captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Le Pen: amerikiečiais nepasitikiu, Ukrainoje – naciai

Nuo 2011 metų ji vadovauja prieš imigraciją ir Europos Sąjungą (ES) nusiteikusiam judėjimui Nacionalinis frontas.
M. Le Pen, Reuters/Scanpix nuotr.
M. Le Pen, Reuters/Scanpix nuotr.

Nuo 2011 metų ji vadovauja prieš imigraciją ir Europos Sąjungą (ES) nusiteikusiam judėjimui Nacionalinis frontas.

Visai neseniai dar vienai kadencijai perrinkta partijos lydere. Šis politinis judėjimas per 2014 metų Europos Parlamento Prancūzijoje rinkimus iškovojo daugumą vietų. Spėjama, kad ši moteris 2017 metais taps rimta kandidate į šalies prezidento postą. Gruodžio 1 d. „Euronews“ publikuotame interviu Krymo aneksiją Marine Le Pen vadino teisėta ir ne kartą reiškė susižavėjimą Vladimiru Putinu, kuris pasiuntė tankus į Ukrainą.

– Ar jūs ideologiniu požiūriu esate artima Vladimirui Putinui?

– Man artima Vladimiro Putino ekonomikos vizija. Tikrai taip, bet visa tai prasidėjo ne vakar. Nacionalinis frontas šiuo klausimu niekada nekeitė savo pozicijos. Džiaugiamės atėjusia valdžia, kuri nebuvo „aparačikų“ tarnaitė, valdžia, sukūrusia patriotinę ekonomiką.

– Esate sakiusi, kad tam tikra prasme žavitės juo ir kaip asmeniu.

– Taip, žaviuosi jo šaltu protu. Prieš jį Jungtinių Valstijų nurodymu Europos Sąjunga kariauja Šaltąjį karą, o jis gina savo interesus. Žaviuosi, nes jam pavyko atkurti daugiau nei 70 metų žemintos ir persekiotos didžios tautos orumą ir pasitikėjimą savimi. Viskas labai paprasta. Manau, kad yra dalykų, į kuriuos reikia žvelgti pozityviai ar bent jau nešališkai.

– Kaip vertinate Krymo aneksiją?

– Tuo metu, kai buvo surengtas referendumas dėl prisijungimo prie Rusijos, Ukrainoje teisėtos valdžios nebuvo. Veikė tik neteisėta valdžia, įvyko pučas.

– Bet juk Viktoras Janukovyčius pasitraukė pats. Niekas jo neišvarė. Jis tiesiog pabėgo.

– Taip, pats, su į gerklę įremtu peiliu. Manau, kad, jeigu būtų likęs, būtų buvęs pašalintas. Todėl manau, kad sąlygos, kuriomis buvo surengtas referendumas, nebuvo ginčytinos. Krymo valia prisijungti prie Rusijos negali būti ginčytina. Krymo valiai prieštaravo Ukraina.

– Bet Ukraina Krymo nepavogė. Krymą Ukrainai atidavė N. Chruščiovas.

– Taip, tai buvo dovana. Tai buvo dovana, dovana. Manau, kad Krymas niekada nebūtų grįžęs į Rusijos rankas, jeigu Europos Sąjunga nebūtų pripažinusi Ukrainos valdžios, kuri to metu buvo neteisėta. ES padarė apmaudžią klaidą. Ukrainos valdžioje nemažai abejotinų elementų, net ir liūdnai pagarsėjusių fašistų, nacių.

– Tą patį žmonės kalba ir apie jūsų aplinką!

– Tikiuosi, kad jūs juokaujate! Kai kalbu apie nacius Ukrainoje, kalbu apie nacius – ir turiu omenyje nacius, mojuojančius nacių vėliavomis. Kartą istorija mus jau pamokė. Bet viskas gerai (juntamas sarkazmas). Suprantu, ką jūs norite pasakyti – ten malonūs naciai. Ukrainoje esantys naciai – „gerieji“ naciai, o ne „blogieji“ naciai!

Jau esu mačiusi, kaip valdžia sulaukia pasmerkimo dėl represijų prieš savus žmones, už tai, kad šaudo į savus. Nors Kijeve bombarduojami Ukrainos žmonės, kažkodėl niekam tai nekliūva.

– Jūs už ar prieš koaliciją kovai su „Islamo valstybe“?

– Na, pirmiausia norėčiau sužinoti, ar tai būtų veiksmingas sprendimas. Norėčiau žinoti, kas bus įtrauktas į tą koaliciją. Sudaryti koaliciją su Kataru ir Saudo Arabija? Nukrisčiau nuo kėdės. Nes tai šalys, finansuojančios islamo fundamentalizmą. Jungtis į koaliciją su šiomis šalimis būtų tikra beprotybė.

– Taigi jūs manote, kad „Islamo valstybę“ reiktų palikti ramybėje?

– Ne. Aš taip nesakau. Bet pirmiausia ar turėtume nebevykti į Siriją ir su jais kovoti? Sau sakome, kad negalima, nes tokiu būdu padėtume Basharui al Assadui.

– Net į Siriją?

– Aišku, kad į Siriją! Savaime suprantama, tik gavę Sirijos valdžios sutikimą.

– Norite pasakyti, kad reikia ginti Sirijos suverenitetą, o Ukrainos – nereikia?

– Bet, ponia, juk į Ukrainą niekas neatėjo jėga... Priminsiu dar kartą...

– (žurnalistė pertraukia pašnekovę) Yra tokių, kurie tvirtina žiną, kad Kataras finansiškai remia „Islamo valstybę“, o mes žinome, kas talkina Ukrainos separatistams.

– Kai man tai sako amerikiečiai, norisi abejoti. Abejoju viskuo, ką sako amerikiečiai. Ar aišku? Kad ir ką sakytų amerikiečiai, tai skamba įtartinai.

– Pabaigoje paprašysiu jūsų vienu žodžiu, būdvardžiu, apibūdinti keturis asmenis. Francois Hollande‘as?

– Ne toks sukalbamas, kaip atrodo!

– Angela Merkel?

– Geležinė ledi.

– Jeanas Claude‘as Junckeris?

– Šventeiviškas hipokritas.

– Barackas Obama?

– Nusivylimas.

Prancūzų leidinys: ji nori Maskvos aukso

Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų Nacionalinis frontas (FN) neseniai įsivėlė į skandalą dėl daugiamilijoninės paskolos iš vieno Rusijos banko.

Partija pripažino, kad turi 9 mln. eurų paskolą iš „First Czech Russian Bank“ (FCRB), bet buvo priversta neigti pranešimus, kad iš tikrųjų ta paskola yra 40 mln. eurų.

Tyrimų svetainė „Mediapart“ pareiškė, kad „Nacionalinio fronto lyderiai norėjo paskolos iš Rusijos bendrai 40 mln. eurų sumai“.

Prancūzų leidinys „Atlantico“ pastebi, kad Nacionalinis frontas, mėgdžiodamas komunistus, nuėjo per toli – iš Rusijos valdžiai artimo banko gavęs paskolą, t.y. auksą iš Maskvos.

Ilgą laiką Prancūzijos Komunistų partija pelnytai buvo kaltinama susikrovusi didžiulius turtus. Tuos pačius kaltinimus galima pažerti ir M. Le Pen vadovaujamam Nacionaliniam frontui.

Nacionalinio fronto demonstruojami šilti jausmai Rusijai seniai jau nebėra jokia paslaptis. M. Le Pen meilės kupinomis akimis žvelgia į Rusijos prezidentą V. Putiną. V. Putinas turi viską, ko reikia, kad patiktų Nacionaliniam frontui ir daugeliui ultradešiniųjų politinių judėjimų rėmėjų: jis fiziškai tvirtas, sportiškas ir vyriškas – tikras vyras.

Būtent dėl nacionalinio Rusijos pasididžiavimo jis nedvejodamas siunčia tankus į Ukrainą – šalį, kuri Nacionaliniam frontui visiškai nerūpi.

Kaip rašo minėtas leidinys, Prancūzijos Komunistų partija mylėjo Staliną – Nacionalinis frontas myli V. Putiną. Komunistų partija mylėjo Sovietų Sąjungą – Nacionalinis frontas myli Rusiją.

„Komunistų partija kovojo su JAV hegemonija – Nacionalinis frontas šią kovą tęsia. Taigi ar verta stebėtis, kad Nacionalinis frontas pamėgino gauti šiek tiek pinigų būtent iš Maskvos, o ne iš Niujorko? Ar galima įsivaizduoti, kad M. Le Pen kreiptųsi į Šveicarijos banką, prašydama suteikti paskolą? Ar ji galėtų su šiuo prašymu kreiptis į Rothschildų banką? Skamba absurdiškai – juk visiems puikiai žinoma, kad šis bankas priklauso lobistams, kurių pavardžių negalima minėti. Kaip gi dėl „Goldman Sachs“ banko? Prašyti pinigų iš Volstryto plėšrūnų, kurie įkaite paėmė pasaulio ekonomiką? Jokiais būdais“, – rašo „Atlantico“.

Pasak straipsnio autorių, iš esmės nėra nieko smerktino, kad politinei partijai prireikė pinigų.

„Kai kurie Prancūzijoje susitaria su, pavyzdžiui, ponia Liliane Bettencourt, tačiau tokių ryšių Nacionalinis frontas, nors ir vadina save pirmąja Prancūzijos partija, vis dėlto neturi. Taigi ši politinė jėga kreipiasi į tuos, kurie jiems sutinka duoti pinigų. Be to, siekdamas pabrėžti savo liaudies atstovo statusą, Nacionalinis frontas kreipėsi į nedidelį Čekijos ir Rusijos banką, kuris tikrai negali vadintis viena didžiausių finansų institucijų.

Kaip gi dėl pinigų grąžinimo? Negražus klausimas, užduotas netinkamu metu. Kai Nacionalinis frontas galės (jokių garantijų nėra, tačiau tokia galimybė neatmetama), skolas grąžins, perduodamas Rusijai krūvą mažų „Mistral“. Tą dieną Sena ir Volga susijungs į vieną ramiai tekančią ir plačią upę, kuria kartu plauks Marine ir Vladimiras...“ – apibendrina „Atlantico“.Transporto sektorius sukuria apie dešimtadalį Lietuvos bendrojo vidaus produkto.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...