captcha

Jūsų klausimas priimtas

Po Krymo ir Valdajaus: ko dabar laukti iš V. Putino?

Rusijos prezidento Vladimiro Putino kalbos pastaruoju metu yra tarsi programiniai politiniai kūriniai, paaiškinantys Rusijos elito požiūrį į vykstančius procesus ir nurodantys gaires, kur bus judama artimiausiu metu.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino kalbos pastaruoju metu yra tarsi programiniai politiniai kūriniai, paaiškinantys Rusijos elito požiūrį į vykstančius procesus ir nurodantys gaires, kur bus judama artimiausiu metu.

Krymo kalba V. Putinas įtvirtino save kaip Rusijos žemių surinkėją, Valdajaus kalboje jis paaiškino Rusijos požiūrį į tarptautinę tvarką pasaulyje.

Analitikas Marius Laurinavičius teigia, kad būsimoje savo kalboje – kreipimesi į Rusijos Federacijos susirinkimą – Rusijos prezidentas gali kreiptis tiesiogiai į Rusijos elitą ir bandyti surasti sutarimą, kurio pastaruoju metu stinga.

M. Laurinavičius neatmeta galimybės, kad elitą vienijanti idėja gali būti net labai agresyvi: „Jam reikia rasti kokį nors naują ideologinį vaizdinį. Jeigu Krymo kalba buvo susijusi su V. Putino, kaip Rusijos žemių surinkėjo, įvaizdžiu, tai šita labiausiai turėtų sietis su V. Putino, kaip pačios Rusijos surinkėjo į vieną gabalą, vaidmeniu dabartinėje situacijoje.“

Krymo kalba: kodėl prisijungė pusiasalį?

Krymui skirtoje kalboje, kuri buvo pasakyta šių metų kovo 18 d., V. Putinas argumentavo, kodėl Rusija prisijungė Krymo pusiasalį. V. Putinas nusakė Krymo svarbą Rusijos istorijoje, kultūroje ir politinėje mintyje, paminėjo tautinę pusiasalio gyventojų sudėtį ir bandė nuraminti Krymo totorius, kad jų ateitis Rusijoje nebus tapati jų patirčiai Sovietų Sąjungoje – kaip žinoma, sovietiniais metais totoriai buvo ištremti.

Šioje kalboje V. Putinas besibjaurėdamas bolševikų poelgiu pabrėžė, kad didelė dalis pietinių Rusijos žemių buvo perduota Ukrainai, o 1954 m. tuometinis Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas neva padarė beprecedentį sprendimą perduoti Krymą Ukrainai.

„Kas stovėjo už šio sprendimo – siekis pelnyti Ukrainos politinio elito simpatijas ar noras išpirkti praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio masines represijas Ukrainoje – spręsti istorikams“, – aiškino tuomet V. Putinas.

Kaip žinoma, 1933 m. Josifas Stalinas Ukrainoje sukėlė dirbtinį badą, per kurį žuvo milijonai žmonių. Kaip savo knygoje „Kruvinos žemės“ rašo istorikas Timothy Snyderis, badas buvo toks smarkus, kad per jį buvo registruojami kanibalizmo atvejai.

Tačiau V. Putinui svarbiau, kad Krymas Ukrainai buvo atiduotas pažeidžiant net tuometines konstitucines normas. Kadangi Sovietų Sąjunga galiausiai sužlugo – o tai, V. Putino požiūriu, yra didžiausia praėjusio amžiaus geopolitinė katastrofa – Krymas taip ir liko Ukrainos dalis: o šitokia padėtis kiekvienam rusui atrodo neteisinga.

V. Putinas aiškino, kad iš esmės Rusija būtų susitaikiusi su tokia neteisinga situacija, nes net sutiko derėtis dėl Rusijos ir Ukrainos sienos delimitavimo. Tačiau situaciją esą pakeitė valdžios pasikeitimai Kijeve, kurie Maskvai atrodė tarsi surežisuoti Vakaruose.

„Noriu pakartoti, kad suprantu tuos žmones, kurie išėjo į Maidaną taikiai protestuodami prieš korupciją, neefektyvų valstybės valdymą ir skurdą. Teisė taikiai protestuoti, demokratinės procedūros ir rinkimai egzistuoja dėl vienintelio tikslo – žmonės turi teisę pakeisti valdžią, kuri jų netenkina. Tačiau tie, kas stovėjo už pastarųjų įvykių Ukrainoje turėjo kitų tikslų: jie ruošėsi vyriausybės perėmimui, jie norėjo užgrobti valdžią ir dėl to būtų padarę bet ką. Jie griebėsi teroro, žmogžudysčių, riaušių. Nacionalistai, neonaciai, rusofobai ir antisemitai įvykdė perversmą“, – piktinosi V. Putinas.

Jis aiškino, kad tokia neva baisi situacija ir lėmė apsisprendimą dėl Krymo: esą rusakalbių daugumos apgyvendintas Krymas iškart atsigręžė į Rusiją prašydamas pagalbos. V. Putinas smulkmeniškai argumentavo, kodėl, jo nuomone, Krymo prisijungimas buvo teisėtas. Jis net pacitavo JAV pareiškimą Jungtinių Tautų Tarptautiniam Teisingumo Teismui dėl Kosovo: „Nepriklausomybės deklaracijos gali pažeisti, ir dažnai pažeidžia, vidaus teisę, tačiau tai nereiškia, kad jos prieštarauja tarptautinei teisei“.

„Jie patys tai parašė, paskleidė po visą pasaulį, privertė visus su tuo sutikti ir dabar pyksta? Dėl ko?“ – stebėjosi V. Putinas.

V. Putinas taip pat apgailestavo, kad žlugus dvipolei galios sistemai pasaulyje sumažėjo stabilumo, tarptautinės institucijos prarado savo svarbą ir apkaltino JAV valdant pasaulį jėga.

„Jie pradėjo tikėti savo išskirtinumu, kad gali spręsti dėl pasaulio likimo ir kad jie vieninteliai teisūs“, – apmaudo neslėpė V. Putinas, kaskart primindamas Jugoslavijos atvejį ir 1999 m. vykdytas NATO atakas prieš Belgradą, kai serbai vykdė organizuotą Kosovo albanų genocidą.

V. Putinas minėjo NATO Pajėgų įsiveržimą į Afganistaną, koalicinių pajėgų operacijas Irake ir NATO antskrydžius Libijoje per arabų pavasarį, kai buvo nuverstas Muammaras Gaddafi. Beje, pats V. Putinas bjaurėjosi arabų pavasariu ir sakė, kad jis atnešė ne demokratiją o chaosą.

„Arabų pavasaris pasibaigė arabų žiema“, – sakė V. Putinas, sakydamas, kad tas pats įvyko Ukrainoje 2004 m. per Oranžinę revoliuciją bei 2013-2014 m. per Maidano revoliuciją.

V. Putinas taip pat pasipiktino Ukrainos politikų teiginiais apie jungimąsi prie NATO,nes, jo teigimu, Rusijai tai reikštų didžiulė grėsmę Pietų Rusijai: „Aš paprasčiausiai neįsivaizduoju, kad į Sevastopolį keliautume lankyti NATO jūreivių“, – dar kovo mėnesį aiškino V. Putinas.

Valdajaus kalba: sukritikavo vienpolę pasaulio tvarką

Valdajaus kalboje, pasakytoje spalio 24 d. Sočyje, jau daugiau dėmesio skiriama tarptautinei pasaulio tvarkai. V. Putinas šioje kalboje išreiškė gilias simpatijas tarptautinių santykių realizmo krypčiai, kalbančiai apie galių balanso svarbą pasaulyje.

Pasak V. Putino, po Antrojo pasaulinio karo sukurta tarptautinė sistema rėmėsi ne tik galių balansu, bet ir susitariančių šalių pagarba viena kitai bei efektyvia stabdžių ir atsvarų sistema, kuri sugebėjo tinkamai reaguoti į natūralią valstybių tarpusavio konkurenciją.

V. Putino manymu pasibaigus Šaltajam karui, kurio laimėtoja laikoma JAV, visa sistema buvo suardyta – kaltę šiuo atveju Rusijos vadovas priskiria Vašingtonui. JAV elgesį po Šaltojo karo jis palygino su naujųjų turtuolių elgsena patyrus staigią sėkmę – kai buvę vargšai staiga pradeda švaistytis pinigais į kairę ir į dešinę, bet nesugeba protingai investuoti.

JAV politiko kritikai V. Putinas skyrė ypatingą dėmesį, pabrėždamas ekonominę, politinė, karinį spaudimą, šantažą. V. Putinas atvirai juokėsi iš Vašingtono klaidų: „Manęs niekad nepaliauja stebinti, kaip mūsų partneriai vis užlipa ant to paties grėblio, kaip mes sakome Rusijoje, kai norime pabrėžti vis tą pačią klaidą. Kadaise jie rėmė islamo ekstremistus prieš Sovietų Sąjungą. Tos pačios grupės Afganistane užsigrūdino ir pagimdė Talibaną bei „Al-Qaedą“, – juokėsi V. Putinas.

Jis paminėjo JAV suburtos koalicijos įsiveržimą į Iraką bei antskrydžius prieš Libiją: „Dabar tai šalis, kuri bet kurią akimirką gali skilti ir tapo teroristų rengimo vieta“.

Su palengvėjimu V. Putinas atsiliepė apie Egiptą, nes ši šalis sugebėjo atsispirti islamistų įtakai, tačiau paminėjo Sirijos atvejį, kuris itin skaudžiai atsiliepė visam Artimųjų Rytų regionui: „Praeityje Sirijoje JAV ir jos sąjungininkės ėmė finansuoti ir ginkluoti sukilėlius. Leiskite man paklausti, iš kur šie sukilėliai gavo ginklų, pinigų ir karinių patarėjų? Iš kur visa tai atėjo? Kaip pagarsėjusi „Islamo valstybė“ tapo tokia galinga grupuote, o iš tiesų – tikra armija?“

V. Putinas užsiminė, kad ir Irake nuvertus Saddamo Husseino režimą šalies institucijos buvo sugriautos, todėl radikalios grupuotės lengvai rado rekrūtų savo gretoms papildyti. „Koks rezultatas? Dešimtys tūkstančių karių, pareigūnų, buvusių Baath partijos aktyvistų buvo išmesti į gatvę ir šiuo metu prisijungė prie sukilėlių. Galbūt tai paaiškina, kodėl „Islamo valstybė“ pasirodė tokia efektyvi?“ klausė V. Putinas.

„Kartais atrodo, kad mūsų kolegos ir draugai nuolat kovoja su savo politikos pasekmėmis, meta visas pajėgas susidoroti su rizikomis, kurias patys sukūrė, ir už tai moka vis didesnę kainą“, – pirštu į klaidas baksnojo V. Putinas.

Paminėjęs visas Vakarų klaidas jis konstatavo, kad vienpolis pasaulis ne į gera, nors pabrėžė, kad JAV visomis jėgomis siekia jį išlaikyti. Tuomet V. Putinas perėjo prie Vakarų taikomų sankcijų Rusijai bei paaiškino, neva jos yra neteisėtos bei neteisingos. Sankcijas jis pateikė kaip dar vieną JAV siekį įtvirtinti vienpolį pasaulį ir susilpninti Rusiją, kuri nors ir patiria trukdžius, bet nemaldaus niekieno pagalbos. Tiesa, policentrinis pasaulis V. Putinui irgi neatrodo gera išeitis, todėl jis siūlo susitarti dėl abipusių taisyklių, kurių laikytųsi pasaulio galios.

Paminėdamas, kad Rusija yra branduolinė pasaulio galia, V. Putinas kartu aiškino apie branduolinės ginkluotės mažinimo svarbą, nors Rusija kaip tik didina savo arsenalą. Jis taip pat nusitaikė į tikslaus pataikymo ginkluotę, siūlydamas traktuoti ją kaip masinio naikinimo ginkluotę. Būtent tikslaus pataikymo ginkluotės srityje Rusija yra ypač silpna prieš Vakarus, todėl didina branduolinių ginklų arsenalus.

V. Putinas, be kita ko, minėjo sritis, kuriose Rusija ir JAV gali pasiekti sutarimo: kova prieš terorizmą, Sirijos cheminio ginklo sunaikinimas, Šiaurės Korėjos branduolinis ginklavimasis. Kitaip tariant, V. Putinas iš esmės pasiūlė JAV dalintis savo galia su Rusija.

„Teiginiai, kad Rusija bando atkurti imperiją piktnaudžiaudama savo kaimynų suverenitetu, yra nepagrįsti. Rusijai nereikia jokios išskirtinės vietos pasaulyje – noriu tai pabrėžti. Gerbdami kitų interesus, mes paprasčiausiai norime, kad kiti atsižvelgtų į mūsų interesus ir gerbtų mūsų poziciją“, – paaiškino V. Putinas, kurio valdomos valstybės kariai kariauja rytinėje Ukrainoje.

Ko iš V. Putini galima laukti ketvirtadienį?

Rytų Europos studijų centro analitikas M. Laurinavičius sako, kad V. Putino kreipimasis į Rusijos Federacinį susirinkimą gali būti orientuotas į politinio elito suvienijimą, mat Ukrainos kampanija pasėjo daug nesantaikos daigų: vieni klanai, kurie susiję su Dmitrijumi Rogozonu, ragina kariauti, liberalesnieji, tarp kurių yra ir užsienio politikoje įtakingas Jevgenijus Primakovas, nori santykių su Vakarais normalizavimo.

Kad vanagų grupuotė vis dar labai aktyvi, pasak M. Laurinavičiaus, liudija vis išlendantys Igorio Strelkovo-Girkino interviu bei pasisakymai.

„Šiuo metu svarbiausia yra vidaus politikos sutarimas, kurio nėra“, – sakė analitikas.

M. Laurinavičius pabrėžė, kad V. Putinas neseniai davė platų interviu naujienų agentūrai „Tass“, kuriame net keletą kartų pakartojo nepriimantis sprendimų vienašališkai. Tai, anot analitiko, liudija, kad norima didesnio elito sutarimo, tačiau jo šiuo metu nėra.

Pasak Rytų Europos studijų centro analitiko, V. Putinas savo kalboje gali kalbėti ir apie tolesnį Rusijos vystymąsi, nes Vakarams taikant sankcijas, kurios turi įtakos Rusijos ekonomikai, reikia nuspręsti, ar šalis izoliuosis, ar vykdys kitokią politiką.

„Rusijoje skamba labai aiškūs balsai už izoliaciją, iš kitos pusės V. Putinas labai aiškiai yra pasakęs, kad jis izoliacijos neleis“, – priminė M. Laurinavičius.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis teigia, kad V. Putino kalba gali būti epinė: „Visi tikisi didingos kalbos, tas didingumas tikriausiai bus toks: pasaulis nesupranta Rusijos, Rusija yra teisi, o vertybės aukščiau už visa kita. Tikriausiai dar prisimins, kad iki Krymo Rusija vykdė naująjį konservatizmą, tai yra vertybių ir idealų politiką. Yra tikimybė, kad jis tai primins norėdamas parodyti, kad rusai nėra kokie merkantilistai ir kad jie turi mobilizuotis“.

Pasak profesoriaus, veikiausiai V. Putinas skatins rusus iškęsti vargus, kuriuos sukelia esamos Vakarų sankcijos.

„Kita vertus, konservatizmą reikės kažkaip suderinti su galbūt prasidėsiančia ekonomikos liberalizacija. Krentant rubliui ir naftos kainoms, reikės suteikti daugiau iniciatyvos smulkiam ir vidutiniam verslui. Bent taip tikimasi, nes kažkokiu būdu šalis turi išgyventi. Trauktis nėra kur, užsienietiškų produktų pakeitimas savais jau išbandytas“, – svarstė G. Mažeikis.

Tačiau jis teigė nesitikintis, kad Rusija atsisakytų konfrontacinės politikos kaimynų atžvilgiu. Anot G. Mažeikio, situacija kaip tik gali paaštrėti, nes V. Putinui reikės suderinti du nesuderinamus dalykus: šalies visuomenės ir elito mobilizaciją bei ekonomikos liberalizaciją.

„Sutinku, kad elito sutelkimas irgi vienas svarbiausių dalykų, nes matyti, kad Kremlius labiausiai bijo vidinio Maidano – labiau nei bet ko kito. Išvengti tokio Maidano manoma keliais būdais: sustiprinant švietimo kontrolę, kad visi studijuotų vieną ir tą pačią istoriją bei ideologiją, sustiprinti jėgos struktūras, kad jose būtų konkurencijos – galėtų viena kitą skųsti ir kontroliuoti. Trečias dalykas – sutelkti elitus“, – sakė G. Mažeikis.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...