captcha

Jūsų klausimas priimtas

B. Vanagas: Dakaro esmė – ne siaura konkurencija tarp lietuvių

Kai lietuviai pradėjo kurti Dakaro istoriją, buvo kalbama apie Dakaro vertybes, idėjas darbus, kuriuos lenktynininkai turi padaryti, tačiau dabar viskas susiveda į siaurą konkurenciją tarp lietuvių. Taip sako neseniai iš Dakaro grįžęs Benediktas Vanagas, ir prideda, kad į šį ralį jis ir Antanas Juknevičius vyksta tikrai ne konkuruoti tarpusavyje.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

„Antradienį turėjome atskirą „žiniasklaidos Dakarą“ ir pastebėjau, kad patriotiškumo klausimų, valstybės reklamavimo klausimų, iššūkių – tokių  žodžių net nebėra. Viskas sukasi aplink tai, kaip mes kaunamės tarpusavy. Kai mes šnekame apie laisvę, suvokiame, kad tai yra atsakomybė. Žiniasklaidos laisvė yra tas pats – atsakomybė, kokią informaciją teikiame visai Lietuvai. Parodykime, kad lietuviai yra šaunuoliai, padeda vieni kitiems, o ne būtinai „kalasi“ tarpusavyje“, – ragina B. Vanagas.

Laidoje „Dėmesio centre“ – iš Dakaro lenktynių grįžę Lietuvos lenktynininkai: B. Vanagas, A. Juknevičius ir Vaidotas Žala.

– Grįžote visi trys sveiki, gyvi. Dviem pasisekė šiek tiek geriau, vienam – blogiau. Vaidotai, pirmas blynas prisvilo. Kokias pamokas išmokote ir kokias išvadas sau pasidarėte?

V. Žala: Buvo labai vertingi ir brangūs testai mūsų automobiliui. Tie testai duoda tam tikrų signalų, ką reikia tobulinti. Mūsų darbas ir pagrindinė užduotis dabar – pasinaudoti tais signalais ir ištaisyti klaidas kitam Dakarui.

– Sakote, tobulinti automobilį. Ką reikia daryti kitaip?

V. Žala: Pagrindinis tikslas – turime išspręsti problemą su varikliu, kad jis dirbtų esant tam tikrom sąlygom: karštis, aukštis. Tai reiškia, kad turime jį testuoti esant tokioms sąlygoms. Vadinasi, ne Lietuvoje, o kuo artimesnėje gamtoje Dakarui. Turime bent minimaliai imituoti tas sąlygas norėdami įsitikinti, kad kitais metais sprendimai bus patikimi ir bėdos nesikartos.

– Tai kiti metai skamba kaip savaime suprantamas dalykas, ar ne?

V. Žala: Jei prieš šį Dakarą turėjau tam tikrų abejonių, tai viskas įvyko labai greitai. Kitiems metams turiu įsitikinimą, kad viskas pavyks gerai. Labai dėl to stengsimės.

– Dakaras kaip narkotikas? Pradedi ir negali sustoti?

V. Žala: Taip, man atrodo, čia visi mes narkomanai.

A. Juknevičius: Tai – kaip nepagydomas virusas. Čia faktiškai sėdi trys ligoniai.

– Antanai, kelintas Dakaras jums tai buvo?

A. Juknevičius: Kaip dalyvio – septintas, bet dar esu ne kartą važiavęs kaip komandų vadovas.

– Kokios pamokos po šių metų lenktynių? Mašiną jau turėjote tokią, kokios norėjote.

A. Juknevičius: Parsivežėme labai daug patirties ir labai daug vertingos informacijos, kurią panaudosime kitiems metams. Žinoma, kiekvienam Dakare kažko išmoksti. Turime automobilį, kurį aptarnauti taip pat nėra labai paprasta. Labiausiai dabar koncentruojamės į tai, nes tikrai ne patys laužėm ar daužėm automobilį, o tiesiog dėl mūsų žinių stokos, padarytų klaidų, tas automobilis turėjo šiokių tokių gedimų. Ir tie gedimai iš mūsų atėmė nemažai valandų trasoje – turėjome stoti remontuotis. Tikslas, kad kitais metais galėtume ramiai važiuoti. Vienas dalykas – kai klaidas darai pats, kitas – kai turi stoti dėl to, kad technika neteisingai sutvarkyta. Visas šias pamokas reikia išmokti.

– Benediktai, koks Jums šiemet buvo Dakaras? Su kokiomis mintimis grįžot?

B. Vanagas: Labai daug informacijos, ji turi susigulėti, turime ją išanalizuoti. Tačiau šiemet supratome, kad mūsų planavimas ir žiūrėjimas į konkurentus nepasiteisino. Kitaip tariant, Dakare per metus įvyko milžiniškas techninis progresas. Pagrindinės komandos labai stipriai pagreitėjo. Manau, kad pagrindinis veiksnys buvo gamyklinės „Peugeot“ komandos atėjimas. Visi padarė didelius žingsnius į priekį ir traukinys nuvažiavo. Kitas dalykas – labai padidėjusi konkurencija. Apskritai šiemet turėjome tokį patį automobilį kaip ir pernai. Investavome į bazės kūrimą. Norint palaikyti tempą, supratome, kad atsarginių detalių skaičiavimą reikėtų daryti kitaip. Važiuojant dideliu tempu detalių reikia dar daugiau negu tikėjomės. Šiemet mes išsisukom, bet ateičiai, žinoma, turime turėti daug didesnę saugyklą. Taip pat supratau, kad turime nuspręsti, kokiu greičiu norime važiuoti kitose lenktynėse, nes, kaip sakiau, konkurentai labai išgreitėjo. Tikrai turėsime labai nemažai darbo ir su komanda priimti svarbius sprendimus.

– Esate sportininkai, konkurentai. Tarpusavyje konkuruojate visur: dėl žiniasklaidos dėmesio, dėl rėmėjų, dėl rezultatų. Šiame Dakare esate vienas kitą visi bent po kartą lenkę. Malonu yra lenkti lietuvį? Yra kažkoks specifinis jausmas?

B. Vanagas: Tai pakankamai daug eskaluojama tema, kad ir kaip būtų gaila ir liūdna. Labai norėtųsi, kad tarpusavio konkurencija netaptų brolžudiška. Dabar, kiek paskaitai pranešimų, tai yra pats pagrindinis akcentas. Mano širdžiai dėl to truputėlį liūdna, nes manau, kad tai nėra teisinga. Dakare yra labai daug varžovų, įvairiausių. Jeigu mes kaip pagrindinį akcentą dėsime tai, kaip lietuviai tarpusavy konkuruoja, tikrai toli nenueisime. Konkurentų yra žymiai stipresnių ir žymiai svarbesnių.

Esu giliuose apmąstymuose ir pradedu suvokti tokį dalyką: kai mes pradėjome kurti Dakaro istoriją, mintis buvo kalbėti apie Dakaro vertybes, idėją, darbus, kuriuos turime padaryti. Dabar matau, kad viskas susiveda į labai siaurą konkurenciją tarp lietuvių. Turiu labai didelį prašymą – supraskit, kad važiuodamas į Dakarą, tikrai ten nevažiavau konkuruoti su Antanu. Jokia forma. Taip, mes konkurentai, bet taip pat turime dar 120 kitų konkurentų. Šiuo atveju visa ta komunikacija išsigimsta. Mes pradedame bendrauti 5 psl. realijomis ir ieškome, kurioje vietoje kas kam „užvažiavo“. Aš nemanau, kad tai yra teisinga. Antradienį turėjome atskirą „žiniasklaidos Dakarą“ ir pastebėjau, kad patriotiškumo klausimų, valstybės reklamavimo klausimų, iššūkių – tokių  žodžių net nebėra. Viskas sukasi aplink tai, kaip mes kaunamės tarpusavy. Kai mes šnekame apie laisvę, suvokiame, kad tai yra atsakomybė. Žiniasklaidos laisvė yra tas pats – atsakomybė, kokią informaciją teikiame visai Lietuvai. Parodykime, kad lietuviai yra šaunuoliai, padeda vieni kitiems, o ne būtinai „kalasi“ tarpusavyje.

A. Juknevičius: Pirmiausiai reikia pastebėti, kad dažnai sužinai, jog aplenkei lietuvį tik tada, kai finišavęs pamatai bendrą statistiką. Pritariu Benediktui. Dar prieš išvažiuojant visiems sakiau – pirmiausiai reikia džiaugtis, kad iš Lietuvos Dakare turime net tris ekipažus, ir rezultato reikia siekti kartu ir bendrai.

– Vaidotai, ar teisingai suprantu, kad Jūs neketinate ieškoti jokio kito automobilio? Manote, kad pačių sukurtas automobilis kol kas yra optimalus variantas?

V. Žala: Tai yra mūsų cinkelis. Norime parodyti, kad tas automobilis gali konkuruoti. Jis nenupirktas iš P. Afrikos ar Prancūzijos, o pagamintas Lietuvoje. Mes norime pamėginti su juo pakonkuruoti. Matėme, kad jis gali greitai važiuoti tol, kol jis važiuoja.

– Antanai, jau septintas Dakaras, kaip pats sakėte. Kažkada jau reikėtų į tą 10-uką papulti. Atrodo, kiek galima džiaugtis tuo, kad pasiektas finišas?

A. Juknevičius: Taip, bet jau buvo ir 25 vieta, kurią pernai Benediktas pagerino viena pozicija. Dabar mes vėl visi turime tikslą kilti aukštyn. Žiūrėkime, kokia evoliucija Lietuvos Dakare. Kai 2003 m. važiavau į pirmą Dakarą, važiavome automobiliu be jokio mechaniko, automobilyje buvo labai nedaug atsarginių dalių ir mūsų asmeniniai daiktai: palapinė, miegmaišiai ir atsarginiai rūbai. Tai įsivaizduokite, kokia evoliucija. Važiavome į Dakarą neturėdami jokio palaikymo ir tada buvome 51. Jei iš pradžių važiavome kaip tokie gyvenimo pankai, tai po to parodėme, kad galime konkuruoti ir pasiekti gerų rezultatų.

– Benediktai, tas pats klausimas jums – kitąmet jums bus penktasis Dakaras ir turbūt jau norisi „aukštesnės natos“?

B. Vanagas: Mes niekada nebuvome pankais, visada važiavome sportiniam rezultatui. Atsimenu pirmąjį savo Dakarą, kai buvau labai pasitikintis savimi. Dabar, žinoma, suprantu, kad tai buvo visiškai nepagrįsta, bet tuo metu labai aiškiai mačiau, kokią vietą galime užimti, ir tiek daug kartų gavau per nosį. Paskui buvau gerokai atsargesnis. Šiais metais norėjome pagerinti rezultatą, tam tikrai buvo galimybių, bet lenktynės susiklostė taip.

– Suprantu, kad esate šiek tiek nusivylęs?

B. Vanagas: Gal ne nusivylimas, tokia realybė. 26 vieta iš principo yra tikrai geras rezultatas, bet aš asmeniškai tikrai nesu patenkintas ir laimingas. Galėjome užimti tikrai aukštesnę vietą. Bet puikiai suprantu, kokias klaidas padarėme, ir nieko kito kaltinti čia tikrai negalima, tik save pačius, savo taktinius sprendimus, strategiją, kai kuriais atvejais – gal net psichologines piloto problemas.

– Benediktai, socialiniuose tinkluose buvo gana išsamūs Jūsų pasakojimai po kiekvieno etapo ir tai dažnai buvo vertinama kaip skundimasis, verkšlenimas. Kaip jūs pats vertinate tą bendravimą su visuomene?

B. Vanagas: Tikrai mačiau, kad Dakaro metu buvo sudėvėta ne viena klaviatūra rašant komentarus. Kai kurie jų tikrai sukėlė nemažai šypsenos ar net nuoširdaus griausmingo juoko. Noriu paaiškinti vieną labai paprastą dalyką – tai, kad mes rašome komentarus po greičio ruožo, kad pasakojame kaip mums sekasi, yra tik pagarba fanui ir žiūrovui. Tik dėl to Dakaras ir yra populiarus, kad mes dalinamės informacija, pasakojame, kaip buvom. Niekada to netraktuoju kaip skundų. Tiesiog pasakoju viską, kaip buvo. Ir tai yra faktas. Jeigu kažkam atrodo, kad skundžiuosi, tai tikrai nesiruošiu įrodinėti, kad yra kitaip. Turiu kur panaudoti energiją.

– Antanai, Jums pačiam yra svarbu, ką apie Jus rašo, komentuoja?

A. Juknevičius: Neskaitau komentarų ir Dakaro metu iš viso nežinau, kas yra rašoma. Esu visiškai atsidavęs savo darbui ir neturiu laiko skaityti komentarus ar straipsnius.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...