captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ekspertas: V. Putino elgesio paaiškinimas neramina dar labiau

„Carnegie fondo“ ekspertas Andrew Weissas mano, kad didžiausias Vladimiro Putino politikos pavojus slypi tame, kad ji – visiška improvizacija, rašo „The Wall Street Journal“.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

„Carnegie fondo“ ekspertas Andrew Weissas mano, kad didžiausias Vladimiro Putino politikos pavojus slypi tame, kad ji – visiška improvizacija, rašo „The Wall Street Journal“.

Leidinyje spausdinamo straipsnio autorius rašo, kad praėjusią savaitę Ukrainos vyriausybei „patyrus katastrofiškas karines nesėkmes“, Vakarų stebėtojai bando skubiai suprasti, kas iš tikrųjų slypi Rusijos prezidento V. Putino galvoje.

Pasak A. Weisso, vadinamieji „putinologai“ nepastebi, kad dabartinės krizės metu Rusijos lyderis dažniausiai improvizuoja įvykių eigoje ir neveikia pagal šablonus, todėl karinis pasipriešinimas Ukrainoje „dar baisesnis ir pavojingesnis, nei gali atrodyti“.

Jis reguliariai eksperimentavo su nesibaigiančiomis koncepcijomis, strategijomis ir prieigomis (ir greitai jas atmesdavo), ir darė tai vien siekdamas trumpalaikės naudos.

Vakarų užsienio politikos specialistai aiškina V. Putino veiksmus ir poziciją jo tarnyba KGB arba „slaptu troškimu“ susigrąžinti buvusių Sovietų Sąjungos respublikų kontrolę. Vis dėlto, A. Weissas mano, kad labiausiai tikėtinas V. Putino elgesio paaiškinimas dar labiau neramina – visa tai jis daro ekspromtu, o susidūręs su sunkumais griebiasi dar rizikingesnių žingsnių.

Viena tokio elgesio priežasčių – ekstremalus politinės valdžios personalizavimas, kuris įvyko 2012 metų pavasarį į Kremlių sugrįžus V. Putinui. Jis kardinaliai centralizavo sprendimų priėmimo Rusijos valstybės valdžioje procesą, o kai 2013 ir 2014 metų sankirtoje paaštrėjo Ukrainos krizė, jis dar labiau susiaurino patarėjų ratą.

Ukrainos krizės „raudona gija“ slypi V. Putino polinkyje į viską žiūrėti per trumpalaikės taktikos prizmę. „Tai patvirtina pats liūdniausias atvejis – Krymo užgrobimas“, – įsitikinęs straipsnio autorius.

„Putinas pradėjo slėptis už formuluočių, kurias pasiskolino, panašu, iš Miloševičiaus repertuaro: prakalbo apie jėgos naudojimą siekiant apsaugoti etninių rusų ir rusakalbių gyventojų kaimyninėse šalyse saugumą ir gerovę“, – teigiama straipsnyje.

Ekspertas mano, kad anksčiau, būdamas prezidentu ir premjeru, V. Putinas „niekada nežaidė etninio pobūdžio nacionalizmu“. Jis veikiausiai suvokė etninio šovinizmo pavojų daugiatautei Rusijai ir jo gebėjimą atbaidyti potencialius Europos Sąjungos narius. Autorius pažymi, kad iki Ukrainos krizės dauguma matomų Rusijos nacionalistų „atvirai niekino“ Rusijos lyderį.

„Šiame fone V. Putino pastangos labiau panašios į trumpalaikį taktinį ėjimą, nei į kruopščiai apgalvotą etnocentrinės prieigos taikymą ginant deklaruojamus Rusijos interesus jos regione“, – rašo A. Weissas.

Pasak autoriaus, improvizacija buvo būdinga ir Kremliaus mėginimams pasėti nestabilumą ir separatistines nuotaikas Ukrainoje. Pirmieji mėginimai buvo nesėkmingi, nes liaudies palaikymo nebuvo.

„Tada Putinas griebėsi atsarginio plano, kuriame svarbiausi buvo administracinių pastatų ir milicijos skyrių užėmimai, kuriuos vykdė įvairaus plauko vietos gyventojų grupės. Šioms grupėms padėjo (dažniausiai jas apginklavo ir joms vadovavo) kuratoriai, turintys ryšių Rusijos žvalgyboje ir kariniame aparate“, – rašo A. Weissas.

V. Putinas ir šiandien viską daro ekspromtu. Štai prieš kelias savaites jis kreipėsi į A. Merkel ir Francois Hollande'ą, tariamai inicijuodamas situacijos rytų Ukrainoje deeskalavimą, ir Minske buvo patvirtintas susitarimas dėl ugnies nutraukimo. Beveik visi šiuos susitarimus vertina kaip naudingus Maskvai.

„Bet vietoj pasiskelbimo nugalėtoju V. Putinas vėl pirmenybę suteikė eskalacijos provokavimui. Nuožmūs mūšiai po Minsko viršūnių susitikimo, taip pat siaubą keliantys pranešimai apie žuvusius Ukrainos karius ir taikius gyventojus dabar jau visiškai atstūmė tuos Europos sluoksnius, į kuriuos jis dėjo viltis tikėdamasis, kad jie pasieks Maskvai taikomų skausmingų sankcijų sušvelninimo ir sutrukdys potencialiam vakarietiškų ginklų tiekimui į Kijevą“, – tvirtina analitikas, reziumuodamas, kad Ukrainos krizė yra „dar pavojingesnė, nei atrodo“.

„Kur ir kaip ukrainiečiams ir Vakarų lyderiams, tokiems kaip A. Merkel, ieškoti diplomatinio sprendimo, jeigu jų pašnekovas improvizuoja „čia ir dabar“, – klausia A. Weissas. – Dar Davose vykusiame uždarame pasitarime neįvardijamas aukštas Ukrainos pareigūnas pastebėjo, kad Kijevas nežino, ko nori V. Putinas, nes V. Putinas pats nežino, ko jis nori“.

Ekspertas pripažįsta, kad atsakydami į V. Putino improvizacijas Vakarai taip pat reaguoja pagal situaciją, bet nesiremia kokia nors viena strategija. Europos politikams reikia suvokti, kad impulsyvus ir neapgalvotas V. Putino elgesys prilygina jį Michailui Gorbačiovui ir Borisui Jelcinui.

„Juos abu pražudė visa eilė klaidų, kurios sugriovė jų karjerą bei reputaciją, o Gorbačiovo atveju – ir jo šalį. V. Putino sukeltos krizės padariniai gali būti ne mažiau rimti“, – įspėja A. Weissas.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Ukraina po antrojo Minsko susitarimo

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...