captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Garastas: „Žaidėjai turi stengtis“

Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vykdomojo komiteto iškelta užduotis vyrų rinktinei Europos čempionate užimti vietą geriausiųjų penkete Vladui Garastui atrodo įvykdoma. Net ir vykstant kartų kaitai.
 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vykdomojo komiteto iškelta užduotis vyrų rinktinei Europos čempionate užimti vietą geriausiųjų penkete Vladui Garastui atrodo įvykdoma. Net ir vykstant kartų kaitai, rašo „Lietuvos rytas“.

V.Garastas turi nuomonę visais krepšinio klausimais ir jos neslepia. 81 metų buvęs LKF prezidentas dažnai būna kategoriškas, bet jaučia turįs tam teisę, nes treneriu dirbo 42 metus.

V.Garastas šiuo metu baigia rengti antrąją savo knygą – šįkart jis analizuoja vidurio puolėjų žaidimą.

„Knygai reikia iliustracijų – labai noriu, kad jose būtų Arvydas Sabonis ir Robertas Javtokas. Laukiau, kol pastarasis pasveiks“, – aiškino buvęs treneris.

Pokalbis su V.Garastu – apie naujos Lietuvos rinktinės viziją, žaidėjų traumas, pažangą padariusius krepšininkus ir lietuvius NBA.

LKF vykdomasis komitetas vyrų rinktinei iškėlė tikslą Europos čempionate patekti į penketuką. Kaip vertinate tokią užduotį? – lrytas.lt paklausė V.Garasto.

Reikia laukti, kol baigsis sezonas, kas išliks gyvi. Negaliu komentuoti kito trenerio požiūrio – kiekvienas mąsto ir į darbą žiūri skirtingai.

Aišku, negalima tėkšti: „Užimkite pirmąją vietą.“ Žaidėjai keičiasi, vyksta kartų kaita, bet uždavinius reikia turėti.

Galima teigti, kad tokių uždavinių kėlimas – sovietinis reliktas ar grožio konkursas. Esu prisiklausęs visokių epitetų.

Bet žmogus turėtų stengtis, o uždaviniai keliami visur. Ir lengvaatlečiams iškeliamas uždavinys 100 m nubėgti per tam tikrą laiką arba tam tikrą atstumą numesti diską.

Jeigu tikslo nepavyksta pasiekti, tai nereiškia, kad reikia spirti treneriui į užpakalį. Pirmiausia tai reikia daryti žaidėjams, kurie neįmetė laisvi.

Kaip prognozuotumėte Lietuvos rinktinės pasirodymą Slovėnijoje?

Pradėkime nuo to, kad pirmiausia reikia patekti į ketvirtfinalį. O tada jau prasidės žaidimas dėl vietos ketverte.

Jei mes ten nepapulsime, kovosime dėl penktosios vietos.

Reikia kovoti – penktoji vieta taip pat puiki.

 

Aišku, galima reikalauti: „Būkite tarp prizininkų arba būkite ketvertuke.“ Čia juk žodžių žaidimas. Kad ir kaip pasakysi, visada galima prisikabinti.

Rinktinės žaidėjus pastaruoju metu persekioja traumos – jau keletą mėnesių negali žaisti kelio skausmus kenčiantis Linas Kleiza, peties trauma sustabdė Paulių Jankūną, stresinis kojos lūžis nustatytas Martynui Pociui. Ar tai sunkios praėjusios vasaros pasekmės?

Čia jau blogi reikalai.

Bet nemanau, kad taip yra dėl didelio krūvio ar sunkios vasaros. Aš nepasakyčiau, kad buvo labai sunku.

Kai Ramūno Butauto treniruojama Lietuvos jaunimo rinktinė 2005-aisiais Argentinoje tapo pasaulio čempione, L.Kleiza buvo pats geriausias tos komandos žaidėjas, tačiau jis čempionate nedalyvavo. Jam jau tada buvo bėdų dėl kojos.

Tas šleifas velkasi. Kai žmogui prasideda traumos, jos jį ir persekioja.

L.Kleiza būtų sveikas, jeigu jis gyventų paprastą gyvenimą, baseine paplaukiotų, lengvai į krepšį pamėtytų. Bet kai nuolat reikia bėgti, šokti, kojos neatlaiko krūvio.

Man labai neaišku, kodėl pastaruoju metu tiek daug traumų. Treneriu dirbau 42 metus, „Žalgirį“ treniravau 10 metų, bet anksčiau žaidėjai nepatirdavo tiek traumų.

Pagrindinis traumų šaltinis būdavo darbas su svarmenimis. Sunkumų kilnojimas labai apkraudavo stuburą, slanksteliai iškrypdavo, diskai sudildavo ir tai atsiliepdavo kojoms.

Kai pradėjau treniruoti komandą, atsisakiau sunkumų kilnojimo, o įdiegiau darbą su svarmenimis ir švininiais diržais. Užsidedi liemenę, nėra apkrovos stuburui, gali lankstytis.

Viskas priklauso nuo treniruočių pobūdžio. O dabar – traumos ir traumos. Nesuprantu.

Štai sunkias traumas patyrė du jauni atletai – Edvinas Šeškus ir Paulius Dambrauskas.

Pasiutimas – tik pradėjo krepšininkų karjerą, o jau reikia operacijų! Reikia surasti priežastį, negali taip tęstis.

Kokią matote šių metų Lietuvos rinktinę?  Vyks kartų kaita ar, nepaisant amžiaus, reikia kviestis geriausiai rungtyniaujančius krepšininkus?

Aš laikausi tokios nuomonės: 8–9 patys geriausi žaidėjai ir 3–4 jauni krepšininkai.

Aš taip dariau 1996 metais veždamasis rinktinę į Atlantos olimpiadą. Ką nuvežiau? 18-metį Mindaugą Žukauską iš Šiaulių – koks jis tuomet buvo krepšininkas? Taip pat Rytį Vaišvilą ir Tomą Pačėsą.

Tą patį T.Pačėsą, kuris dabar skelbia, kad rinktinei reikia natūralizuoto žaidėjo.

 

Aš norėčiau jo paklausti, kaip jis būtų reagavęs, jei tais metais jam būčiau pasakęs: „Klausyk, Tomai, tu nevažiuoji. Vietoj tavęs važiuoja natūralizuotas užsienietis.“ Kaip atrodo, kas jam tada būtų buvę?

Pasikviesdami natūralizuotą žaidėją sunaikintume savo krepšininką. Čia jau būtų paskutinis atvejis – prieš šokčiau visomis keturiomis.

Juk mes turime savų žaidėjų. Rusai turėjo daug natūralizuotų krepšininkų, bet kokia iš to nauda?

Tik sykį, 2007 metų Europos krepšinio čempionato finale, J.R.Holdenas pataikė lemiamą dvitaškį. Bet ispanai patys buvo kalti – pirmavo 13 taškų ir tą persvarą iššvaistė.

Norėtumėte rinktinėje matyti jaunų krepšininkų?

Jeigu yra tokio verto jaunimo, galima paimti. Kaip aš sakydavau – kaip vienuoliktą ar dvyliktą žaidėją galima ir savo uošvę nuvežti.

Krūvis tenka pagrindiniams krepšininkams, o keisti vien dėl keitimo nereikia. To aš nesuprantu.

Nesuprantu ir to, kai žaidėją įleidžia į aikštę iki rungtynių pabaigos likus 20 sekundžių.

Juk žmogus ir kamuolio per tiek laiko negauna.

Keitimas turi turėti aiškų tikslą – kodėl tą žaidėją keiti.

Suprantu, kai geras žaidėjas gauna keturias pražangas.

Tada nerizikuoju, keičiu, net jei liko ir tik 10 sekundžių.

Suprantu, kai žaidėjas gauna traumą. Arba jei leidi į aikštę snaiperį, kuris pataiko 10 metimų iš 10, ir viliesi, kad jis pataikys tą lemiamą metimą.

Pamenu, kai Šarūnas Jasikevičius žaidė NBA, įleido jį į aikštę, pabuvo ten 5 sekundes ir vėl pakeitė. Mano nuomone, tai yra žmogaus įžeidimas.

Ar sekate Jono Valančiūno ir Donato Motiejūno žaidimą NBA? Kaip vertinate jų debiuto sezoną?

Sunku kol kas ką nors pasakyti: keli taškai, kelios minutės. Svarbu, kad jie eitų į priekį, tobulėtų.

Kol kas žinau tik vieną Lietuvos krepšininką, kuris velniškai patobulėjo po sezono NBA, – tai buvo Šarūnas Marčiulionis.

Kai 1990-aisiais nuvažiavau į JAV, pamačiau jį treniruotėje – buvo nesulaikomas, eidavo kaip peilis per sviestą, verždavosi pro visus. Buvo matyti, kad padaryta didžiulė pažanga.

Įdomu, ar po šio sezono matysime D.Motiejūno ir J.Valančiūno pažangą.

Aš noriu, kad jie išsiskirtų iš kitų, kad parodytų, jog ne veltui praleido laiką NBA ir padarė didžiulį šuolį.

Kuris iš Lietuvos krepšininkų, jūsų nuomone, šį sezoną pagal žaidimo kokybę daro didžiausią pažangą?

Sakyčiau, kad Mindaugas Kuzminskas. Man labai patinka šis žaidėjas.

Taip pat patinka ir Adas Juškevičius. Man buvo labai malonu žiūrėti, kaip jis žaidžia.

Daug yra sakančių, kad neturime įžaidėjo.

Bet yra A. Juškevičius. Vyras puikiai valdo kamuolį, yra lankstus, neblogai pataiko.

Bet ir M. Kuzminskui, ir A. Juškevičiui trūksta stabilumo. Rodos, jau sužibėjo, o kitose rungtynėse jų nebematyti.

Žaidėjo stabilumas – profesionalumo požymis. Jiems dar reikia laiko.

Bet šie krepšininkai jau yra tvirti rinktinės nariai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...