captcha

Jūsų klausimas priimtas

Projektas „Gyvenimas po V. Putino“

Jam iš tiesų liko nedaug, ir dabar reikia susimąstyti apie projektą „Gyvenimas po V. Putino“, įsitikinęs ukrainiečių rašytojas Jurijus Andruchovičius.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Jam iš tiesų liko nedaug, ir dabar reikia susimąstyti apie projektą „Gyvenimas po V. Putino“, įsitikinęs ukrainiečių rašytojas Jurijus Andruchovičius.

Pateikiame jo nuomonę, publikuotą svetainėje politikum.in.ua:

Angela Merkel jau kurį laiką skambina kolegai Vladimirui Putinui su prašymu. Ji prašo jo paveikti teroristus. Taip ji tarsi netiesiogiai pripažįsta ir patvirtina šiuolaikiniam pasauliui žinomą faktą: jos pašnekovas pats ir yra svarbiausias teroristas.

Kitaip kam gi kelintą kartą jo prašyti vis to paties? Kas dar gali paveikti teroristus, jei ne jų vyriausiasis, nors ir neformalus vadas?

Todėl A. Merkel skambina ir skambina. Deja, panašu, kad skambins ir toliau. O man asmeniškai atrodo, kad daug veiksmingesnė būtų visiškai priešinga strategija – jokių skambučių. Nutraukti šį beprasmį bendravimą. Griežtai nutraukti šiuos pokalbius, kurie tęsiasi jau penkis mėnesius ir sukelia tik tolesnį eskalavimą.

Tegul draugas Vladimiras pagaliau pajunta tuštumą – pulkininkui niekas nerašo. Tai yra, niekas jam nebeskambina. Jis blogas, su juo nedraugauja. Jo nieko neprašo. Tegul jis pajunta izoliaciją ir vakuumą, absoliučius ir totalius, iš visur ir iš visų pusių.

Na, gal išskyrus Venesuelos ir Bolivijos kryptį, bet bendravimo su žmonėmis džiaugsmo šie parsidavėliai išprotėję lotynų amerikiečiai jam nesuteiks.

Taigi nebeskambinti jam ir nutraukti visus pokalbius, kurie vis labiau primena pilstymą iš tuščio į kiaurą. Stengtis išgelbėti pasaulį nuo jo. Tai yra, susitelkti į sankcijas – realias, o ne žaismingas parodomąsias.

Susitelkti į karinę pagalbą Ukrainai, kuri niekaip neatsikrato įspūdžio, beje, teisingo, kad yra periodiškai paliekama vienudu su pagrindiniu teroristu.

Jis puola visai ne Ukrainą, tiesiog Ukrainai teko tokia garbinga misija – sulaikyti jį savo pasienyje daugybės žmonių gyvybių kaina. Taip pat ne mažiau svarbu svarstyti klausimą, koks turi būti pasaulis ir Rusija po jo.

Išmintingos šiuolaikinės politinės galvos jau dabar turėtų kaip reikiant sukrusti dėl projekto „Gyvenimas po V. Putino“. Jam iš tiesų liko nedaug, ir tai reikia apmąstyti. Įvertinti visą riziką, apsvarstyti šalutinius poveikius ir force majore.

Todėl, kad bus sudėtinga. Kai, tarkim, sparčiai subyrėjus V. Putino valstybingumui, akimirksniu atsiras kokia penkiolika lokalių diktatūrų, pavyzdžiui, Ramzano Kadyrovo diktatūros tipo, be to, dar ir ginkluotų branduoliniais ginklais. Kaip jas įveikti? Štai apie ką jau dabar reikia mąstyti atsakingiems pasaulio šalių lyderiams.

Tačiau aš bijau, kad jie apie tai negalvoja, nes V. Putinas jiems atrodo amžinas. Ir net priklausomybė nuo jo dujų jiems atrodo amžina. Jie užhipnotizuoti. Ir viskas, ką jie sugeba – skambinti jam. Jau greit bus šeštas mėnuo, su tais pačiais prašymais.

Viduje jie sutinka su tuo, kad jis šėtonas ir jam reikia gerintis. Kad jis stipresnis už juos. Kad jo armija stipresnė už kiekvieno jų kariuomenes. Ir gal net už visų jų kariuomenes kartu. Kad jo propaganda elegantiška ir rafinuota. Kad jam visada pavyksta. Kad jis piktasis genijus.

Jie nemato nei nervingų judesių, nei dirbtinių intonacijų, nei katastrofiškai pakeistos fizionomikos.

Jie nesuvokia, kad visos jo iniciatyvos, ypač pastarųjų kelių metų, kai jis įtikėjo savo tobulumu, visi jo projektai katastrofiškai nevykę ir sukelia pasekmes, kurios yra atvirkščiai proporcingos toms, kurių jis tikisi.

Pavyzdžiui, jis šaudo į Ukrainos lėktuvus, o nužudo kelis šimtus atostogauti skrendančių europiečių. Ar tai sėkmė? Iš tiesų jis nevykėlių nevykėlis. Ir norisi tikėti – paskutinis toks globaliu mastu pavojingas pasaulio nevykėlis.

Štai čia tu įkliuvai, pasakys man. Būtent todėl, kad jis toks pavojingas, mes esame priversti jam skambinti. Su juo reikia kalbėti ramiu ir apsimestinai draugišku tonu. Jis neturi jaustis paliktas ar niekinamas.

Dar daugiau – jis turi jaustis ypač reikšmingas mūsų akyse. Kad nurimtų, jam pakanka žinoti, jog mes jo bijome. Jo vertybių sistemoje bijoti reiškia gerbti. Jis labai nori, kad jo vis labiau bijotų, tai yra gerbtų. Mums nesunku apsimesti, kad taip ir yra. Vien dėl taikos ir dujų Europoje. Dėl taikos ir dujų. Dėl taikos ir dujų.

Pažįstami vokiečių žurnalistai kalba, kad ant savo darbo stalo A. Merkel jau seniai laiko nedidelį Jekaterinos II portretą. Esą A. Merkel šią Rusijos imperatorę laiko ne tik sektinu pavyzdžiu, bet ir savo asmenine globėja.

Gal tai tik gandas. Aš beveik esu tikras, kad tai tik gandas. Bet jei tai vis dėlto teisybė, esu tikras, kad ji jam ir toliau skambins. Ji jam skambins visada, ji negalės jam neskambinti, net ir kitame pasaulyje, kuris ateis po jo.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close