captcha

Jūsų klausimas priimtas

Valstybė, pasiryžusi priminti, kodėl turi branduolinį ginklą

Šaltojo karo metais branduolinis ginklas buvo ne tik atgrasymo priemonė, bet ir integrali karinių pajėgų dalis.
Sipa USA/Scanpix nuotr.
Sipa USA/Scanpix nuotr.

Šaltojo karo metais branduolinis ginklas buvo ne tik atgrasymo priemonė, bet ir integrali karinių pajėgų dalis.

Bekonfrontuodamos tarpusavyje JAV ir Sovietų Sąjunga taip įsivažiavo, kad 1962 m. Kubos krizės metu pasiekė didžiausią įtampos tašką, tačiau po jos didžiųjų valstybių santykiai perėjo į įprastą konfrontacinį lygmenį.

Nauja nerimo banga kilo žlugus SSRS ir JAV įsibaiminus, kad sovietų branduoliniai ginklai nepereitų į neprognozuojamų veikėjų rankas. Vašingtonas tuo laikotarpiu dėjo didžiules pastangas branduolinių ginklų kontrolei, nors didžiausias JAV košmaras – kad toks ginklas nepatektų į neprognozuojamas rankas.

Šiuolaikiniame pasaulyje gali atrodyti, kad branduoliniai ginklai neteko svarbos, nes valstybės investuoja į naujausias konvencinės ginkluotės technologijas ir savo galią didina pasitelkdamos ekonominius, energetinius bei diplomatinius svertus.

Tačiau viena valstybė branduolinei ginkluotei vis dar skiria išskirtinį dėmesį. Ta valstybė yra Rusija, kurios 2010 m. karinėje doktrinoje yra numatyta galimybė gynybos tikslais panaudoti strateginį ir taktinį branduolinį ginklą, branduolinė ginkluotė yra Rusijos konvencinių pajėgų dalis, taktinės branduolinės ginkluotės panaudojimo scenarijai įtraukiami į karines pratybas.

NATO paskelbus apie greitojo reagavimo pajėgų kūrimą, Maskva iškart pareiškė peržiūrėsianti savo karinę doktriną. Maža to, Rusijos gynybos ministerijos atstovas, generolas Jurijus Jakubovas naujienų agentūrai „Interfax“ pareiškė, kad atnaujintame dokumente turi būti aiškiai įtvirtinta prevencinio branduolinio smūgio galimybė priešui Nr. 1 – NATO.

„Šiais laikais situacija gali keistis, nes, pavyzdžiui, Rusija deklaruoja, kad ji stiprina savo branduolines pajėgas, investuoja į jas. Finansavimas branduolinėms pajėgoms padidintas apie 50 proc., pajėgumai stiprinami naujomis raketomis, branduolinė ginkluotė įtraukiama į pratybas. Pavyzdžiui, 2013 m. pratybose „Zapad“ buvo scenarijai, kuriuose įtrauktas ir taktinio branduolinio ginklo naudojimas. „Iskander“ raketos, kurios greičiausiai dislokuotos Kaliningrade, irgi gali būti apginkluotos branduoliniais užtaisais. Visa tai rodo, kad Rusija savo branduolinei ginkluotei skiria labai didelį dėmesį ir vėl įtraukė ją į galimų karinių konfliktų scenarijus“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Tomas Janeliūnas.

Ar tai reiškia, kad Rusija yra pasirengusi žengti naikinantį žingsnį? Kaip elgiasi kitos branduolinės valstybės?

Branduolinis pasaulis

Šiuo metu pasaulyje yra septynios valstybės, kurios atvirai deklaruoja turinčios branduolinį ginklą: JAV, Rusija, Kinija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Indija, Pakistanas. Izraelis laikosi dviprasmiškumo politikos, todėl nei patvirtina branduolinio ginklo turėjimo, nei neigia.

Branduoline valstybe save vadina ir Šiaurės Korėja, nors jos pajėgumai gana menki. Iranas kaltinamas siekiantis branduolinį ginklą pasigaminti, nors Teheranas tvirtina, kad jo vystoma branduolinė programa taiki.

Remiantis Stokholmo tarptautinės taikos tyrimų instituto (SIPRI) 2013 m. duomenimis, JAV savo arsenale turėjo apie 7700 branduolinių užtaisų, Rusija – 8500, Jungtinė Karalystė – 225, Prancūzija – apie 300, Kinija – apie 250, Indija – 90–110, Pakistanas – 100–120, Izraelis – apie 80, Šiaurės Korėja – 6–8.

JAV ir Rusijos strateginės branduolinės ginkluotės kiekiai reguliuojami Strateginės ginkluotės mažinimo sutartimi (START), iš naujo pasirašyta 2010 m. Ši sutartis įpareigojo abi valstybes trečdaliu sumažinti strateginio branduolinio ginklo atsargas.

190 pasaulio šalių taip pat yra pasirašiusios Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį (NPT). Iš branduolinį ginklą turinčių šalių joje figūruoja tik JAV, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Rusija, Kinija.

Branduolinė ginkluotė reguliuojama ir JAV bei Sovietų Sąjungos 1987 m. Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) sutartimi, kuri įpareigojo sunaikinti 500–5500 km nuotolį pasiekiančias raketas nešėjas. Tačiau Rusija išbandė nuo žemės paleidžiamas sparnuotąsias raketas (GLCM) pažeisdama sutartį.

Tai iš esmės išplečia Rusijos branduolinės galios lauką, su tuo gali tekti skaitytis kitoms branduolinėms valstybėms.

Rusijos doktrina: smogsim visaip

Rusijos karinė doktrina teigia, kad „Rusijos Federacija pasilieka teisę naudoti branduolinius ginklus atsakydama į branduolines ar kitokias masinio naikinimo ginklo atakas prieš ją ir (ar) jos sąjungininkes, taip pat agresijos prieš Rusijos Federaciją atveju, įskaitant konvencinės ginkluotės panaudojimą, kai grasinama valstybės išlikimui“.

„Norėčiau priminti, kad Rusija – viena didžiausių atominių galių. Tai nėra tik žodžiai – tai realybė. Be to, mes stipriname savo atominį galingumą ir plečiame savo ginkluotąsias pajėgas“, – šių metų spalį sakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Kaip aiškina Krašto apsaugos ministerijos gynybos politikos direktorius Vaidotas Urbelis, po Šaltojo karo Vakarai pakeitė savo doktriną taip, kad branduolinis ginklas tapo ne kovos, bet atgrasymo priemone, tuo tarpu Rusija liko prie senųjų pozicijų.

„Rusija taip nepasikeitė. Kodėl toks svarbus taktinio branduolinio ginklo klausimas? Nes pagal rusų doktriną branduolinis ginklas išlieka kovine priemone ir tai yra esminis skirtumas nuo kitų valstybių. Vakarams tai yra abipusė atgrasymo priemonės, skirta įgyti strateginiam, o ne taktiniam pranašumui. Rusijoje yra kitaip“, – sakė V. Urbelis.

Remiantis JAV Valstybės departamento raportu, Rusija išbandė nuo žemės paleidžiamas sparnuotąsias raketas (GLCM), kurių nuotolis siekia 500–5500 kilometrų, taip pažeisdama Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) sutartį.

JAV Ginklų kontrolės biuro ir Valstybės departamento spalio 1 d. duomenimis, Rusija pirmą kartą po Sovietų Sąjungos žlugimo padidino strateginio branduolinio ginklo kiekius Barenco ir Baltojoje jūroje. Tarpžemyninių balistinių raketų, iš povandeninių laivų paleidžiamų balistinių raketų ir sunkiųjų bombonešių (Tu-95 and Tu-160) raketų skaičius išaugo nuo 473 iki 528. Branduolinių galvučių kiekis išaugo nuo 1400 iki 1643 šiais metais.

„Rusija grįžta prie branduolinio konflikto eskalavimo ir grasina, kad net intensyvesnio konflikto metu galėtų naudoti taktinį branduolinį ginklą. Vakarai, manau, nėra pasiruošę į tai atsakyti. Labai sunku tikėtis, kad net patyrę branduolinį smūgį Vakarai būtų pasiruošę tokioms pat atsakomosioms priemonėms arba būtų pasiruošę eskaluoti branduolinę konfrontaciją iki maksimalios. Tai absoliutus tabu Vakarų visuomenėje, niekas politiškai negalėtų pagrįsti tokio sprendimo, nes tai reikštų armagedoninį susinaikinimą. Todėl naudodamasi tokiu strateginiu neryžtingumu Rusija gali savotiškai šantažuoti Vakarus, tarsi rodydama, kad yra ryžtingiau nusiteikusi ir gali į rimtą konvencinį konfliktą atsakyti branduolinio ginklo naudojimu“, – teigė T. Janeliūnas.

Tačiau T. Janeliūnas ir V. Urbelis sutaria, kad Rusija ypatingą dėmesį branduoliniam ginklui skiria dėl savo silpnumo konvencinės ginkluotės srityje, bet T. Janeliūnas svarsto, kad dėl to Vakarams gali tekti persvarstyti savo branduolinę koncepciją ir „žymiai ryžtingiau įtraukti branduolinio atgrasymo tezes“.
NATO doktrina: elgsimės dviprasmiškai

Po Šaltojo karo dėl pasikeitusios tarptautinės aplinkos NATO branduoliniams ginklams pradėjo teikti mažesnę reikšmę. Bendras branduolinės ginkluotės skaičius Europoje sumažėjo dramatiškai, kai 1991 m. JAV vienašališkai nusprendė sumažinti nuo žemės paleidžiamos trumpo nuotolio taktinės branduolinės ginkluotės kiekius, įskaitant 2400 branduolinius užtaisus, žemė-žemė raketas ir prieš povandeninius laivus nutaikytas bombas Europoje.

Vašingtonas taip pat atitraukė iš Europos pusę iš 1400 B-61 bombų. 2000 m. Europoje liko tik apie 500 branduolinių kovinių galvučių, dislokuotų septyniose šalyse. 2001 m. iš Graikijos tyliai buvo atitraukta apie 20 galvučių, 2004 m. iš Vokietijos – 130 (liko apie 10–20), iš Jungtinės Karalystės – apie 110.

Remiantis atvirais šaltiniais, šiuo metu Europoje yra dislokuota apie 150–200 JAV branduolinių galvučių, kurios dislokuotos penkiose šalyse: Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Turkijoje. Jungtinė Karalystė turi nedidelį kiekį povandeninių laivų nešamų branduolinių užtaisų, kurios priskiriamos NATO struktūrai. Prancūzijos turima branduolinė ginkluotė nėra tiesiogiai pavaldi NATO struktūroms.

1999 m. NATO Strateginėje koncepcijoje branduoliniai ginklai minimi kaip atgrasymo ir taikos išlaikymo priemonė. Aljansas deklaravo siekį išlaikyti reikiamą branduolinių ir konvencinių pajėgų derinį, nors ilgalaikis siekis – pasaulis be branduolinių ginklų. Panašiai kalbama ir 2010 m. Lisabonos viršūnių susitikime patvirtintoje Strateginėje koncepcijoje. Joje teigiama, kad NATO išliks branduoliniu aljansu tol, kol pasaulyje branduoliniai ginklai egzistuos, nors branduolinių ginklų naudojimas vertinamas kaip ypatingai kraštutinė priemonė.

„Šiuo metu branduolinio ginklo naudojimas Vakaruose yra absoliutus tabu, kokius du dešimtmečius tai apskritai nėra svarstoma kaip naudotinas instrumentas. Didžiąja dalimi karai planuojami remiantis konvencinėmis priemonėmis. Kitas aspektas, kad nė viena iš didžiųjų valstybių neatsisako branduolinio ginklo. Jos tai traktuoja kaip atgrasančią priemonę. Šia prasme bandymai išlaikyti branduolinę ginkluotę tradicinėse šalyse yra siejami su hipotetine galimybe – kad nė viena branduolinį ginklą turinti šalis nebandytų demonstruoti savo pranašumo, mat teoriškai tokia šalis susilauktų atsako“, – pasakoja T. Janeliūnas.

„Šaltojo karo metais NATO turėjo labai platų branduolinio ginklo arsenalą. Ten buvo viskas – artilerija, netgi branduolinės minos. Buvo platus spektras priemonių, o artilerija buvo išdalinta daliniuose. Pavyzdžiui, brigada ar divizija turėjo savyje integruotą branduolinį pajėgumą. Dabar to NATO kariniuose vienetuose nėra, divizijos, brigados ar kiti koviniai vienetai branduolinio ginklo neturi, branduolinis ginklas yra visiškai atskira priemonė, atskirai sandėliuojama, atskirai planuojama“, – teigė V. Urbelis.

Tačiau, jo teigimu, branduolinis ginklas tampa efektyvia atgrasinimo priemone tik tada, kai priešininkas yra įsitikinęs, kad toks ginklas bus panaudotas, kai tik reikės. Dėl šios priežasties atgrasinti siekiantis veikėjas privalo turėti paruoštus branduolinės ginkluotės panaudojimo planus, parengtą techniką ir įtikinti priešininką, kad užteks politinės valios vadinamojo raudono mygtuko paspaudimui.

V. Urbelio teigimu, NATO savo ruožtu laikosi strateginio neaiškumo politikos, kuri reiškia, kad priešininkas nežino, kokiomis aplinkybėmis ir kokiu mastu Aljansas panaudos turimą branduolinį ginklą: „NATO niekad nėra sakiusi, kad nepanaudos branduolinio ginklo, nes jeigu pasakytų, tada reiktų jį išmesti į šiukšlių dėžę“.

„Strateginio neaiškumo esmė ta, kad priešininkas neturi žinoti, kada ir kokiu būdu tu panaudosi branduolinę jėgą. Priešininkas nežino, kaip tu atsakysi, ir tai tavo stiprybė, nes priešininkas visada skaičiuoja kaštus, bando vertinti riziką ir žalą. Tačiau kai tu palieki dviprasmiškumą, jis negali vertinti žalos, negali skaičiuoti kaštų, dėl to jam labai sunku priimti sprendimą. NATO logika tuo ir remiasi: taip, mes turime branduolinį ginklą, galime jį panaudoti, turime priemones tai padaryti, bet mes nesakysime, kada ir kaip tai padarysime“, – doktrinos esmę apibūdino V. Urbelis.

Kita vertus, NATO save pozicionuoja kaip galingiausią pasaulio aljansą konvencinių technologijų srityje, todėl tai reiškia, kad branduolinio ginklo NATO gali ir neprireikti.

Kinija: tyli galia apsuptyje

Kitos didžiosios branduolinės galios yra Kinija, Indija ir Pakistanas. Kaip teigia T. Janeliūnas, Indijos ir Pakistano branduolinės galios balansas yra uždaras – šalys atgraso viena kitą. Tuo tarpu Kinijos situacija kitokia.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas pasakoja, kad Kinijai branduolinis ginklas reikalingas panašiai kaip ir NATO – juo labiau siekiama atgrasinti potencialius priešininkus.

Pekinas laikosi pirmojo smūgio vengimo principo: tai reiškia, kad šalis deklaruoja neketinanti smogti branduolinio smūgio pirmoji, bet yra pasiryžusi atsakomajam smūgiui.

Kinijos geopolitinė situacija ypač unikali, nes ji ribojasi su didžiausiu skaičiumi kitų branduolinių valstybių: Rusija, Indija, Pakistanu ir tokia tampančia Šiaurės Korėja.

Tačiau svarbiausia jos priešininkė regione yra JAV, kuri savo branduoliniu skėčiu saugo Japoniją, Pietų Korėją ir, atrodytų, Taivaną – jį Kinija laiko savo dalimi. Taivano sala iš esmės yra karščiausias taškas, dėl kurio potencialiai gali kilti ginkluotas Kinijos ir JAV konfliktas, nes Vašingtonas Taivanui yra suteikęs saugumo garantijas, kurios paremtos strateginio neaiškumo principu.

K. Andrijausko teigimu, Kinija branduoliniam ginklui neteikia tiek svarbos, kiek Rusija, tačiau jos branduolinis arsenalas auga, šalis taip pat modernizuoja pernešimo sistemas.

„Kinų arsenalas pamažu didėja. Rusija ir JAV turi tarpusavio susitarimus, kuriais ribojamas užtaisų ir raketų skaičius, o kinai nėra supančioti tokių įsipareigojimų. Kinija yra svarbiausių masinio naikinimo ginklų neplatinimo sutarčių šalis ir to jai užtenka“, – sakė politologas.

Jis taip pat priminė, kad Kinija savo laiku į branduolinio ginklo neplatinimą žiūrėjo pro pirštus, todėl spėjo pakenkti kuriamam neplatinimo režimui. „Pekinas smarkiai prisidėjo prie to, kad branduolinį ginklą gavo Pakistanas, o pastarasis padėjo Šiaurės Korėjai. Taigi nors Šaltojo karo pabaigoje Kinija spėjo „pasižymėti“ branduolinių technologijų platinimo srityje, bet dabar yra viena iš labiausiai suinteresuotų galių, kad branduolinis ginklas neplistų, nes ją jau supa daugybė esamų, tampančių ar potencialių branduolinių valstybių“, – sakė K. Andrijauskas.

Beje, 1950 m. komunistinės Kinijos lyderis Mao Dzedongas pagarsėjo citata apie tai, kad Kinijai branduolinės bombos smūgis būtų niekniekis, nes šalis yra milžiniška: „Atominės bombos bijoti nėra ko. Kinija turi milijonus žmonių, ji negali būti sunaikinta. Jeigu kas nors nori numesti atominę bombą, gali tai padaryti. Nėra ko bijoti 10–20 mln. žmonių žūties“.

Tačiau didžiausias branduolinis košmaras susijęs ne su didžiųjų valstybių strategijomis, bet su neprognozuojamų šalių ar nevalstybinių veikėjų siekiu įgyti branduolinį ginklą. Branduolinio atgrasymo esmė remiasi įsitikinimu, kad branduolinės valstybės elgsis racionaliai ir nesmogs smūgio pirmosios, mat baiminsis atsakomosios reakcijos.

„Net patys amerikiečiai nėra tikri, kad tas branduolinis atgrasymas, kuris veikė prieš Sovietų Sąjungą, lygiai taip pat veiks prieš Iraną ar Šiaurės Korėją. Jų manymu, neužtenka turėti branduolinio ginklo ir laikytis tradicinės doktrinos, nes Šiaurės Korėja ar Iranas gali naudotis branduoline ginkluote Vakarams nesuprantama logika“, – sakė T. Janeliūnas.


www.DELFI.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...