captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Kazlauskas – apie abejones jaunimu ir pokalbį su R. Kurtinaičiu

Teniso aikštėje ar sporto klube Jonas Kazlauskas kol kas sukiojasi dažniau nei ant krepšinio salės parketo. Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės jam bus penktos karjeroje, todėl ypatingų emocijų tirpstantis laikas iki mūšių Brazilijoje treneriui nebekelia. Bet minčių galvoje sukasi daug.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Ar nacionalinei komandai dar reikalingas ilgametis jos kapitonas Robertas Javtokas? Ar Domantui Saboniui yra prasmės tęsti karjerą NCAA lygoje? Kaip į Maskvos „Chimki“ klubo sprendimą reagavo Rimas Kurtinaitis ir ką po Rio de Žaneiro žaidynių ketina veikti pats J. Kazlauskas?

– Jums tai bus penktosios žaidynės. Ar dabar yra tas kartas, kai savo rogėse sėdite tvirčiausiai ir patogiausiai?

– Taip galbūt nepasakyčiau. Pirmos žaidynės buvo tikrai išskirtinės, lakstėme į atidarymo ir uždarymo ceremonijas. Bet paskui tas ažiotažas slūgo. Tiesa, Sidnėjaus prisiminimai man taip pat labai brangūs. Tada pirmą kartą buvau vyriausiasis treneris, atvažiavau su jauna komanda, iš kurios niekas daug nelaukė, net po pralaimėjimo italams nepuolė kritikuoti.

Tada pavyko pademonstruoti gerą krepšinį ir iškovoti bronzą, be to, pirmą kartą turėjome galimybę įveikti JAV. Faktas, kad po tos dvikovos amerikiečiai mus pripažino: aš pats gavau kvietimą atvykti į stažuotę NBA ir juo pasinaudojau.

– Jums nekelia nuogąstavimų tai, kaip atrodo Kauno „Žalgiryje“ ir Vilniaus „Lietuvos ryte“ žaidžiantys rinktinės kandidatai?

– Kai kurie žaidėjai yra ne pačios geriausios formos, šis sezonas jiems – ne pats geriausias. Bet jeigu dabar pradėsi nuogąstauti, kas bus vėliau? Yra laiko, reikia stebėti, analizuoti. Aš ir dėlioju taškelius, keliu užduotis, matysime, kas bus vėliau.

– Antanas Kavaliauskas „Lietuvos ryte“ žaidžia sunkiuoju krašto puolėju. Ar rinktinės schemoms jis tinkamas šioje pozicijoje?

– Praėjusiame Europos čempionate keletą kartų jau bandėme jį tokiame vaidmenyje, kuomet žaidėme su galingesniais varžovais. Aišku, geriau būtų ne mesti tiesiai į mūšį, bet prieš tai pasitikrinti per treniruotes. Tačiau toks variantas jau yra išbandytas.

– Žalgirietis Edgaras Ulanovas jau užsitarnavo kvietimo į rinktinės stovyklą?

– Kol nepaskelbtas kandidatų sąrašas, nenorėčiau niekam suteikti privilegijų. Tačiau jo žaidimas tikrai vertas dėmesio.

– Po stipraus pasirodymo NCAA lygoje Domantui Saboniui jokios privilegijos turbūt nebereikalingos?

– Viskas – jo rankose. Buvau nuvykęs į JAV, kalbėjausi su Gonzagos universiteto treneriu apie jo darbą. Esame patenkinti Domanto tobulėjimu. Tačiau kalbame apie 18–19 metų amžiaus grupės krepšinį. Jame ir Europa pažengusi į priekį.

Po NBA antra pagal pajėgumą lyga pasaulyje yra Eurolyga, o ne NCAA, Eurolygoje galima įvertinti žaidėjų meistriškumą, nes varžybų lygis – panašus į tarptautinių čempionatų. Tačiau bet kokiu atveju mes džiaugiamės Domanto progresu.

– Ar NCAA yra vieta, kur D. Saboniui reikėtų žaisti dar dvejus metus?

– Čia jau spręsti jam. Manau, jo tėvas Arvydas Sabonis geriausiai žino, ko reikia sūnui.

Kuomet prieš dvi savaites pasisakiau apie lietuvių keliones į NCAA, visi suprato, kaip kas nori. Noriu paaiškinti: neturiu nieko prieš studentų krepšinį. Tik sakau, kad jau apie šeši šimtai mūsų vaikų išvyko į JAV, o grąža, kurią gavome, yra per maža, reikėtų didesnės.

Aš nei rekomenduoju, nei bandau atkalbėti nuo NCAA. Tik reikia gerai pagalvoti, pasitarti, nes ne visiems ten reikalai susiklostė tinkamai. Iš mano treniruotos jaunių rinktinės (1994 metais Izraelyje Lietuvos 18-mečiai laimėjo auksą – red.) tik Šarūnui Jasikevičiui sekėsi kaip iš pypkės. Bet juk ne mažiau perspektyvūs buvo Kęstutis Marčiulionis, Andrius Jurkūnas, Marijus Kovaliukas.

NCAA yra begalė visokių komandų – ir stiprių, ir silpnų. Juk galima paklausti federacijos, ji gali padėti surasti tinkamiausią vietą. Nenoriu, kad agentai vaidintų Lietuvos patriotus. Dabar man būna taip, kad paskambina žaidėjo mama ir sako, jog jos vaikas prie bažnyčios prašo išmaldos. Skambina ir treneriai, kurių vaikai išvažiuoja. Po nepriklausomybės atkūrimo išvažiavo patys talentingiausi, o Lietuvoje pasiliko buvę jų dubleriai, iš kurių kažką nulipdyti buvo sunkiau. Bet pasikartosiu, kad nesu nusistatęs prieš NCAA.

– Liną Kleizą rytais sutinkate sporto klube. Mankštinasi jis, mankštinatės jūs. Bet pats juk vėl profesionaliai žaisti krepšinio nebeketinate. Tikite, kad tai dar darys L. Kleiza?

– O kam Linui tiek sportuoti, jeigu jis nenori grįžti? Galėtų vienas savo malonumui judėti, bet ne – samdo individualaus parengimo trenerį, rimtai dirba. Jis turi planų. Kaip greitai jam pavyks juos įgyvendinti, aš nežinau, bet duok Dieve jam sveikatos.

– Toks palinkėjimas praverstų ir Donatui Motiejūnui, kurio reabilitacija po nugaros operacijos buvo sunkesnė nei planuota, Hjustono „Rockets“ sutiko jį išmainyti, mainai buvo atšaukti, o sutartis baigiasi vasarą. Kalbant apie jo galimybes žaisti Rio de Žaneire, kas yra tikroji grėsmė: sutarties klausimai ar nugaros būklė?

– Kai keliavau į JAV, vienas mano tikslų buvo išgirsti iš jo lūpų norą žaisti olimpiadoje. Taip jis ir pasakė. Tiesa, kad Donato situacija – neeilinė. Bet aš matau jo užsispyrimą, darbą, tikiuosi, viskas bus gerai. Donatas galėtų prisiminti Šarūną Marčiulionį, kuris trejus metus buvo nereikalingas SSRS rinktinei, bet savo užsispyrimu įrodė, kad buvo vertinamas klaidingai.

Man Donatas sakė, kad jo nugara dabar – tvarkoje. Juk jis ir leidžiamas į aikštę. Tačiau aš nenoriu spekuliuoti spėliodamas, kas bus Rio de Žaneire.

– Ar traumą besigydančio Roberto Javtoko karjera rinktinėje baigta?

– Neskirstau žaidėjų į jaunus ir senus – aš sprendžiu pagal jų pajėgumą. Žinau, kaip jaunimui bus nelengva olimpinėse žaidynėse. Per visus tuos metus išbandžiau daug jaunų žaidėjų, visi matėme kam išėjo, o kam neišėjo.

Treneris Željko Obradovičius visada komandoje turėdavo žaidėjų, kurie galbūt būdavo reikšmingi vieną ar du kartus per sezoną, tačiau būtent tada, kai būdavo sunkiausia laimėti. Prisiminkite praėjusių metų čempionato aštuntfinalį su Gruzija. Jonas Valančiūnas prisirinko pražangų, Zaza Pačulija vertė taškus. Buvome sudėtingoje padėtyje – jeigu tada būtume pralaimėję, juk jūs būtumėte mus sumaišę su žemėmis. Kas gynėsi prieš Zazą tada?

Arba 2013 metų Europos čempionato rungtynės su Bosnija ir Hercegovina. L. Kleiza tada gelbėjo mus savo metimais, Robertas – gynyba. Aš nežinau, ar dabar jis spės laiku pasveikti. Bet amžius tikrai nebus kliūtis, dėl kurios R. Javtokas negalės patekti į rinktinę.

– Prisiminėte rungtynes su bosniais. Tuomet grupės varžybose Jesenicėse virusiame balkaniškame katile lietuviams kaip reikiant svilo padai. Kalbėta, kad R. Javtokas buvo tas, kuris po kelių nesėkmingų rungtynių malšino komandoje atsiradusią trintį.

– Bandote lįsti į mūsų virtuvę.

– Mantas Kalnietis yra kitas komandos senbuvis, kuris neabejotinai laikys žaidimo gijas ir Rio de Žaneire. Kaip vertinate jo progresą mėginant nusikratyti praėjusį sezoną palaidojusių traumų pasekmių?

– Ta trauma buvo labai bloga, dėl jos buvo prarastas visas sezonas. Atsigauti nelengva: fiziškai jau gali būti pasveikęs, bet pagrindinis dalykas yra psichologinis pasitikėjimas, aštresnio žaidimo vengimas, baimė, kad trauma gali pasikartoti. Kai jis įveiks šiuos barjerus, bus tas pats senas geras Mantas.

– Prieš keletą metų daug kalbėta apie kartų kaitą Lietuvos rinktinėje. Ar Rio de Žaneire ji pasieks finišo tiesiąją?

– J. Valančiūnas, D. Motiejūnas, Mindaugas Kuzminskas, D. Sabonis turėtų būti ateinančios kartos branduolys. Klausimas, kas prie jų prisijungs. Laukiant naujų žaidėjų susidarė didokas tarpas. Nežinau, ar čia rinktinė per stipri, ar talentų nebuvo, ar su jais nebuvo padirbėta. Bet specialiai bandyti jauninti rinktinę sudėtinga. Taip, kartų kaita dar nesibaigė.

Man patinka, kad Lietuvos krepšinio lyga žengė platų žingsnį į priekį. Nekalbėkime apie „Žalgirį“ ir „Lietuvos rytą“ – kitos komandos sustiprėjo, atsirado daugiau įdomių rungtynių. Jeigu anksčiau klubuose matydavau daug broko, dabar juose dirba jauni, išsilavinę treneriai.

Man problema atrodo tai, kad du didieji mūsų klubai turi per daug jaunų žaidėjų. Nesirūpinama, kad užaugtų visi – pakanka tiek, kiek reikia pačiam klubui. Dėl to jaunimui galbūt vertėtų pasižvalgyti į kitas LKL komandas, nes jų lygis dabar yra geras. Ir trečia, ir ketvirta komanda gali tapti tramplinu į rinktinę. Pasižiūrėkite į serbus: jie pradeda karjeras mums nežinomose komandose ir palaipsniui pakyla iki aukščiausio lygio.

– Daug žmonių nori paklausti jūsų apie Lietuvos pilietybę turintį kanadietį Niką Stauską. Ką manote apie jį ir žaidėjų natūralizaciją?

– Dėl N. Stausko patyriau didelį spaudimą. Žmonės reikalavo garantijų, kad jis būtų dvyliktuke, kalbėjo, kad kreipsis į prezidentę. Tačiau federacija susisiekė su N. Stausko tėvais ir išgirdo, kad jis laiko save kanadiečiu ir nori žaisti šios šalies rinktinėje.

Kita vertus, N. Stausko atvejis neatspindi vykstančio proceso. Jis bent jau yra iš lietuviškos šeimos. Esu įsitikinęs, kad rinktinėje turi žaisti tikri šalies piliečiai, o jei bandysime apgaudinėti gamindami pasus, tai nebus teisinga. Treniruojant Kinijos krepšininkus, pakako susidurti su Kataro rinktine, kurioje tik vienas žaidėjas iš tikrųjų buvo iš Kataro. Tai kokia čia rinktinė?

– Ar vertėtų į rinktinės trenerių štabą pasikviesti Šarūną Jasikevičių?

– Štabas nėra pirštinė, į kurią sulenda ir vilkas, ir meška, ir visi kiti. Būtų nekorektiška atsisveikinti su tais treneriais, kurie iškovojo olimpinį kelialapį. O Šarūno laikas dar ateis. Jis gabus, nėra klausimų. Jam ta vieta atsiras.

– Jūs – panevėžietis, bet rinktinės į Aukštaitijos sostinę neatvežate – paskutinį kartą Panevėžyje nacionalinė komanda žaidė dar 2014 metais su Gruzija. Kodėl?

– Mes važiuojame ten, kur mūsų žaidėjams geriausia, kur geros sąlygos. Pagal sutartį keletą metų reikėjo žaisti Panevėžyje. Bet tų sąlygų mes ten neradome. Ko trūko? Nenoriu lįsti į detales. Tiesiog mes pateikiame savo prašymus federacijai, o ji jau derasi dėl sutarčių, dėl pinigų. Jeigu kažkur įkainiai per dideli, mes žaidžiame kitur. Taip, aš panevėžietis, o dabar jau daug metų vilnietis. Labai džiaugiuosi, kad šiemet galų gale žaisime Vilniuje, kur negalėjome įkelti kojos ne dėl mūsų kaltės. O Panevėžys stovi eilėje.

– Jums nebaisu, kad „Lietuvos rytui“ pasirinkus Europos taurės turnyrą, FIBA neleis Lietuvos rinktinei žaisti kitų metų Europos čempionate?

– Man nebaisu, mane tik nervina tas karas. Turėtų protingi žmonės susėsti ir susitarti, o dabar... Aš nepritariu karui, aš nepritariu atrankos varžybų, kurios vyks spalio mėnesį, formatui. Kokios tai rinktinės, jei nedalyvauja stipriausi žaidėjai?

– Prie Lietuvos rinktinės vairo stovėjote visą ketverių metų olimpinį ciklą. Rio de Žaneiro žaidynės yra tas status posūkis, už kurio laukianti ateitis jums dar nematoma?

– Aš visada planuoju ateitį. Bet tai nereiškia, kad garsiai triūbiju apie savo planus. Niekam nesakiau, kad baigsiu trenerio karjerą, niekam nesakiau, kur toliau dirbsiu. Tik žinau, kad būdamas rinktinėje turėjau daug pasiūlymų, kurių turėjau atsisakyti, nes buvau verčiamas palikti rinktinę.

– Ar ilgai žadate būti ištikimas trenerio profesijai?

– O ką, manote, man jau laikas trauktis? Tai priklausys nuo nuotaikos, sveikatos, pasiūlymų. Aš ne to amžiaus, kad bėgčiau bet kur paskui bet ką.

– Ar jūsų planams turės įtakos gegužės pabaigoje vykstantys federacijos prezidento rinkimai?

– Abejoju. Su A. Saboniu aš bendrauju, bet apie rinkimus jūs jo ir klauskite.

– Kokį praeities Lietuvos krepšininką labiausiai norėtumėte turėti savo komandoje?

– Sabo niekas nepralenkė ir niekada nepralenks. O iki A. Sabonio buvo Modestas Paulauskas. Aš prieš jį žaidžiau ir tuomet, kai buvo jėgų žydėjime, ir kai saulė jau leidosi. Pamenu, iš pradžių visi mušdavosi dėl penkto numerio (M. Paulausko – red.), paskui pradėjo dėl vienuolikto (A. Sabonio – red.). Galbūt kiek nepasisekė Š. Marčiulioniui – jis buvo didis krepšininkas, bet turėjo dalintis šlove su A. Saboniu.

– Ar įsivaizduojate save Davido Blatto, atleisto iš Klivlando „Cavaliers“ klubo, situacijoje?

– Ne, negaliu įsivaizduoti. NBA – kitas pasaulis. Neseniai susitikau Neveną Spahiją (kroatas dirba Atlantos „Hawks“ trenerių štabe – red.). Jis prisipažino, kad NBA visko turėjo mokytis iš naujo. Tą patį sakė ir D. Blattas. NBA – žaidėjų lyga, ir tik keli treneriai kaip Greggas Popovichius ar Patas Riley turi didesnę įtaką už savo komandų žvaigždes. Net sunku pasakyti, kas valdė legendinę Čikagos „Bulls“ – Philas Jacksonas ar Michaelas Jordanas.

– Ar bendraujate su Maskvos srities „Chimki“ komandą turėjusiu palikti Rimu Kurtinaičiu?

– Bendrauju su visais, kurie bendrauja su manimi. Su Rimu ne per seniausiai kalbėjomės telefonu. Jis „Chimki“ dirbo ilgai ir gerai, tik įsivėlė į nesėkmių ruožą. Žvaigždžių komandoje buvo daug, ego didelis. Bet praeis kiek laiko ir Rimas atsigaus. Ir tikrai bus paklausus krepšinio rinkoje.

– Esate aistringas teniso mėgėjas. Ką rekomenduojate vyresniems nei 50 metų vyrams – krepšinį ar tenisą?

– Kai baigiau profesionalo karjerą, kurį laiką dar žaidžiau krepšinį. Bet darosi sunku, kai protas dirba greičiau nei kūnas. Noras laimėti niekur nedingo, pralaimėjus būdavo sunku užmigti, o po nugaros operacijos apskritai nebegaliu šokinėti. Tad pasirinkau tenisą ir labai tuo džiaugiuosi. Priklausau mėgėjų klubui Vilniuje, turiu daug draugų, antradieniais ir ketvirtadieniais verda aistros. Dažnai tenka pralaimėti – save laikau silpnu teniso žaidėju. Bet dėl to jau neišgyvenu.

– Kokią didžiausią žuvį esate sugavęs tuomet, kai žvejodavote ne medalius?

– Tam, kad pajusčiau, kas yra žvejyba, dariau tai ir Australijoje, ir Majamyje. Kibo tikrai didelės žuvys. Iš Lietuvos tvenkinių esu ištraukęs ir 10 kilogramų karpį, ir lydeką. Bet natūralioje gamtoje didžiausias laimikis buvo 4,5 kg sazanas, ištrauktas iš ežero netoli Druskininkų.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...