captcha

Jūsų klausimas priimtas

Jauni izraeliečiai tatuiruojasi holokaustą išgyvenusių senelių identifikacinius numerius

Greitai tarp gyvųjų nebeliks žmonių, išgyvenusių holokaustą. Kartu su mirtimi dingsta ir atmintis to, ką jie išgyveno. Bet kai kurių iš jų vaikai ir vaikaičiai rado būdą išsaugoti praeities atminimą – jie išsitatuiravo ant rankų numerius, kuriuos naciai buvo įrėžę savo aukoms, rašo dw.de.

Greitai tarp gyvųjų nebeliks žmonių, išgyvenusių holokaustą. Kartu su mirtimi dingsta ir atmintis to, ką jie išgyveno. Bet kai kurių iš jų vaikai ir vaikaičiai rado būdą išsaugoti praeities atminimą – jie išsitatuiravo ant rankų numerius, kuriuos naciai buvo įrėžę savo aukoms, rašo dw.de.  

Šis žymėjimas, kuris buvo realus ir skausmingas priminėjas apie holokaustą, kai kurių aukų šeimų nariams pavirto į stiprų solidarumo ženklą.    

Arikui Diamantui, 33 metų amžiaus vyriškiui iš Herzlijos miesto, prieš ketverius metus kilo idėja pasidaryti kopiją identifikacinio numerio, kuriuo Aušvice buvo pažymėtas jo velionis senelis Yosefas Diamantas.    

„Aš nuėjau pas tėvą ir pasakiau jam, kad noriu išsitatuiruoti senelio numerį, kai jis mirs. Bet tėtis pasakė man, kad nėra priežasčių laukti ir kad mes galėtume nueiti ir paklausti senelio, ką jis apie tai mano”, – pasakojo A. Diamantas.    

Tad vieną penktadienio vakarą po pietų, kuriuos jis ir jo šeima valgė kartu su seneliu, A. Diamantas atsargiai pasidalijo šia idėja.   

„Aš pasakiau, kad jeigu jam nepatinka, aš nedarysiu. Iš pradžių jis buvo tikrai šokiruotas ir paklausė manęs, kodėl noriu tą padaryti. Bet tada jis mane sustabdė ir pasakė: „Kai tu turėsi anūką ir jis paklaus, kas tai yra, jam papasakosi apie mane?” – pokalbį su seneliu prisimena A. Diamantas.      

Ne tik pasidarė tatuiruotę, bet ir tapo veganu

A. Diamantas yra vienas iš augančio būrio jaunų izraeliečių, kurie nusprendė  išsaugoti savo senelių istorijas tokiu būdu. 28-erių Ayalas Gellesas iš Tel Avivo prieš trejus metus kelionės į Pietų Ameriką metu išsitatuiravo savo senelio Avrahamo Nachshono numerį.

Vyras pasakoja, kad tą dieną, kai pasidarė tatuiruotę, jis taip pat tapo veganu – tam jį inspiravo Charleso Petersono knyga, kurioje rašoma, kad [maistui auginamiems] gyvūnams kiekviena diena yra lyg Treblinkos koncentracijos stovykloje.  

Mėsos industrijos istoriją A. Gellesas mato kaip holokausto atspindį – viršenybės ir pavaldumo istoriją, kai viena būtybė yra virš visų kitų. Ir tai jį paskatino pasidaryti tatuiruotę.

„Ketvirto dešimtmečio Vokietijoje buvo dvi žmonių rūšys: tie, kurie tikėjo ideologija ir vadovavo genocidui, ir tie, kurie elgėsi kaip klerkai ir tiesiog vykdė įsakymus iš viršaus. Asmuo, kuris ištatuiravo mano seneliui numerį, greičiausiai buvo išauklėtas matyti žydus ne kaip žmones, o kaip objektus ar galbūt kaip peles“, – mano A. Gellesas.  

A. Gellesas priduria, kad ryšys su seneliu, kurį suteikia tatuiruotė, yra tiek pat reikšmingas kiek ideologija, kuriuo ji paremta. Bet kitaip nei A. Diamantas, A. Gellesas nepasakė seneliui apie tatuiruotę prieš ją darydamasis.     

„Galbūt jis įspėjo, kai mama nufotografavo jo ranką, kad man atsiųstų. Šiandien jis man sako, kad jeigu būčiau paklausęs jo, jis būtų prašęs nedaryti tatuiruotės. Bet dabar jo tai nejaudina. Galbūt jis būtų prieštaravęs dėl religinių priežasčių”, – sako A. Gellesas. Judaizme tatuiruotės yra uždraustos pagal kai kurias „Leviticus“  knygos interpretacijas. 

A. Gellesas ir A. Diamantas skao, kad kai žmonės pastebi jų tatuiruotes, reakcija būna įvairi, bet dažniausiai pozityvi.  

Priimtina ne visiems

Shiran Blushtein, 26 moteris iš Tel Avivo, prieš keletą metų taip pat svarstė idėją pasidaryti tokią tatuiruotę. Tačiau galiausiai nusprendė nedaryti.

„Mano senelis niekada nenorėjo kalbėti apie holokaustą. Vienintelis dalykas, kuris buvo, – tai numeris. Aš supratau, kad tai labai jautri tema. Aš pagalvojau, kad mano šeima to nepriimtų ir senelis to nenorėtų”, – sakė Sh. Blushtein.

Ji teigia nustebusi, kad šios tatuiruotės tapo tokios madingos Izraelyje: „Aš suprantu žmones, kurie tai daro. Kai aš pati jas pamačiau, aš buvau tikrai šokiruota. Jos priminė visą tą senelio skausmą, patirtą per holokaustą, kai jis neturėjo nei identiteto, nei vardo, tik numerį kaip gyvūnas. Mano senelis norėtų, kad prisiminčiau ir papasakočiau jo istoriją, bet nesidaryčiau to, kad jam sukėlė tiek daug kančios”. 

Profesorė Dina Porat, holokaustą tyrinėjanti mokslininkė iš Tel Avivo universiteto, sutinka, kad plačioji visuomenė nėra pasirengusi tokiems drastiškiems įamžinimo metodams, bet pastebi, kad holokausto prisiminimas tampa labiau asmeniškas.

Šiuo metu Izraelyje gyvena 190 tūkst. žmonių, patyrusių holokausto kančias. Manoma, kad 2025 metais jų bus tik 46 tūkst. Tačiau jei tatuiruočių tendencija tęsis, ženklai, palikti nacių koncentracijos stovyklų, ilgai pergyvens pačius išgyvenusiuosius holokaustą. 

Parengta pagal dw.de straipsnį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...