captcha

Jūsų klausimas priimtas

Britų spauda: jei V. Putino žvilgsnis nukryptų į Baltijos valstybes...

Vladimiras Putinas padalijo Ukrainą, meistriškai pasitelkdamas hibridinį karą. NATO turi nedelsdamas nugesinti bet kokį tokio scenarijaus pasikartojimą prie Baltijos jūros, „The Telegraph“ rašo Davidas Blairas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Vladimiras Putinas padalijo Ukrainą, meistriškai pasitelkdamas hibridinį karą. NATO turi nedelsdamas nugesinti bet kokį tokio scenarijaus pasikartojimą prie Baltijos jūros, „The Telegraph“ rašo Davidas Blairas.

Spąstai buvo paspęsti su preciziškumu tikslumu. Taikiniu tapo Estijos žvalgybos tarnybos aukšto rango pareigūnas, o jauku buvo tariamai svarbi informacija apie organizuotą nusikalstamumą. Estonas Kohveris vieno penktadienio rytą 9 val. buvo įviliotas į susitikimą atokiuose miškuose.

Kad nebūtų palaikytas kvaileliu ar naivuoliu, į slaptą susitikimą jis atvyko su būriu asmens sargybinių. Tačiau jo rytinį kontaktą lydėjo ginkluotas pagrobimų skyrius iš Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST). E. Kohverio palyda greitai buvo neutralizuota garsinėmis granatomis, sutriko komunikacijos priemonės. Tuomet šnipas su įremtu šautuvu greitai buvo pravestas per sieną su Rusija, ėjusią už 8 km.

Šis įžūlus saugumo pareigūno pagrobimas iš jo paties tėvynės buvo surengtas praėjusių metų rugsėjo 5-ąją, vos po dviejų dienų, kai JAV prezidentas Barackas Obama aplankė Estiją, patikindamas dėl Amerikos įsipareigojimų jos saugumui. Kiek vėliau E. Kohveris buvo parodytas per Rusijos televiziją ir apkaltintas bandymais pakenkti šaliai, kuri surengė jo pagrobimą.

Vakaruose šis incidentas liko didžia dalimi nepastebėtas, bet Estija ir jos kaimynės Latvija bei Lietuva padarė akivaizdžias išvadas. Užuot laikiusis įprastų taisyklių, Rusija buvo pasirengusi šeimininkauti jų teritorijoje. Visos trys šalys patenka į jautrią buvusių Sovietų Sąjungos respublikų, dabar priklausančių NATO ir Europos Sąjungai (ES), kategoriją. Daugiau kaip dešimtmetį Baltijos valstybės yra pinigus mokančios Atlanto aljanso narės, bet tokius incidentus, kaip E. Kohverio pagrobimas, jos laiko įrodymu, kad Rusija tebevertina jas kaip savo vasales.

Ukrainos likimas jas verčia jaustis itin pažeidžiamas. Diena po dienos V. Putinas dalina savo kaimynę. Jeigu jis nuspręs, kad jo sumanymas Ukrainoje pasitarnavo Rusijos interesams, tuomet jis pradės dairytis naujų taikinių – ir jais veikiausiai taptų prie Baltijos jūros įsikūrusi trijulė.

Jeigu Rusija pradėtų grasinti Estijai, Latvijai ir Lietuvai, yra viena paprasta priežastis, kodėl ši krizė užgožtų konfliktą Ukrainoje.

Kadangi visos trys Baltijos šalys priklauso NATO, jas gintų Šiaurės Atlanto sutartis. Penktasis šios sutarties punktas teigia, kad „ginkluotas puolimas“ prieš bet kurią pasirašiusią šalį „būtų laikomas puolimu prieš visas NATO šalis“ ir reikalautų atsakomųjų priemonių, „įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą“.

Kalbant paprasčiau, Didžioji Britanija teisiškai privalo ginti Estijos sieną su Rusija taip pat, tarsi kovotų už baltąsias Doverio uolas. Einant toliau, tai reikštų, kad tektų kariauti su šalimi, kuri turi didžiausią pasaulyje branduolinių ginklų arsenalą.

Taigi konfliktas, kuris prasidėtų prie Baltijos jūros krantų, kraštutiniu atveju galėtų eskaluotis į konfliktą, kuris keltų pavojų visos žmonijos išlikimui.

Būtent dėl šios priežasties Rusijos invazija visiškai neatrodo tikėtina. Didžiausias pavojus, kad V. Putinas pritaikys metodus, kurių negalima bus priskirti klasikinei invazijai. Panašiai kaip įvykiai Ukrainoje, kurie puikiausiai iliustruoja, kaip meistriškai Rusija yra įvaldžiusi „hibridinio karo“ – visų jėgos ir prievartos būdų, išskyrus puolimą visu frontu – taktiką.

Krizė Rytų Ukrainoje prasidėjo tada, kai žmonės, deklaruojantys lojalumą Rusijai, užėmė visuomeninius pastatus. Visų pirma šie kaukėti vyrai apsiginklavo pagaliais ir beisbolo lazdomis. Jie užėmė Donecko savivaldybę, ėmė kilti pirmosios barikados, bet tokie užgrobimai ėmė plisti kaip miškų gaisrai, kol galiausiai susikūrė „Donecko Liaudies Respublika“.

Nuo pat pradžių Rusijos specialiosios pajėgos ir karinė žvalgyba jai diktavo strategiją, palaikė pajėgomis ir užtikrino logistiką. Neilgai trukus Rusija aprūpino ją ginklais ir ėmė siųsti savanorius, kad „Donecko Liaudies Respublika“ galėtų pradėti karą Ukrainoje. Visą tą laiką Kremliaus žiniasklaida vykdė aršios propagandos kampaniją, absurdiškai įvardydama Kijevo vadovybę „fašistų chunta“, siekiančia išžudyti rusus ir sukurti „gėjų ir pedofilų Vakarų koloniją“.

Apsukriai derinama propaganda, gatvės neramumai, ardomoji veikla ir brutalus partizaninis karas padėjo nuo Kijevo atplėšti didelę Rytų Ukrainos dalį. Regioną, kuriame gyvena apie tris milijonus žmonių ir kuris yra Ukrainos pramonės šerdis, de facto kontroliuoja V. Putinas ir jo sąjungininkai.

Į Ukrainą įžengė tūkstančiai Rusijos karių, tačiau ne visi iš karto, o nedideliais, kruopščiai kontroliuojamais kiekiais. Tokia šešėlinė invazija padėjo Rusijai pasiekti klasikinės invazijos tikslus, bet oficialiai ji negali būti pavadinta klasikine invazija.

Jei V. Putino žvilgsnis nukryptų į Baltijos valstybes, jis ten turbūt pamėgintų pritaikyti tokį patį modelį. Tikslas – surengti lėtą puolimą taip, kad nebūtų imtasi NATO saugumo garantijų įgyvendinimo. Iš esmės tikėtina, kad V. Putinas mėgintų veikti paslapčia.

Kaip NATO reaguotų į tokį jai mestą iššūkį? Jonathanas Eyalas iš Jungtinės Karalystės (JK) Karališkųjų jungtinių pajėgų instituto (The Royal United Services Institute) įsitikinęs, kad geriausia būtų duoti atkirtį nedelsiant.

„Jei tik vienoje iš šių trijų valstybių pasirodytų pirmieji savarankiškai pasiskelbusių autonomijos ar nepriklausomybės reikalaujančių asmenų grupių požymiai, reikėtų reaguoti nedelsiant, – patikino J. Eyalas. – Svarbiausia suvaldyti nevienareikšmiškumo elementą: būtina duoti V. Putinui suprasti, kad jei pamėgintų to imtis, jis sulauktų atsako, dėl kurio susitarti jam nepavyktų. Jis turi suprasti, kad tuo atveju, jei imtųsi žaidimų Latvijoje, į šią šalį būtų įvesta 20 tūkst. NATO karių“, – samprotavo jis.

Ukrainai trūko ryžto ar priemonių pažaboti pirmuosius užgrobimus Donecke. Padedamos NATO, Baltijos valstybės teoriškai galėtų iš karto juos nutraukti. Kitaip tariant, pirmasis iššūkis sulauktų neproporcingai griežto atsako.

Tačiau kita vertus, norint pademonstruoti ryžtą, nėra kuo pakeisti senamadiškų dislokacijų. NATO priklausančios Baltijos valstybės neturi nė vieno naikintuvo. Jos visiškai priklauso nuo Aljanso oro policijos misijų, saugančių jų oro erdvę. Pernai šios pajėgos padidėjo keturis kartus – tačiau tik nuo 4 iki 16 NATO naikintuvų. Rusijos karinės oro pajėgos turi 1201 kovoti galintį orlaivį.

NATO subūrė greito reagavimo pajėgas iš 4 tūkst. karių, kurie galėtų iš karto atvykti į Baltijos valstybes, bet Aljansas vis dar laikosi 1997 metais su Rusija pasirašytos sutarties, draudžiančios ilgam laikui dislokuoti užsienio karius bet kurioje NATO šalyje į rytus nuo Vokietijos.

Generolas Jonathanas Shaw, buvęs gynybos štabo viršininko pavaduotojas, mano, kad šio įsipareigojimo dabar reikėtų atsisakyti, kad Baltijos valstybėse būtų galima iš anksto dislokuoti NATO karius. „Susitarimas to nedaryti buvo dalis susitarimo gerbti Ukrainos suverenumą, – sako jis. – Jo laikas jau praėjo.“

Tačiau V. Putinas tebeturi kitų alternatyvų. Naujų perspektyvų suteikia internetas. 2007 metais Estijoje buvo surengta virtinė kibernetinių atakų prieš šalies bankus, žiniasklaidą ir ministerijas. Rusija gali išbandyti šią puolimo formą, siekdama anonimiškai ir nuotoliniu būdu padaryti žalos.

Tačiau tokia veikla vis tiek palieka pirštų atspaudus, įspėja buvęs Didžiosios Britanijos didžiausios žvalgybos agentūros GCHQ vadovas, seras Davidas Omandas. „Rusija turi elgtis labai apdairiai, – teigia jis. – Jie turi puikių kibernetinių sugebėjimų – jie daug investavo į kibernetiką. Tačiau jie turi žinoti, kad yra labai gerų šansų, jog Amerika sugebės juos susekti.“

Jeigu paaiškės, kad Rusija surengė daug žalos padariusią kibernetinę ataką prieš kurią nors NATO narę, teks griebtis „labai stipraus“ diplomatinio atsako, priduria D. Omandas.

Svarbiausia yra reaguoti. Jeigu V. Putinas kada nors pajus, kad gali veikti be pasekmių, tuomet jis sustiprins savo agresiją. Kalbant apie Baltijos šalių gynimą, saugiausias variantas būtų užlieti šalto vandens ant pačių pirmųjų konflikto kibirkščių. Kokio nors Estijos pareigūno pagrobimas iš jo paties tėvynės daugiau niekada neturėtų likti nepastebėtas.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...