captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Putinas, kurį sunku pamiršti

Jis vienišas, sudievintas ir nesuprastas, prislėgtas dėmesio ir atsakomybės naštos, paskendęs prabangoje, bet praradęs sugebėjimą šypsotis. Iškilęs virš savo aplinkos ir atkirstas nuo žmogiškos šilumos ir išgyvenimų. Žmogus, kuris sutiko save paaukoti valstybei.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Jis vienišas, sudievintas ir nesuprastas, prislėgtas dėmesio ir atsakomybės naštos, paskendęs prabangoje, bet praradęs sugebėjimą šypsotis. Iškilęs virš savo aplinkos ir atkirstas nuo žmogiškos šilumos ir išgyvenimų. Žmogus, kuris sutiko save paaukoti valstybei.

Tai ne bulvarinio romano pradžia, tai mėginimas pažvelgti į vieno galingiausių ir turtingiausių pasaulio lyderių kasdienybę. Bet ar tikrai taip gali būti?

Tokį romantizuotą Rusijos prezidento Vladimiro Putino portretą newsweek.com publikacijoje pagal savo knygą „Fragile Empire: How Russia Fell in and Out of Love with Vladimir Putin“ sukūrė žurnalistas Benas Judah, ėmęs interviu iš asmenų, bendravusių su V. Putinu – buvusių premjerų, dabartinių ministrų, regionų gubernatorių, aukšto rango biurokratų, artimų patarėjų, asmeninių padėjėjų bei eilinių žmonių.

Tačiau kiek tai atspindi tikrovę ir kiek naudinga pačiam V. Putinui?

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis teigia, kad naujosios žurnalistikos stilius, kai žinia pateikiama pasitelkus grožinės literatūros technikas, neatspindi paties V. Putino portreto – tai labiau V. Putino aplinkos įspūdžiai apie jų įspūdžius bendraujant su Rusijos prezidentu.

Pasak G. Mažeikio, tokio tipo kūriniai paprastai skiriami viduriniosios klasės truputį išsilavinusioms namų šeimininkėms ir darbininkams, kurie vakarais jaučia poreikį ką nors paskaityti.

„Tokio žanro esmė – ne aiškintis kas, kur, kada ir kodėl vyko, bet aprašyti aplinkas ir scenas. Kitaip tariant, priežastiniai ryšiai čia negalioja, faktų reikšmė sumenkinta iki aplinkos aprašymo ir patrauklių dialogų atskleidimo. Tai vieta, kur lengvai skleidžiasi mitas – jei tik mitą suprantame kaip vaizdingą, kolektyvinį mąstymą arba vietą kolektyviniams vaizdams skleistis“, – pasakojo profesorius.

„Bet knyga pavojinga tuo, kad nuteikia šią vidurinę klasę jausti simpatiją V. Putinui. Štai, koks vyras, štai kokius kelius jis peržengė. Nereikėjo nei skaityti knygų, nei galvoti, nei ieškoti kokių istorinių alternatyvų, nei tartis su rimtais asmenimis, jis pats iš savęs tarsi veikiamas vidinės charizmos žengia tokiais keliais, o jo išmintį neva patvirtina du mitai – KGB mitas (ten protingi žmonės) ir žvalgybos mitas (ten taip pat protingi žmonės). Išminties jam neva suteikia ir tai, kad jis sovietiniais laikais studijavo teisę Leningrado universitete, bet niekas nesigilina, kokia ta teisė Leonido Brežnevo laikais buvo ir kas ką ten studijavo“, – pridūrė G. Mažeikis.

Tačiau profesorius pabrėžia, kad B. Judah interviu su V. Putino aplinkos žmonėmis buvo parengti ir knyga apie jį rašyta prieš krizę Ukrainoje – tai yra iki laiko, kai Vakarai pradėjo blaivėti.

„Dabar toks keistas laikas, kai Vakarai norėtų jį demaskuoti kaip paranoiką, šizofreniką, žudiką, melagį, štai pasirodo B. Judah straipsnis pagal knygą, kuris kalba visai kitaip, kur pateikiamas senasis įvaizdis apie sėkmingą kagėbisto–herojaus karjerą“, – sako mokslininkas.

Gerasis caras, apsuptas dvariškių

G. Mažeikis atkreipia dėmesį, kad straipsnyje V. Putinas tarsi tapatinamas su caru – pabrėžiama, kad nors jis nemėgsta skaityti, bet jeigu skaito, tai dažniausiai istorinę literatūrą apie Ivaną Rūstųjį, Jekateriną II ir Petrą Didįjį.

Dar daugiau – V. Putinas ne tik tapatinamas su caru, jis vaizduojamas esantis virš visų, tačiau pats informacijos neieško, ją gauna iš žvalgybinių, saugumo institucijų, patarėjų ar ministrų. Tai reiškia, kad caras yra geras, o jeigu priima blogus sprendimus – tai tik dėl blogos patarėjų, ministrų ar kitų valdininkų įtakos.

„V. Putinas pats neieško informacijos, apie tai yra ne viena užuomina. Galbūt tos užuominos yra apgaulingos. Tačiau taip sukuriamas vaizdas, esą V. Putinas mėgsta būti vadinamas caru, lyginamas su kitais carais, tačiau informaciją jis gauna iš kelių patarėjų rato – vieną iš Federalinės saugumo tarnybos, kitą – iš Užsienio žvalgybos tarnybos ar karinės žvalgybos, trečią – iš savo apsauginių, ketvirtą – galbūt iš savo politinių technologų, tai yra tų asmenų, kurie dažniausiai viską ir sprendžia – Viačeslavo Volodino, Glebo Pavlovskio ir Vladislavo Surkovo ar kelių kitų asmenų“, – teigė profesorius.

„Ir tada įsivaizduojama, kad štai – caras nežino. Toks mitas, kad caras nežino tiesos, Rusijoje paplitęs nuo Jekaterinos Didžiosios laikų. Tada kenčianti liaudis nusprendžia, kad caras geras, aplinka bloga, ir rengiamas didysis žygis pranešti carui, kokia yra tikroji tiesa. Taigi vietoj to, kad elitai ir opozicija imtųsi veiksmų, kurtų socialinę, politinę tikrovę ir lenktyniautų su viešpataujančia valdžia, jie užsiima tokiu niekalu kaip informacijos kaupimas ir pateikimas carui“, – sakė G. Mažeikis.

Pasak profesoriaus, B. Judah knyga tęsia šia iliuziją: esą V. Putinas nesinaudoja internetu ir neieško informacijos, tačiau visą informaciją jam suneša saugumiečiai „mitinėse papkėse“.

Šnipas, protingas pats savaime

Kai kalbama, kad V. Putinas bent per 3 metrus yra nuolat apsuptas žmonių – padėjėjų, operatorių, asmens sargybinių – signalizuojama, kad prie Rusijos prezidento neprieisi. Jo darbotvarkė sudaryta 15 minučių tikslumu – taip kuriamas nepasiekiamo V. Putino vaizdas. Jeigu reikia pasiekti V. Putiną, reikia kreiptis į jo padėjėjus ar patarėjus, o tai vėl reiškia, kad prezidentas yra geras, tačiau patarėjai ar padėjėjai gali būti blogi.

Rusijos prezidentas taip pat neatsitiktinai siejamas su šnipų pasauliu. Žinoma, jis pats  buvo žvalgybininkas, tačiau tokios detalės kaip nesinaudojimas naujausiomis komunikacijų technologijomis, informacijos skaitymas iš segtuvų, laidiniai telefonai, maisto, valytojų ir virėjų gabenimasis iš Rusijos, maisto ragautojai, antiužterštumo priemonės turi skaitytojui nurodyti, kad V. Putinas yra tarsi Jamesas Bondas.

„Knygoje daugybė nuorodų, kad pats V. Putinas nuolatos simuliuoja šnipą, agentą ar didvyrį herojų. Visos šitos simuliacijos paimtos iš populiariosios kultūros aplinkos, kuri pritrauktų žiūrovą. Yra populiarioji kriminalistika, populiarios šnipų istorijos. V. Putinas tapatinamas su sėkmingu herojumi iš populiariosios kultūros istorijų“, – sako G. Mažeikis.

Jis pabrėžia, kad V. Putino aplinka stengiasi pabrėžti, kad V. Putinas nelabai mėgsta skaityti, tarsi būtų protingas savaime.

„Iš B. Judah knygos galima susidaryti vaizdą, kad V. Putinas iš viso nieko neskaito rimtesnės literatūros ir kad jo humanitarinis išsilavinimas lygus nuliui. Bet vartotojas dažniausiai nesidomi, ar garsus šnipas skaito, ar ne, jis žiūri, kiek jis raumeningas, kokios moterys aplink jį, kokioje aukso aplinkoje gyvena. V. Putinas konstruojamas kaip tik tokiu pavidalu. Tai, kad jis rytais ne judina smegenis, o plaukioja po kelias valandas, po to kilnoja svarsčius, tai, kad niekina savo patarėjus, ir, pasak autoriaus, jaučiasi esantis šeimininkas, atitinka vienišo, stipraus herojaus įvaizdį. Toks herojus protingas pats savaime nuo nežinia kokių kosmoso išsiliejimų“, – teigia profesorius.

Paslaptingos moterys

Nuo šnipų istorijos neatsiejamos ir paslaptingos moterys, todėl neatsitiktinai sklando legendos apie „modelius, fotografes ir gimnastes, ateinančias pas jį naktį“. V. Putinas šnipo įvaizdį atitinka tobulai – nesišypso, yra stoiškas, vyriškas, su žmona išsiskyręs, su dukterimis negyvena, todėl tampa asmeniu, visapusiškai besikaunančiu dėl valstybės.

„Jis vaizduojamas toks vienišai nevienišas. Viena vertus, jis tarsi apsuptas daugelio žmonių, bet jie visi yra už durų arba per tris metrus. Jis pats turi tam tikrą minimalią erdvę – apartamentai, už kurių sienų klega apsauginiai, patarėjai, ministrai, bet niekam neleidžiama pernelyg priartėti, egzistuoja priartėjimo prie jo taisyklės, erdvės taisyklės. Net didžiausi ministrai negali įveikti tokių erdvės barjerų. Šita erdvė sukuria jam tam tikrą vienatvę. Taip pat pasakojama, kad jis išsiskyręs su žmona, negyvena su dukterimis, bet turi kažkokių naktinių draugių, kurias neva jam atveža saugumiečiai. Tai labai primena istorijas apie Lavrentijų Beriją ir kitus Centro Komiteto veikėjus, apie kuriuos knygose rašoma, kad moterys pas juos atvežamos naktimis, po to išvežamos, paskui joms suteikiamos tam tikros privilegijos, bet niekas jų nematė ir nežino. Tai tarsi pigus serialas apie šnipus“, – sakė G. Mažeikis.

Pats G. Mažeikis sako, kad iš tiesų V. Putino įvaizdis primena trečiojo pasaulio šalių diktatorius. Pasak mokslininko, tai, kad V. Putinas su savo aplinka prigalvoja įvairių viešųjų ryšių triukų, nereiškia aukšto lygmens diplomatijos ar politikos išmanymo. „Tai įdomūs dvaro triukai, o ne reikšminga politika“, – sako profesorius.

„Neabejotinai jis yra politikas, bet šitas vaizdas, kurį matome, nepasakoja apie jį kaip apie sėkmingą politiką. Aš manau, kad įvairiose Afrikos ir Azijos šalyse tokių autoritarinių televizijos herojų yra pakankamai daug, jie tiesiog neturi tiek daug galios kaip V. Putinas, kad būtų mylimi Vakarų“, – teigė G. Mažeikis.

www.DELFI.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Pasaulyje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...