captcha

Jūsų klausimas priimtas

Į Lietuvą grįžo Dakaro ralio dalyviai

Šių metų Dakaro ralyje dalyvavę lietuviai vidurnaktį grįžo į Lietuvą. Juos Vilniaus oro uoste pasitiko būrys gerbėjų.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Geriausią rezultatą iš lietuvių pasiekęs Benediktas Vanagas neslėpė, kad šiais metais tikėjosi žymiai geresnio rezultato, tačiau tai pasiekti sutrukdė klaidos.

„Kur aš važiavau ir tai, ką mes sutikome, šiek tiek informacija prasilenkė. Labai džiaugiuosi, kad finišavome ketvirtą kartą. Šnekant apie rezultatus, norėjosi jų geresnių, bet dėl klaidų, kurias padarėme, dėl stokos pasiruošimo, ką mes pamatėme jau nuvykę į Dakarą, ir dėl padidėjusios konkurencijos padarėme geriausią, ką galime. Rezultatas šiai dienai nėra blogas, bet asmeniškai, aš jo norėjau žymiai geresnio. Grįžau su skaudančia galva, nes suprantu, kaip viskas juda į priekį, dabar kartelė pakelta į viršų labai stipriai. Turime nepilnus metus laiko, pasiruošti, kad būtume geresni. Mes žinome, ką reikia padaryti“, – sakė B. Vanagas.

Reikia kito automobilio

„Turime gerą komandą, bet geresniam rezultatui mums reikėtų kito automobilio. Su „Toyota“ mes esame pasiderinę ir Dakaro metu mums buvo žadėta, kad šnekėsime apie naują automobilį. Jis kainuoja tikrai nemažus pinigus ir kol kas dar neįsivaizduoju, kaip tai nutiks, bet darysime viską. Greičiui yra labai svarbus atsarginių detalių kiekis ir norint palaikyti gerą tempą, tai būtų reikalinga šiais metais. Esu labai patenkintas bendradarbiavimu su Sebastianu, puikus žmogus, geras specialistas, dabar turi informaciją apie Dakarą“, – oro uoste teigė B. Vanagas.

– A. Juknevičius sakė, kad tiek jūsų, tiek jo komanda galėjo patekti į 20-uką. Ar jūsų nuomone tai galėjo būti realu? – lenktynininko klausė DELFI.lt.

– 20-ukas šiais metais tikrai galėjo įvykti. Esame skaičiavę, kad esame praradę 3,5 val. dėl vienokių ar kitokių klaidų. Tai yra apie 17 vieta, bet ar yra įmanoma pravažiuoti Dakarą be klaidų, nes net gamyklinės komandos turėjo problemų, jų vairuotojai virto. Konkurencija dabar taip padidėjusi, tad jeigu važiuosi lėčiau, tu būsi niekas.

– Geriausias lietuvių pasirodymas Dakare – jūsų užimta 24-a vieta praeitais metais. Kaip manote, kada ji bus pagerinta?

– Manau, kad mes galėjome ją pagerinti ir šiais metais, bet kartelė auga. Norint pagerinti mūsų pasiektą rezultatą, reikės įdėti žymiai daugiau energijos, laiko. Bet tai tikrai nėra panacėja, gaila, kad mums nepavyko to padaryti šiais metais.

– Ar jautėte konkurenciją iš A. Juknevičiaus?

– Aš jau prieš Dakarą sakiau, kad tikrai nežaisiu žaidimo – lietuvių konkurencijos. Jeigu mums reikėtų išsiaiškinti santykius su Antanu, mes galėtume tai padaryti kažkur prie Vilniaus labai nesudėtingai ir nereikėtų įdėti tiek daug energijos. Šis Dakaras Antanui taip pat buvo nelengvas ir parodė gana nemažai, tačiau šnekant apie konkurenciją – ne to mes ten važiuojam.

A. Juknevičius: buvau įsitikinęs, kad ir aš, ir Benediktas būsime 20-uke

27-ą vietą Dakaro bendroje įskaitoje užėmęs Antanas Juknevičius teigė, jog tikėjosi, kad tiek jo, tiek B. Vanago komanda pateks į dvidešimtuką, vis dėlto viskas pasisuko kiek kita vaga.

„Mes labai šiais metais buvome pasikeitę, komanda labai greitai išaugo, atsirado naujas geras automobilis, atsirado nauji mechanikai, komandos nariai, kurių nebuvo, toks staigus augimas turėjo ir pasekmių, mes ne visuomet spėjome padaryti taip, kaip norėjosi. Kitais metais greitai viską susitvarkysime ir bus daug geriau. Bet mes ir dabar esame patenkinti, matosi ir rezultatuose tas lengvumas, dabar lieka tobulėti toliau“, – sakė A. Juknevičius.

– Daug kur jums kliudė automobilio gedimai, kaip manote, ką galėjote pasiekti, jeigu ne tai?

– Važiavau, kaip galėjau važiuoti, laikiausi savo plano, labai aiškios strategijos. Aš žinau, kaip reikia važiuoti, turėjome smulkių techninių problemų, dėl kurių prastovėjome 6 val. – tiesiog stovėjome trasoje ir remontavome automobilį. Jeigu tas šešias valandas atimtume, matytumėte vietą, kurioje mes būtume, nes mes klaidų, kurios gadintų mūsų laiką, nedarėme.

– Pačiame Dakare buvo daug sutrumpintų etapų, koks jis buvo?

– Kalbėjome su Mindaugu (šturmanu – DELFI), kad šis Dakaras buvo vienas lengvesnių, nes anksčiau grįždavome ir turėdavome laiko išsimiegoti. Ta prasme jis buvo lengvas, o iš kitos pusės, lengvų Dakarų nėra, ypač jeigu nori kažko pasiekti, kiekvienais metais turi išmokti pamokas.

– Ar šiais metais pasiekėte tai, ko siekėte?

– Pasiekėme, gal tikėjausi, kad bus dar geriau, bet kvaila būtų kalbėti apie tai, kas būtų, jeigu būtų.

– Važiuosite Dakare tol, kol...?

– (Juokiasi – DELFI). Kol kas bijau ką nors pasakyti, pagavus šitą virusą yra sunku atsisakyti, bet, žinoma, kad visą gyvenimą tuo neužsiimsi. Manau, kad kažkada reikės užleisti vietą, yra Lietuvoje augančio jaunimo ir lenktynininkų, kurie galės perimti estafetę. Bet, manau, kad kokius tris metus dar bandysime.

– Ar jautėte konkurenciją su Benediktu? Ar buvo svarbu aplenkti jį bent viena iš greičio ruožų?

– Nebuvo svarbu, nes neprofesionalu būtų koncentruotis tik į vieno lenktynininko aplenkimą. Manau, kad tiek aš, tiek Benediktas nepasiekėme tokių rezultatų, kokį turėjome potencialą. Buvau įsitikinęs, kad mes abu būsime dvidešimtuke.

V. Žala apie rezultatą Dakare: finišą buvau nurašęs jau seniai

Dešimtame Dakaro etape iš trylikos kovą baigęs Vaidotas Žala į Lietuvą grįžo geros nuotaikos. Jis Vilniaus oro uoste buvo pasitiktas daugybės gerbėjų, kurie buvo nešini plakatais bei išsiskyrė skanduotėmis. Lenktynininkai jau kuria planus, ką patobulinti reikėtų kitų metų Dakaro startui.

„Pačioje pradžioje jau sakiau, kad negali kažko tikėtis iš Dakaro, nes visi lūkesčiai bus paversti pelenais. Papuoli į tokį reikalą, kuris tave ilgai gręžia kaip šlapią rankšluostį, net kai sausa, nė lašo neliko, vis tiek gręžia. Bet jau kitais metais žinosiu, ko tikėtis. Mane labiausiai nustebino, kad net beviltiškomis sąlygomis judi į priekį, kiekvieną dieną keliesi nevalgęs, nemiegojęs ir visi taip juda, žmonėms tiek motyvacijos ir jėgų atsiranda“, – sakė V. Žala.

– Kaip vertinate automobilį?

– Automobilis mums davė reikalų, bet mus nudžiugino, kad jis yra greitas, su juo galima važiuoti ir jeigu jis važiuoja, jis gali būti konkurencingas. Mūsų tikslas kitiems metams yra jį padaryti važiuojantį pilną distanciją. Beveik esu tikras, kad važiuosime su tuo pačiu automobiliu, mums tiesiog reikia padaryti, kad jis būtų konkurencingas visą distanciją.

– Išsilaikymas iki dešimtojo etapo jums yra geras rezultatas kaip naujokams?

– Aš finišą buvau nurašęs jau daug anksčiau. Turėjome tiek bemiegių naktų ir tokių situacijų, kur atrodė, kad viskas, jau ten ir liksime, bet šiaip taip vis ropodavome į priekį. Dešimtasis ruožas buvo sudėtingas tuo, kad ten įlindome į smėlį, nes automobilis turi problemų su pajėgumais. Kietu gruntu gali judėti į priekį, kad ir liūdnu tempu, o smėlyje be galios sustoji. Mes du trečdalius tos distancijos gudraudami ratais kvadratais apvažiavome, bet trečioje dalyje, kai pradėjo temti, teko iškelti rankas. Ateičiai išsprendus pajėgumo problemą, manau, kad važiuotume iki pabaigos.

– Gavote išskirtinį suvenyrą – kepures. Ką jos jums primins?

– Jos mums primins vietinių žmonių nuoširdumą. Kai turėjome pirmą sunkiausią naktį, buvome įstrigę nedideliame miestelyje, upės vagoje ir mus žmonės vos ne rankomis išnešė ir išstūmė. Man tai primins tą Dakaro dvasią, ten yra milžiniškas palaikymas, žmonės pakelėse šokinėja, mojuoja ir nuoširdžiai džiaugėsi. Ypač Bolivijoje yra euforija, žmonės džiaugiasi ir net važiuodamas 80-as gali pasijausti žvaigžde.

– Kaip pasibaigė jūsų mechanikams, kurie buvo apvogti?

– Įkliuvome. Sakė, kad Rosarijuje yra didžiausias nusikalstamumas ir pavojingiausias miestas. Viešbutyje buvo pavogti daiktai ir juos labai gudriai iškraustė, nes pinigai liko vietoje, o pasų nebuvo. Atgaminome, kad jie viešbutyje dingo. Po policijos apsilankymo, jie staiga atsirado, nes jiems Dakaras yra garbės reikalas, tik tiek, kad mechanikai nespėjo į skrydį, bet bent jau neįstrigo ten savaitei.

– Bet vietoj mechanikų teko pavairuot sunkvežimį ir pristatyti jį, gal ateityje ir sunkvežimį norėtųsi vairuoti?

– Šiaip yra smagu vairuoti sunkvežimį. Važiuojant automobiliu rikiuotės pabaigoje, vienas iš nejaukiausių momentų, kai pradeda tave vytis sunkvežimiai ir iš galo matai „Kamaz“ šviesas. Pagalvojau, kad pabaigoje važiuoti nesmagu, nes kai sunkvežimiai lenkia tikrai nėra jauku.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...