captcha

Jūsų klausimas priimtas

Š. Jasikevičius: žaidėjas mąsto vienaip, treneris – kitaip

„Jei reikės, aš ir pyksiu, ir reikalausiu. Bet kol kas dirbti su komanda yra vienas malonumas, jos atsidavimas darbui yra aukščiausio lygio“, – pagyrų Kauno „Žalgirio“ komandai negaili naujasis jos treneris, buvęs vienas geriausių Lietuvos krepšininkų Šarūnas Jasikevičius. Apie naują posūkį karjeroje, autoritetus, komandą ir šeimą – „Dėmesio centre“ pokalbis su Šarūnu Jasikevičiumi.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Su „Žalgiriu“ pasirašėte 2,5 metų sutartį. Pradedate naują kelią, prieš tai esate dirbęs su garsiausiais Europos treneriais. O pačiam būti treneriu – didelis skirtumas?

– Žinoma. Visa atsakomybė gula ant mano pečių, reikia priimti sprendimus. Galų gale, reikia rūpintis dalykais, kurie nėra susiję su krepšiniu ir nėra labai malonūs. Tačiau tai yra mano darbo dalis, ją stengiuosi padaryti kuo geriau.

Kokie tai dalykai?

– Įvairūs organizaciniai darbai, kelionių rūpesčiai, bendravimas su žiniasklaida ir panašiai. Privalai pasisakyti po rungtynių, nes tokios taisyklės. Dalis, susijusi tik su krepšiniu, yra maloni, nors viskas, kaip minėjau, ant mano pečių. Tenka mąstyti už visą komandą.

Savo knygoje minite kažką, kas jūsų klausia: „Ar esate pasirengęs sunaikinti savyje gyvenantį žaidėją?“ Sakėte, kad ilgai tam nebuvote pasirengęs. Ką tai reiškia?

– Žaidėjai mąsto vienaip, treneris kitaip. Dabar svarbiausiais dalykas išreikalauti iš žaidėjo maksimumo. Treneriui tai ypatingai svarbu. Kartais reikalauti reikia netgi pykstantis tarpusavyje. Tai nėra malonu, tačiau vardan bendro tikslo tenka.  Neįsivaizduoju, kaip gali būti kitaip.

Jūsų knyga, apie kurią jau užsiminiau, yra gana atvira. Kai kurie turbūt nebūtų labai laimingi ją skaitydami. Turiu omenyje, trenerį Antaną Sireiką, Saulių Štombergą. Kodėl buvote toks atviras?

– Jei jau rašai knygą, ji turi būti atvira. Krepšininko ir žmogaus gyvenimas nėra tik rožėmis klotas. Prieš šios knygos atsiradimą kalbėjomės su žmogumi, kuris padėjo ją parašyti ir sutarėme: bandome pateikti viską be iškraipymų, nes kitaip nėra tikslo rašyti vien apie gerus momentus ir faktus. Su žmonėmis, su kuriais knygoje aprašyti ne patys geriausi mano santykiai, mes gal ir nesame geri draugai, tačiau bendraujame normaliai ir tai suprantama. Kita vertus, ši knyga – mano gyvenimo istorija, ją stengiausi papasakoti kuo atviriau ir tiksliau. Mano gyvenime buvo daug fantastiškų dalykų, tačiau nebuvo viskas fantastiška. Buvo ir konfliktų, buvo sunkių situacijų. Mūsų profesijoje tai įprasta.

Gerų knygų apie sportininkus ir sportą nėra labai daug. Turbūt ir pats vaikystėje būtumėte su malonumu skaitęs tokią knygą?

– Būtent. Vaikystėje gaudžiau visą informaciją, kuri buvo susijusi su mėgiamais Kauno „Žalgirio“ krepšininkais. Fotoalbumą „Žalgirio vyrai“ buvau išnagrinėjęs iki smulkmenų, galėjau bet kada pasakyti, kokius batus nuotraukose avi Arvydas Sabonis ar Rimas Kurtinaitis. Rašydamas knygą galvojau apie šių dienų vaikus, norėjau, kad ir jiems būtų įdomu skaityti.

Esate žaidęs ir dirbęs su daugeliu geriausių Europos trenerių. Koks jūs pats norėtumėte būti treneris? Knygoje rašėte, kad vieni treneriai būna maniakiški reikalautojai, supergriežti, kiti – psichologai. O jūs?

– Sunku pasakyti. Visų pirma, siekiu iš žaidėjų maksimumo. Taip pat būtina atvirai reaguoti į žaidėjų pastangas ir tai, kaip jie atlieka detales. Pastarosios trys savaitės buvo tokios, kad kelti balso ir pyktis su vyrais nereikėjo, jie dirbo fantastiškai, kreipė dėmesį į detales. Jei reikės, aš ir pyksiu, ir reikalausiu. Kol kas dirbti su komanda yra vienas malonumas, nes jos atsidavimas darbui yra aukščiausio lygio.

Turite autoritetą, į kurį norėtumėte būti panašus?

– Ne. Tačiau iš visų trenerių, su kuriais dirbau, noriu perimti geriausias savybes: discipliną, tikslo siekimą, plano vykdymą 100 procentų.

Tiesą sakant, iš jūsų knygos taip ir nesupratau, kuris treneris jums paliko didžiausią įspūdį. Gal Željko Obradovičius?

– Turbūt. Su juo dirbti buvo maloniausia. Tačiau iš visų trenerių reikia pasimokyti. Iš vienų – gerų dalykų, iš kitų – netgi blogų. Iš Xaviero Pasqualio Barselonoje buvo pravartu pasimokyti taktikos dalykų. Netgi Svetislavas Pesičius, pagadinęs daug nervų, yra puikus treneris, aš daug iš jo išmokau. Iš Jono Kazlausko taip pat.

Kažkada su kaimynais žiūrėjome krepšinį ir diskutavome, ar Šaras gali būti treneriu. Daugumos nuomonė buvo kategoriška: negali. Nes yra per daug emocionalus, karštas. Ar tik išorėje matosi jūsų emocijos? Viduje yra šaltas protas?

– Šaltu protu vadovaujiesi prieš varžybas, kai įvertini varžovą, nujauti, kaip jis žais. Žinoma, per varžybas būna daugybė dalykų, kurių nenumatei, nesitikėjai ir į tai reaguoji. Vis dėlto manau, kad 80 procentų dalykų gali būti pasiruošęs dar prieš varžybas ir aš dabar stengiuosi tai daryti, užbėgti įvykiams už akių. O emocijos lieka emocijomis. Visada sakiau, kad nereikia jų slėpti ir vaidinti itin emocingą ar itin šaltą. Esi koks esi. Jei kažką vaidinsi, bus blogai. Todėl aš stengiuosi nevaidinti.

Kol kas – pati pradžia, buvo keli skaudūs pralaimėjimai. Skaudžiai juos išgyvenote? Gniuždo tokie pralaimėjimai pačioje trenerio karjeros pradžioje?

– Gniuždo. Kol kas esame nepastovi komanda. Iš paskutinių penkerių rungtynių ketverias sužaidėme labai gerai, vienerias su „Chimki“ – labai prastai. Tada analizuoji, tariesi su asistentais ir bandai kažką daryti. Visą laiką negali varžytis su grandais, bet kartais reikia ir jiems įkąsti. Manau, kad komanda šiuo metu yra teisingame kelyje. Situacija nėra labai gera dėl žaidėjų traumų, nepilnos sudėties, tačiau man svarbiausia – žaidėjų pastangos. Jomis kol kas tikrai negaliu skųstis.

Jūs esate nugalėtojas. Dabar, kai pralaimi komanda, jaučiatės asmeniškai kaltas? Tai turbūt kitoks jausmas? Kai žaidėte komandoje, buvo kitaip –  visi komandos draugai pralošia. O dabar – tarsi vienas pats?

– Sunku pasakyti. Dažnai būdavau įvardijamas geriausiu komandos žaidėju ir reikėdavo prisiimti atsakomybę. Buvau įžaidėjas, ir jei įžaidėjas žaidžia gerai, postūmis komandai didžiulis. Jau kaip įžaidėjas daug atsakomybės prisiimdavau sau. Dabar reikia padaryti dar daugiau.

2,5 metų būsite Kaune. Kaip į šaltą miestą, niūrią žiemą reaguoja jūsų šeima?

– Viskas gerai. Žmona jau įpratusi prie tokio gyvenimo, ji be problemų gyvena Kaune. Žinoma, jai būtų kur kas maloniau gyventi gimtuosiuose Atėnuose ar Barselonoje. Bet dabar mūsų gyvenimas ramia vaga plaukia Kaune, vaikai lanko darželį.

Po mėnesio jums sukaks 40 metų. Jei pažiūrėtumėte į save iš šalies – viskas gerai? Viskas pagal planą?

– Viskas dar geriau. Apie kai kuriuos karjeros dalykus net nesvajojau. Taip pat man labai svarbi šeima, ji labai džiugina. Namuose – ramybė, malonu į juos sugrįžti po darbų. Galiu ilgai belsti į medį, nes kol kas tikrai labai smagu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...