captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl Europoje V. Putino ardomoji strategija tokia sėkminga?

Praėjus metams nuo V.Putino Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos, Heinricho Böllio fondas sukvietė į Berlyną istorikus, politikos ekspertus, žurnalistus ir pilietinio judėjimo aktyvistus iš Vokietijos, Prancūzijos, Ukrainos, Rusijos ir JAV svarstyti ir diskutuoti apie tai, ką Europos ateičiai reiškia karas Rytų Ukrainoje. Skelbiame „Die Welt“ žurnalisto Richardo Herzingerio reportažą iš konferencijos.
V. Putinas, Čekijos prezidentas M. Zemanas, A. Merkel, Reuters/Scanpix nuotr.
V. Putinas, Čekijos prezidentas M. Zemanas, A. Merkel, Reuters/Scanpix nuotr.

Praėjus metams nuo V.Putino Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos, Heinricho Böllio fondas sukvietė į Berlyną istorikus, politikos ekspertus, žurnalistus ir pilietinio judėjimo aktyvistus iš Vokietijos, Prancūzijos, Ukrainos, Rusijos ir JAV svarstyti ir diskutuoti apie tai, ką Europos ateičiai reiškia karas Rytų Ukrainoje. Skelbiame „Die Welt“ žurnalisto Richardo Herzingerio reportažą iš konferencijos.

Amerikiečių istorikas Timothy Snyderis, pagarsėjęs savo įžvalgia knyga „Bloodlands“ apie totalitarinius žudymo mechanizmus XX amžiuje, analizavo Kremliaus propagandą, skirtą sistemingai manipuliuoti ne tik Rusijos piliečių mąstymą, bet ir Vakarų viešąją nuomonę.

Savo karo kampaniją Ukrainoje Maskva vaizduoja kaip karo su nacionalsocialistine barbarybe tęsinį, nors ji pati remia dešiniuosius radikalus ir neonacius Vakarų Europoje. Šis „profašistinio antifašizmo“ darinys atskleidžia strategiją, kuria į galvas diegiami vienas kitam prieštaraujantys teiginiai, su išskaičiavimu, kad kuria nors jų dalimi bus patikėta.

Savo Europos painiojimo bei skaldymo taktika Putinui jau pavyko nueiti pakankamai toli. Karinė jo sėkmė Ukrainoje dėl Ukrainmos armijos ir visuomenės pasipriešinimo yra mažesnė, nei tikėjosi, o štai ES silpninimo rezultatai netgi pranoko jo lūkesčius, – taikliai apibendrino T.Snyderis. – Europa pasirodė besanti minkštesnis taikinys nei Ukraina.“

Vakarų nuolaidumą bei naivumą V.Putino agresijos akivaizdoje dar aštresniais žodžiais pliekė Maskvos Brookingo instituto politologė Lilija Švecova.

Ji nurodė, jog Minsko susitarime buvo priimtos V.Putino padiktuotos politinės sąlygos. Pasak L.Ševcovos, putinizmo pavojus Europai yra netgi didesnis už tą, kurį kadaise kėlė Sovietų Sąjunga, nes putinizmui pavyko įšliaužti į patį Europos kūną – juk daugybė Europos elito asmenų seniai įtraukti į rusiškus slaptų algų sąrašus.

Buvęs Prancūzijos užsienio reikalų ministras Bernard'as Kouchneris atmetė Vakarų pasipriešinimo Maskvos agresijai karinėmis priemonėmis galimybę. Ne tik europiečiai, bet ir amerikiečiai, anot jo, „nenori kovoti su Rusijos armija“.

Todėl B.Kuchneris pirmiausia pasitiki minkštąja galia organizuojant „pagalbą mūsų ukrainiečių draugams“ ir dedant daugiau pastangų „paneigti V.Putino melus apie Ukrainą“. Pasak jo, būtų geriausia, jei patys europiečiai įsitikintų vietoje, kas iš tikro vyksta: „Europa turi eiti į Ukrainą.“

Žinoma, Europa privalo aiškiau pademonstruoti savo tvirtumą, gebėjimą apsiginti. Todėl B.Kouchneris pasisako tiek už griežtesnes sankcijas Rusijai, tiek ir už vieningos Europos gynybinės armijos sukūrimą. Nors jis, ilgametę patirtį turintis žmogaus teisių aktyvistas ir „Gydytojų be sienų“ vienas iš įkūrėjų, gerai žino, kaip lėtai mala ES girnos, todėl ir neturi iliuzijų, kad šis projektas galėtų būti įgyvendintas artimiausioje ateityje.

Nuo pavojaus, Maskvos klastingumo ir Vakarų pasimetimo akivaizdoje pasiduoti apokaliptinėms pesimizmo nuotaikoms, konferencijos dalyvius gelbėjo lyg tyčia ukrainietė ir rusas.

Tai – Svitlana Sališčuk, neseniai tapusi Kijevo tarybos nare, atstovavo tam naujam jauno ukrainiečių politiko tipui, nebepriklausančiam senajai korumpuotai, su oligarchais susijusiai politinei kastai, bet kilusiam iš pilietinio sąjūdžio, kuris įsiūbavo Maidano sukilimą.

Nepaisydama visų dramatiškų gresiančios valstybės griūties pavojų, S.Sališčuk buvo įsitikinusi, kad Maidane kilęs demokratinio atsinaujinimo impulsas šįkart neišseks, kaip tai nutiko 2004 metais po Oranžinės revoliucijos.

„Tada mes rėmėme tik naują prezidentą, naują veidą politikoje. O štai 2014 metais Maidane mes kovojome už naujas taisykles politikoje,“ – sakė ukrainietė. Anot jos, Ukraina įgijo naują tapatybę, nes galutinai pasirinko europines demokratines vertybes.

Auditoriją drąsino ir tarptautinės politikos ekspertas iš Maskvos Jevgenijus Gontmacheris, savo vertinimus pateikęs stoiškai ir be patoso. Pasak jo, pagal statistiką Putinui pritaria 85 proc. rusų, bet juk nepritariantys 15 proc. irgi yra nemažas būrys. Matant ekonominį nuosmukį, galima tikėtis, kad Rusijos visuomenė po metų dviejų vėl stipriai sukrus: „Dabar kova vyksta tarp televizoriaus ir šaldytuvo.“

Iš valstybinės televizijos kanalų griaudėja šovinistinė propaganda, o šaltytuvai – tušti.

„Socialinės savisaugos instinktas“ vėl atgaivins pilietinį visuomeninį pasipriešinimą. O ateities prespektyvoje Rusijai nelieka kito kelio, kaip tik demokratija. Bet šiuo metu pirmiausia turim gelbėti Putino griovimo strategijai besipriešinančią Ukrainą nuo bankroto grėsmės, – tuo klausimu sutarė Vokietijos bundestago parlametarė, Žaliųjų partijos atstovė Marieluse Beck ir Lenkijos politologas Jacekas Kucharzykas.

Pastarasis įvardijo du skubius uždavinius, kurių nedelsdami privalo imtis Vakarai: Ukrainos ekonomikos stabilizavimas ir jos gynybinių pajėgumų stiprinimas. Kaip sėkmės pavyzdį jis nurodė Lenkiją, kurios ekonomika 1991 metais buvo dar silpnesnė, nei dabar Ukrainos, ir kuri dabar liberalių reformų keliu pasiekė klestėjimo.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close