šventė užsidarę viename namelyje. Nežinojo, kada diena, kada naktis. Prisinešė šampano ir gerdami iš butelių šaudė į taikinį. Juozas, aišku, žinojo tą namelį. Kai ten nueidavo, krepšininkai jo klausdavo: „Kiek dar liko dienų iki rungtynių?“

V. Garastas suko galvą, ką daryti – poryt reikia lošti, o žaidėjų nėra. Gal Kurtinaitį iš komandos išvaryti? Nusiuntė treneris pas žaidėjus Juozą. Likus dienai pagaliau visi atėjo į treniruotę.

V. Garastas klausia Kurčio: „Kodėl neatėjai anksčiau?“ Rimas sako: „Taigi man sūnus gimė“. „Gerai, o tu Arvydai, kodėl neatėjai į treniruotes“? „Taigi Kurtinaičiui sūnus gimė“, – atbosijo šis. Visi juokiasi. V. Garastui pikta, bet jis ant Arvydo labai nerėkdavo. Sabas, net ir pasivaišinęs tą dieną alumi, vis tiek gerai žaisdavo.

Sunkiausiai buvo valdomi R. Kurtinaitis ir Gudriuoju Lapinu pravardžiuojamas Sergejus Jovaiša. Bet V. Garastas buvo neblogas psichologas: kai kada nusileisdavo, kai kada patylėdavo, o bardavosi tik tuomet, kai tikrai reikėdavo.

„Bet nereikia galvoti, kad jie visi blogi buvo, – teisino legendinius žalgiriečius J. Petkevičius. – Jei dabar būtų tokios sportavimo sąlygos, kaip tuomet, dabartiniai krepšininkai gal dar blogesni būtų. Visoje Sovietų Sąjungoje sportininkai panašiai gyveno. Išvažiuodavo į stovyklas, dieną dirbdavo, o vakarais pasilinksmindavo“.

Tačiau anų laikų žaidėjai, anot J. Petkevičiaus, nedrįsdavo treneriui pasakyti tai, ką dabar sau leidžia kiekvienas krepšininkas. Anksčiau gal tik Sabas, Kurtis, Chomkė (Valdemaras Chomičius) galėdavo treneriui užsiminti, kad gal vienu ar kitu momentu ne tokį derinį reikėtų daryti.

Prieš rungtynes CSKA V. Garastas prašydavo, kad kiekvienas pasakytų, ką mąsto. Bet jie vis tiek geriau patylėdavo, tik Gintaras Krapikas truputį pakalbėdavo, kartais dar R. Kurtinaitis. O A. Sabonis sakydavo: „Man viskas gerai, kaip jūs liepsit, taip darysiu“.

Komandą ištraukdavo Sabas

Komandinis žaidimas tuo ir yra geras, kad jei kuriam krepšininkui vieną dieną nesiseka, jis gali perduoti kamuolį kitam. Legendinį „Žalgirį“ visada ištempdavo Sabas.

„Jis didis talentas, – neabejoja J. Petkevičius. – Jei jaunystėje Sabas būtų visa jėga sportavęs, nebūtų turėjęs ką veikti aikštėje. Jis ir patinginiaudavo, ir pašvęsdavo, bet vis tiek gerai lošdavo. Turint Sabonį, metikus Kurtinaitį, Chomičių, Jovaišą, nesunku „Žalgiriui“ būdavo laimėti. Jei metikai neįmeta, Arvydas nugriebia kamuolį ir arba pats pakartoja, arba atmeta kuriam nors atgal“.

Žalgiriečiai dažnai nepelnytai kentėdavo nuo apkalbų. Užtekdavo kuriam krepšininkui užeiti į restoraną ir išgerti taurę šampano. Kitą dieną visas Kaunas jau kalbėdavo: „Matėte, buvo Kurtis atėjęs, tai kaip dėjo, visą šampaną išpirko“.

„Nereikia sakyti, kad „Žalgiris“ puotaudavo, o CSKA ar Kijevo „Stroitel“ – ne. Rusai dar daugiau švęsdavo, – tikino J. Petkevičius. – Kai kartą su CSKA krepšininkais kartu skridome iš Amerikos, mačiau, jog šios komandos dozės buvo dvigubai didesnės nei žalgiriečių“.

Kaip tuomet Lietuvos krepšininkai atrodydavo tarp vakariečių? „Negalima lyginti vien tik krepšininkų gyvenimo būdo, – gynė žalgiriečius Juozas. – Mūsų ir treniruočių sąlygos skyrėsi, ir sporto salės prastesnės. Visomis prasmėmis mes buvome labiau užgrūdinti. Užsieniečiai yra išlepinti. Jei užsienio komanda vaišintųsi tiek, kiek mūsų vyrai rengdamiesi Barselonos olimpiadai, tai nežinau, kokią vietą ji užimtų. O mūsiškiai iškovojo bronzos medalius, ir valio“.

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės sutikimas Vilniaus Rotušės aikštėje. V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Mama užkalbėdavo rožę

J. Petkevičiaus žmona Vilija sakė, jog ne kiekvienas turi tokių sugebėjimų patraukti žmones, kaip Juozas. Visa tai jis esą perėmė ir savo mamos. Molėtų rajono Inturkės kaime Juozo mama buvo laikoma žiniuone. Ji sugebėdavo užkalbėti rožę. „Kartą ji ir man padėjo, kai skaudėjo koją, – pasakojo Vilija. – Davė suvalgyti užkalbėtos duonos, o po to rankomis kelią švelniai glostė. Jo mama buvo rami, išlaikyta, visai tokia pati, kaip Juozas“.

Juozo mama vis sakydavo, kad savo sugebėjimus perduos jauniausiam savo vaikui, kuriuo ir buvo Juozas. Iš vaikystės Juozas prisimena, kaip pas mamą atvažiuodavo žmonės su didžiulėmis žaizdomis, ir jie pasveikdavo.

„Nežinau, nuo ko, ar tikrai nuo mamos užkalbėjimų, – netvirtai sakė J. Petkevičius. – Jei žmogus negalėdavo atvažiuoti, mama užkalbėdavo duoną ir perduodavo, kad ligonis ją suvalgytų. Ir jis pasveikdavo“.

J. Petkevičius neslepia, kad mama visa tai jam perdavė. Pasakė žodžius, kuriais reikia užkalbėti duoną ar žaizdas, paaiškino, kad visa tai reikia daryti saulei tekant ar leidžiantis. „Bet aš niekada nebandžiau tų burtų. Turiu kažkur viską užsirašęs, tačiau labiau tikiu, kad galima mechaniniu būdu, glostant rankomis, žmogui padėti“.

Kai 1992 metais namuose nualpusį Juozą išvežė greitoji, nes dėl dvylikapirštėje žarnoje atsiradusių žaizdų jis nukraujavo, masažuotojo gyvenimo filosofija išgąsdino gydytojus. Juozas nesutiko, kad jam būtų suleistas kito žmogaus kraujas, nes su juo į organizmą esą gali ateiti kažkas blogo.

„Netikiu aš antgamtinėmis jėgomis, bet vis tiek manau, kad žmogus pats turi save pažinti ir išsikapstyti, – rimtai dėstė J. Petkevičius. – Seselės bėgdavo mane skųsti daktarui, o aš prašydavau duoti man sriubos, ir pagysiu. Tris dienas rėkė rėkė ant manęs, o po to sutiko su visomis mano sąlygomis“.

Žuvys neturi jutiminių nervų. Jos nejaučia skausmo. J. Petkevičius tiki, kad ir jis nejautęs skausmo net tada, kai dvylikapirštėje žarnoje buvo daugybė žaizdų, nes pagal Zodiako ženklus yra Žuvis. Dar nepagijęs, kai gydytojai jam liepė važiuoti į sanatoriją, jis per visą Europą autobusu išvyko į turnyrą Sicilijoje.

Medikai jam liepė nė į burną neimti vyno, o jie, trys skrandininkai – Arūnas Visockas, R. Kurtinaitis ir Juozas, „iš kažkur grįždami prisišventė kaip reikiant“.

„Pasižiūriu į savo rankas ir matau, ar esu sveikas, – aiškino tik savimi tikįs masažuotojas. – Jei delnai rausvi, viskas gerai. Tuomet, kai nualpau, buvau žalsvai geltonas“.

A. Ufarto (BFL) nuotr.

Rankas turi saugoti

Iš pradžių masažuoti išmokstama mechaniškai. Po to atsiranda jutimas, kur per kieta, kur gerai. „Aš gal tik po penkerių darbo metų pradėjau jausti masažuojamo kūno raumenis. Vieną kartą žmogus sako, kad gerai jautėsi po masažo, kitą kartą ne taip gerai. Taip ir imi suprasti, kiek kurią vietą masažuoti“, – aiškino garsiausias Lietuvos masažuotojas.

Masažo paslaptimis J. Petkevičius ėmė domėtis tuomet, kai dar pats sportavo. Sportininkai, nuėję į pirtį, vieni kitus masažuodavo, kad raumenys atsigautų.

Masažuotojo rankos turi būti švelnios ir be nuospaudų. Ilgesni nagai nemaišo, dargi atvirkščiai, padidina pirštų jautrumą.

„Auksinis berniukas“ lepino

Visose komandose J. Petkevičiui, be masažuotojo, savaime atitekdavo tvarkdario pareigos. „Auksinio berniuko“ pravardę Juozas gavo anksčiau nei jį ėmė vadinti Mažu. Eidami į aikštę krepšininkai nusiimdavo auksines grandinėles ir sukabindavo masažuotojui ant kaklo, kad pasaugotų. Juozas užsitraukdavo iki pat galo marškinėlių užtrauktuką, kad apsikarstęs papuošalais neatrodytų juokingai.

Po rungtynių ir treniruočių masažuotojas surinkdavo kamuolius, likusius krepšininkų drabužius, rankšluosčius: „Mano charakteris toks, kad galiu mažesniu pabūti. Jie, krepšininkai, tegul būna žvaigždės. Pastebėjau, kad kitose komandose masažuotojas tik masažuoja ir su tepaliukais pateplioja. Žmona gal sakys, kad namuose esu kitoks, bet komandose tikrai mėgstu tvarką. Kad kiekvienas daiktas būtų savo vietoje, kad kelionėse visi laiku atsikeltų ir ateitų valgyti, o po to laiku išvažiuotų į treniruotę ar rungtynes“.

„Auksinis berniukas“ pripažįsta taip išlepindavęs komandų, kuriose dirbo, krepšininkus, kad po kurio laiko jie be masažuotojo skambučio net nelenda iš kambarių.

„Krepšininkai iš tikrųjų ne visada užfiksuoja, kada ir kur jiems reikia ateiti. Gal dėl to, kad yra dideli, – juokavo Juozas. – Todėl aš jiems paprasčiausiai padėdavau. Tai jie kortomis užsilošia, tai pramiega. Likus nedaug laiko iki pietų ar išvažiavimo paskambindavau visiems į viešbučio kambarius. Kai jie būna namuose, kitaip elgiasi. Tuomet kiekvienas už save atsako, kaip ir kitose gyvenimo situacijose“.

Dabar komandos tvarkdario pareigos lyg ir nėra būtinos. Tačiau legendinio „Žalgirio“ laikais būdavo visokių kuriozų. Tam, kad pažadintų kai kuriuos krepšininkus, Juozui kartais tekdavo griebtis net vandens: „Pakeli kurį nors, jis mykia: „M-h-h, važiuoju“. Ir vėl užmiega. Tik tuomet, kai vandeniu aplietas imdavo mane vytis, būdavau tikras, kas jis atsikels“.

Sunkiai keldavosi A. Sabonis ir ypač S. Jovaiša. Daug kartų reikėdavo eiti į Sergejaus kambarį. Galėdavai aiškinti, kad jis yra Tbilisyje ir jau reikia skristi, Sergejui būdavo tas pats. Kokią penktą ryto reikėdavo keltis, o jis trečią tik būdavo atsigulęs.

Visada laiku atsikeldavo V. Chomičius. Jis garsėjo kaip krepšininkas, nepažeidinėjantis sportinio režimo. „Kartą su Chomke ėjome pilti vandens ant Sabo, – prisimena Juozas. – Kai šliūkštelėjome, Arvydas pašoko ir kažką šaukdamas ėmė mane vytis. Bet vyrai ant manęs nepykdavo už tokius pokštus“.

J. Petkevičius komandose būdavo tas žmogus, kuris autobuse pasakydavo: „Visi yra, galima važiuoti“. Tačiau ir jam yra buvę atvejų, kai autobusas nuvažiuodavo be kelių žaidėjų.

Kartą autobuse J. Petkevičius dalijo dienpinigius. Kai baigė, žiūri, krūva pinigų liko. Ėmė skaičiuoti žaidėjus – dviejų trūksta. Pasirodė, jog D. Lukminas su Gvidonu Markevičiumi buvo priėję prie autobuso, bet paskui sumanė dar kažkokį reikalą patvarkyti. Komanda turėjo grįžti atgal apie 100 kilometrų.

Vėliau, anot komandos tvarkdario, pinigai krepšininkus labai teigiamus padarė. Jie žino, dėl ko stengiasi. O tuomet geriausiu atveju krepšininkai būdavo kur nors fiktyviai įdarbinami už kelis šimtus rublių. J. Petkevičius irgi atseit Kauno „Drobėje“ dirbo. Atlyginimai būdavo simboliški.

Prieš ateidamas į „Žalgirį“ Kauno akademinėse klinikose masažuotojas J. Petkevičius uždirbdavo tūkstantį rublių. Tai buvo milžiniški pinigai. „Žalgiryje“ jis sutiko dirbti už 300 rublių.

Pinigus iškeitė į krepšinį

Ligoninė iš Juozo atimdavo daug jėgų. Būdavo sunku kasdien matyti suluošintus žmones, praradusius galimybę vaikščioti. Tiesa, masažuotoją žavėdavo tai, kaip jie iš naujo kabindavosi gyvenimą. Galbūt reikėjo užsidaryti ir tik mechaniškai atlikti savo darbą, nematant ligonių kančių. „Tačiau vieną dieną ateini pamasažuoti, kitą ir pamažu susidraugauji su žmogumi. Po to pasidaro sunku į jį žiūrėti“.

J. Petkevičius ne vieną ligonį stebuklingai pastatė ant kojų. Jis iki šiol mena savo pacientę Ramintą, kuri po avarijos galėdavo judinti tik vieną ranką. Pati negalėdavo net pasiversti. Apie didesnes jos galimybes medikai net nekalbėjo. Juozas pas ją beveik kasdien vaikščiojo pusantrų metų. Masažavo kiekvieną sąnarį, kiekvieną raumenėlį. Merginos tėvai taip pat daug su dukra dirbo. Ir Ramintai ėmė pavykti pačiai save apsitarnauti.

A. Ufarto (BFL) nuotr.

Pokalbiai masažuojant Achilą

Ar ne J. Petkevičius pastatė ant kojų ir A. Sabonį, kai šiam trūko Achilo sausgyslė? Masažuotojas kuklinosi: „Kažkiek padėjau. Masažavau, tampiau, maigiau, kartu važiuodavome pasportuoti“.

Jaunystėje J. Petkevičius daug sportavo – bėgiojo, užsiiminėjo savigyna, imtynėmis, boksu. Mokydamasis Kūno kultūros institute dziudo trenerio specialybės, pradėjo žaisti regbį. Su Kauno „Staklėmis“ daug kartų tapo Lietuvos regbio čempionu.

Žaidė Juozas ir krepšinį. Kai mokytojavo Varėnoje, net atstovavo miesto vyrų krepšinio rinktinei. Tačiau kai 164 cm ūgio masažuotojas krepšinio aikštėje išeidavo prieš 220 cm ūgio Sabą, reikalai atrodydavo ne kokie.

„Stovint prieš Sabą, įmesti į krepšį neįmanoma. Tačiau kai Arvydas buvo su sutvarstyta koja, esu vieną kartą įmetęs. Nors Sabas ir tuomet įmetė daugiau, tačiau aš tą dieną užsiskaičiau pergalę sau“, – juokėsi Sabo Mažuku vadinamas J. Petkevičius.

Mažas eidavo masažuoti Sabo kojos į ligoninę. Taip jie pamažu susidraugavo. Arvydas skųsdavosi, kad į palatą lenda merginos. Daug merginų norėjo tapti jo žmona.

Kartą ilgai vakarodamas po rungtynių Ispanijoje, Sabas svarstė: „Kaip susirasti žmoną, kuri ištekėtų už manęs kaip už žmogaus, o ne kaip už Sabonio?“

Į „Žalgirio“ būstinę ateidavo labai daug laiškų. Ne tik A. Saboniui. Bet krepšininkai paprastai jų net neatplėšdavo. „Kartą į drabužinę atnešiau didelį maišą, pilną laiškų, – prisiminė Juozas. – Jie tik mostelėjo rankomis ir liepė nešti lauk. Kas žino, ar merginos rašydavo, kaip sirgalės, ar bandydavo simpatizuoti?“

Vėliau Arvydas labai džiaugėsi, sutikęs Ingridą. Jis gyrėsi Mažam: „Pagaliau susipažinau su mergina, kuriai rūpiu ne kaip krepšininkas. Atitikome vienas kitą“.

Žavi subtilus humoras

J. Petkevičių žavi subtilus A. Sabonio humoro jausmas: „Jo juokai – ne pagal ūgį: trumpi, aiškūs ir iš tikrųjų juokingi. Būna, kad kalba kalba žmogus, o tu nežinai, kada juoktis. Sabas visada pasako ar padaro taikliai“.

Kartą sėdėjo žalgiriečiai prie stalo, kažką šventė ir kalbėjo, kur paslėpti butelį, jei kas nors staiga ateitų. Sabas tai labai aiškiai parodė: uždėjo ranką ant butelio ir įtraukė jį į megztinio rankovę.

Juozui labiausiai patikdavo, kai Arvydas pasakodavo, kaip jis viešbučiuose eidamas miegoti bando užsikloti antklodę: „Negaliu niekaip tos nosinės užsikloti – jei užtempiu ant galvos, kojos lieka nuogos, tempiu ant kojų, pečiai šąla.“

Laikui bėgant Arvydas pasidarė plepesnis, anekdotų daugiau pasakoja. Anksčiau daugiau tylėdavo. „Jis turi gerai pažinti žmogų, kad su juo kalbėtųsi“, – tikino J. Petkevičius.

Tačiau Arvydas niekada nebuvo pasikėlęs. „Jo ūgis parodo, kad yra didelis žmogus. Gal tokiam, kaip aš, reikėtų pūstis, rėkti, žiūrėkit, štai aš einu, – juokavo masažuotojas. – Sabui nereikia rėkti, kai jis eina, visi mato, kas toks“.

Arvydas niekada nesėsdavo, jei nežinodavo, kieno tai vieta. Visada paklausdavo. Sabo vieta „Žalgirio“ autobuse būdavo trečioje eilėje nuo priekio.

Kaulai – lyg stikliukai

J. Petkevičiui trejus metus teko dirbti ir su buvusiu „Cleveland Cavaliers“ vidurio puolėju Žydrūnu Ilgausku, kurį kamavo traumos. Masažuotojas labai saugojo Žydrūno kojas. Į sportbatį dėdavo specialius paminkštinimus.

„Žydrūnas pyko, kad mes jį Lietuvoje sulaužėme, bet vis tiek kažkaip dar išlaikėme. O ten, Amerikoje, jam triskart lūžo kaulai. Kai išgirdau, kad jis vėl gavo traumą, nusprendžiau, jog Žydrūnui kasdien po porą valandų reikėtų rankomis minkyti koją, stiprinti kiekvieną kauliuką, – įsitikinęs masažuotojas. – Nežinau, kokiais aparatais Amerikoje jam kažką darė, bet jo kaulai skilo kaip stikliukai. Masažuojant rankomis galima gauti visai kitą efektą. Imi po pirščiuką, po kauliuką, ir taip visą pėdą maigai. Gerėja kraujotaka, geriau koja maitinama. Jis turėjo pasirūpinti geru masažuotoju“.

Arvydui vieną pėdą Juozas masažuodavo kokią valandą. Atlantos ir Barselonos olimpiadose po kiekvienų rungtynių jo pėdos sutindavo. J. Petkevičius darydavo taip vadinamą atsiurbiamąjį masažą, kol pėda pasidarydavo normali.

„Ar verta sportuoti, jei reikia tokias kančias kęsti?“ – klausiau krepšininkų kūno ir sielos gydytojo.

„Jei jie turėtų kitą pragyvenimo šaltinį, tai, aišku, neverta, – neabejojo masažuotojas. – Bet gaunant tokius pinigus iš sporto, nėra gyvenime kito pasirinkimo“.

Šis rašinys – iš 2001-ųjų žurnalo „Krepšinis“

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...