captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Krungolcas norėtų likti arti sporto

Sportininko karjerą baigęs šiuolaikinės penkiakovės olimpinis vicečempionas Edvinas Krungolcas ieško savęs naujame gyvenime. Jame nėra penkių rungčių, kurios jį kasdien lydėjo du dešimtmečius.
 
 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Sportininko karjerą baigęs šiuolaikinės penkiakovės olimpinis vicečempionas Edvinas Krungolcas ieško savęs naujame gyvenime. Jame nėra penkių rungčių, kurios jį kasdien lydėjo du dešimtmečius.

E. Krungolcui daugiau nei 20 metų rytas prasidėdavo kaip daugumai darbo žmonių, rašo šeštadienio „Lietuvos rytas“.
 
8 valandą jis jau žengdavo pro dar neapšviesto Vilniaus lengvosios atletikos maniežo duris ir šaudykloje taikydavosi į taikinį.
 
Bet dabar XXI amžiaus muškietininko ginklai sudėti.
 
E. Krungolcui, kuriam šią savaitę suėjo 40 metų, prireikė laiko, kol apsisprendė pasitraukti iš sporto šakos, į kurią prieš du dešimtmečius atėjo iš plaukimo baseino.
 
Šiuolaikinės penkiakovės varžybose jis buvo tikras titulų kolekcininkas. Tačiau pernai blauzdos trauma penkiakovininkui sukliudė patekti į Londono olimpiadą ir naujo sezono jis nusprendė nepradėti.
 
E. Krungolcas studijuoja Edukacijos fakultete Lietuvos edukologijos universitete, su žmona Vesta svajoja susilaukti kūdikio ir rasti nuolatinę veiklą naujame gyvenimo etape.
 
Rytais jam nereikia skubėti, bet žinant aktyvų atleto būdą tikriausiai tai nesitęs ilgai.
 
Edvinai, prieš pasitraukdamas iš profesionaliojo sporto ilgai dvejojote. Kodėl? – „Lietuvos rytas“ paklausė E.Krungolco.
 
Žinote, kaip būna: baigi, vėl pradedi, vėl baigi. Norėjau, kad būtų tvirtai – jei jau apsisprendžiau baigti, tai be sugrįžimų.
 
Lyg ir jaučiuosi turintis tiek pat jėgos, bet matau, kaip tobulėja ir kokie alkani pergalių yra jauni sportininkai. Būtų sudėtinga su jais varžytis.
 
Jau pradėjote aktyviai dalyvauti kitoje veikloje – atstovaudamas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai dalyvavote rinkimuose į Seimą, tapote Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Sportininkų komisijos pirmininku.
 
Kuria kryptimi norite judėti ateityje?
 
Norėčiau likti arčiau sporto.
 
Seimo rinkimai labiau buvo avantiūra, nors įgijau ir naudingos patirties – bendrauti, klausytis žmonių.
 
Šių dalykų neišmoksi aukštosiose mokyklose.
 
Domiuosi politika. Visada domėjausi. Nesu abejingas Lietuvos ateičiai ir tam, kas vyksta.
 
Ar bandysite vėl patekti į Seimą?
 
Mintis apie tai atidedu ateičiai. Dabar svarbiausia rasti savo vietą, kad ir kur ji būtų – sporto pasaulyje, olimpiniame judėjime.
 
Jūsų bendražygis Andrejus Zadneprovskis tapo Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos viceprezidentu. Ar jus domina panašios pareigos?
 
Ten laisvų vietų nėra, o lipti per galvą man nebūdinga. Esu sakęs: „Jei manęs reikės, esu pasirengęs padėti, kuo galiu.“
 
Gal norėtumėte išbandyti trenerio darbą?
 
Kodėl gi ne? Sporte esu 30 metų, iš jų 20 – šiuolaikinėje penkiakovėje. Manau, mano žinių bagažas kam nors praverstų.
 
Per savo karjerą esate iškovojęs 4 pasaulio taures, 3 kartus tapęs Europos čempionu, sykį pasaulio čempionu ir olimpiniu vicečempionu.
Kurį šių titulų vertinate labiausiai?
 
Olimpinis medalis yra viršūnė, visų svajonių išsipildymas. Tam ir rengiamės visą savo sportinį gyvenimą.
 
Gerai prisimenu ir pirmąjį svarbų apdovanojimą, kuris skatino judėti toliau – tai buvo trečioji vieta Europos pirmenybėse 1999 metais. Tada įrodžiau sau ir kitiems – aš noriu ir galiu.
 
Ar pačios keisčiausios varžybos buvo Atėnų olimpiadoje, kai matydamas, kad nepretenduojate į apdovanojimus, per paskutinę rungtį tyčia atsilikote ratu ir padėjote laikytis bėgimo ritmo A.Zadneprovskiui, kuris laimėjo sidabrą?
 
Žiūrovams tai tikrai buvo pačios nesuprantamiausios varžybos. Ir aš pats daugiau tokių varžybų nemačiau.
 
Po mūsų pasirodymo Atėnuose taisyklės buvo pakoreguotos, kad tokių dalykų nepasikartotų.
 
Mes buvome sugalvoję veikti kaip komanda – panaudojome panašią taktiką kaip dviračių sporte. Ir tai pasiteisino. Tikrai buvo verta.
 
Šiuolaikinėje penkiakovėje pasitaiko išdykusių žirgų, netvirtų špagų, stringančių pistoletų. Koks nuotykis varžybose ar šalia jų įsiminė labiausiai?
 
Nepamenu, kada pastarąjį kartą kritau nuo žirgo, bet tai yra mūsų sporto nūdiena.
 
Sportinio kelio pradžioje, kai norėjau greitai pasiekti rezultatų, skrydžių nuo žirgų būdavo daug. Špagos irgi dažnai lūžta.
 
Vis dėlto turbūt labiausiai įstrigo tas poelgis Atėnuose.
 
Turbūt daugumą žiūrovų tai šokiravo. Ir man pačiam, jei būčiau žiūrėjęs tas varžybas iš šalies, būtų kilę daug klausimų.
 
Ryškiausias pergales per karjerą pasiekėte būdamas brandaus sportinio amžiaus. Kaip radote sėkmės raktą?
 
Turbūt tai lėmė patirtis. Nesu apdovanotas kokiomis nors antgamtinėmis savybėmis – jėga ar ūgiu. Tik fizinių savybių ir patirties derinys leido pasiekti puikių rezultatų.
 
Kas ten žino, kaip būtų buvę, jei būčiau buvęs tik labai stiprus? Gal tada būtų nukentėję kiti dalykai.
 
Gyvenote azartiškai ir už sporto salės ar baseino durų. Tarp jūsų draugų yra menininkų, jūs pats nespjaudavote į alaus bokalą penktadienio vakarais. Be to, mėgstate biliardą ir slidinėjimą.  Kaip visa tai derindavote su penkiakove?
 
Visada sakiau, kad niekas nekenkia, jei tai daroma saikingai. Viską galima suderinti, jei to labai nori.
 
Manau, pasirinkau aukso viduriuką. Jei būčiau nuėjęs daugiau į vieną ar kitą pusę, tikriausiai nebūčiau tiek pasiekęs. Šventai tikiu, kad pasirinkdamas nepadariau klaidų.
 
Kurią iš penkiakovės rungčių renkatės, kai baigėte karjerą ir sportuojate tik savo malonumui?
 
Dabar mielai fechtuojuosi. Manau, kad fechtavimosi salėje padedu savo kolegoms treniruotis – rimtas varžovas dar niekam netrukdė. Be to, plaukioju ir bėgu. Šios trys rungtys dabar man yra kertinės.
 
Ar yra varžovų, kurių pasiilgsite, arba tokių, kokius norėtumėte greičiau pamiršti?
 
Penkiakovininkai netapo tokiais gerais draugais, kokių turiu čia, Lietuvoje.
 
Bet praėjus šiek tiek laiko būtų smagu vėl susitikti, pasikalbėti, pasidomėti, kuo jie užsiima. Turbūt ir jiems būtų malonu mane pamatyti. Priešų neturiu, nes šiais laikais visi tolerantiški ir pagarbūs.
 
Gal tik karjeros pradžioje būdavo nesusipratimų, kai pats buvau jaunas ir impulsyvus.
 
Tarp manęs ir prancūzo Sébastieno Deleigne’o, buvusio pasaulio čempiono, pasitaikė keli konfliktai. Regis, jis mane stumtelėjo bėgdamas, aš atsakiau tuo pačiu. Fechtuojantis jis nevyriškai paduodavo ranką, nežiūrėdamas į akis, tarsi niekindamas varžovą. Tai mane tikrai siutindavo.
 
Šiuolaikinė penkiakovė pasikeitė jums sportuojant ir ji keičiasi toliau. Kaip įsivaizduojate šios sporto šakos ateitį?
 
Norėjau, kad penkiakovė išliktų tradicinė, tokia, kokia buvo Pekino olimpiadoje.
 
Nepritariau permainoms, nes jos man nebuvo parankios. Kai sujungė 2 stipriąsias mano rungtis – šaudymą ir bėgimą, netekau vienos sau parankios rungties.
 
Nors tai man buvo nenaudinga, iš pradžių sugebėjau neatsilikti nuo naujovių. Bet kai prisitaikė ir visi kiti, tapo sunkiau.
 
Be to, atsirado lazeriniai pistoletai, apie kuriuos prieš kelerius metus galėjai tik fantastikos knygose paskaityti.
 
Varžybos tampa labiau komercinės, kad sudomintų daugiau žiūrovų. Tai galima suprasti – žmonės turi domėtis šiuolaikine penkiakove, kad ji liktų olimpinių žaidynių programoje.
 
Kuris iš Lietuvos penkiakovininkų galėtų pratęsti jūsų, A. Zadneprovskio, Lauros Asadauskaitės olimpines tradicijas?
 
Labiausiai tikėtina, kad tai bus Justinas Kinderis. Tai labai užsispyręs, žinantis, ko nori, žmogus. Savo laimėjimais jis jau nekart įrodė, jog gali tai padaryti.
 
Manau, kad artimiausiais metais Laura dominuos moterų varžybose. Tik nežinia, kokią įtaką jai turės nauji taisyklių pakeitimai. Jie nėra ryškūs, bet kartais ir maža detalė viską sujaukia. Bet Laura turėtų prisitaikyti.
 
Šiuolaikinės penkiakovės varžybas per televiziją buvo galima išvysti tik per olimpines žaidynes, jokių aukšto lygio turnyrų mūsų šalyje nebuvo surengta. Ar nejaučiate apmaudo, kad daugumos jūsų pergalių lietuviai nematė?
 
Visa tai atsiliepė šios sporto šakos populiarumui Lietuvoje.
 
Lietuviai galbūt žino mane, Andrejų, Laurą, tačiau neišmano apie penkiakovę.
 
Sunku vien iš spaudos suprasti, kad tai dinamiška ir azartiška sporto šaka. Galima sakyti, kad trimačio vaizdo labai trūksta.
 
E. Krungolco titulai
 
Triskart Europos čempionas (2003, 2004, 2005 m.), pasaulio čempionas (2006 m.), 4 kartus pasaulio taurės finalo laimėtojas (2001, 2004, 2005, 2007 m.).
 
2008 m. E.Krungolcas buvo išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku, kai Pekino olimpinėse žaidynėse iškovojo sidabro medalį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Sportas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...